Kodėl antrajame Vilniaus mero rinkimų ture balsuosiu už Remigijų Šimašių

Pradėkim nuo to, kad turbūt kaip daugelis mano bendraamžių vilniečių kada nors gyvenime už poną Zuoką jau esu balsavusi. Kaip ir visi žmonės darau klaidų, bet stengiuosi jas pripažinti ir nekartoti.

Nebekartosiu klaidos, nors ponas Zuokas per rinkiminę kampaniją visaip bandė man įsiteikti – nuolat citavo (nesvarbu, kad iškraipydamas kontekstą), o vienoj rinkiminėj laidoj, girdėjau, net bandė mane groti iš aipado. Atrodo, kažkas didžėjaujant nesuveikė (matyt, nedraugiškų šalių hakeriai, tie, kur vis į darželius tėveliams neleidžia vaikų užregistruoti, ir vėl sutrukdė). Dėmesį ponas Zuokas rodo ir toliau, tiesa, jau aplinkiniais keliais – gąsdindamas vilniečius, kad Remigijui Šimašiui tapus meru Vilniaus laukia baisūs karpymų, pjaustymų ir diržų veržimo laikai, nes, suprask, dirbęs Andriaus Kubiliaus Vyriausybėje nieko kito ir nemoka.

Pono Zuoko požiūris į Andriaus Kubiliaus Vyriausybę yra plačiai žinomas, jo ne kartą garsiniais ir vaizdiniais signalais komunikuotas ir priklauso tai akanamistų- ikanamistų paradigmai, kuri teigia, kad toji Vyriausybė 2009 metais „sugriovė Lietuvos ekonomiką“ (pakeliui dar minčių galia sugriaudama ir Latvijos bei Estijos), nes užuot mažinusi mokesčius, didinusi išlaidas ir dargi nesiskolinusi, viską darė priešingai. Keista, kad ta „sugriauta ekonomika“ jau prieš kurį laiką panaikino krizės sukeltus BVP nuostolius, o juk daugelis pamena iki krizės buvus burbulą. Ir eurą Lietuva įsivedė, ir visa tokia „praskolinta“ (anot Vilniaus savivaldybės tinklapyje skelbiamų ir su savim po debatus nešiojamų piešinukų) skolinasi ir refinansuoja skolas pavydėtinomis sąlygomis už kone 0 procentų. Ko nepasakysi apie Vilniaus savivaldybę, kurios pastangos refinansuoti savo paskolas pastaruoju metu buvo panašios į TV reklamą, kur senis ant sofkės šaukia „tai ką, i vė nedavė?!“.

Bet tuščia jos, tos buvusios Vyriausybės, nebalsuosiu už poną Zuoką ne dėl jo požiūrio, nes, mano vertinimu, tai net ne požiūris, o tik oportunizmas. Nebalsuosiu ne todėl, kad Vilniaus skola didžiulė, nes tai vienu ar kitu būdu išsprendžiamas klausimas, jeigu tik yra noro spręsti, o ne vien reikalauti iš kitų, kad jie nemokytų gyventi, o tik padėtų materialiai. Ir net ne todėl, kad šis ponas prieš porą metų bandė man asmeniškai organizuoti problemų per valdiškus namus, įžūliai fantazuodamas milijoninius nuostolius Vilniaus biudžetui dėl mano inicijuotų įstatymo pataisų, užtikrinusių tiesiog logiškesnę turto apmokestinimo tvarką – krikščioniškai pamiršau šį nesusipratimą.

Nebalsuosiu todėl, kad Vilniaus valdymo himnu jau seniai tapo “kiti kalti, ne aš kaltas”, o tai, kas anksčiau buvo vadinama ambicijos turėjimu ir vizionieriškumu, jau seniai virto tik bandymais faktus paslėpti iliuzijų ar net melo rūke, kur vizijomis vadinamos haliucinacijos. Skola didelė? Kaltas Kubilius. Nes Kubilius sukaupė skolą iki krizės, kaip ir Kubilius toliau augina Vilniaus skolą net būdamas opozicijoje Seime. Nevalytos gatvės? Šimonytė nedavė pinigų, o kiemsargiai palauks eilėje po tų, kurie veža-skrenda-plaukia ir kurie gaus net nesamus pinigus. Neveikia registracijos į darželius sistema? Kalti kažkokie hakeriai, kurių pėdsakų valdiški namai ir vėl nerado. Žaliojo tilto skulptūros? Prilygintos Prezidentūrai, nes Vilniaus mero miesto istorijos žiniomis iki Rusijos okupacijos Vilniuje pastatų gal net visai nebuvo (primena vatnykų kliedesius apie sovietų pastatytus fabrikus ir nutiestus kelius, tarsi be jų malonės lietuviai iki šiol medyje sėdėtų). Didelės šildymo kainos? Kažkas irgi kaltas, bet taip supintai kaltas, kad net nebegaliu razrinkt – kas. Lyg kažkokiems visų kaimynams esam skolingi, o gal jie mums – velnias žino, juoba, kad kaimynus ar bent kaimynes, pasirodo, galima ir išsigalvoti.

Nenuostabu, kad į antrą turą išėjus Remigijui Šimašiui ir, per plauką, ponui Zuokui, vaikiškų kvailų gąsdinimo anekdotų apie juodąjį grabą pavyzdžiu vilniečiai jau gąsdinami diržų veržimais ir karpymais. Drebėkit, darželių auklėtojos, kiemsargiai, autobusų vairuotojai, tėveliai ir vaikeliai, senjorai poliklinikose! Gniuždomi ir jaunų idealistų lūkesčiai: Remigijus, girdi, tik gražiai atrodo, bet nieko nežino ir nedarys, tad geriau tas, kas anot padavimų „kažką“ „daro“. Neseniai atsirado dar viena, bet gan nevykusi baisa-pabaisa: miesto meru, pasirodo, negali būti libertaras. Būtų buvę gerai paaiškinti ir kas tas yr, nes ne kiekvienas žino, kuo meras libertaras „baisesnis“ už merą vegetarą ar merą humanitarą. PR agentūros kuopia makulatūros stirtas, ieškodamos kokių nors, kad ir prieštvaninių citatų, kuriomis būtų galima pagąsdinti miestiečius nesuprantamuose, todėl visai dėmesio nepatraukiančiuose plakatuose. Apie šiuo metu kiemsargių uoliai kuopiamų murzinų gatvės pakraščių lygio istoriją su „sumaišytais vaikais“ apskritai lieka tik patylėti, tad ir patylėsiu.

Remigijų pažįstu daug kartų ilgiau, nei bendrai dirbome Vyriausybėje. Ir galiu visiškai nuoširdžiai pasakyti, kad tai atviras, padorus ir konstruktyvus žmogus, nors ne visais klausimais turėdavome panašią nuomonę. Sako, geras žmogus – ne profesija, bet Remigijus nėra vien geras žmogus. Tai žmogus, kuris klauso, girdi, galvoja ir tada sprendžia. Ir bent jau iki šiol darė tai be jokių užpakalinių minčių, nors turbūt, kaip ir visi, neišvengė klaidų. Todėl antrajame ture balsuodama už jį, tikėsiuos ne antgamtinių galių panaikinti Vilniaus skolą ir mintimis užlopyti visas Vilniaus duobes ar prikurti vietų darželiuose, ne to, kad „viskas bus gerai“, nes taip tiesiog nebūna, o tiesiog sąžiningo problemų matymo, kalbėjimo apie jas ir išeičių ieškojimo. Įvertinus visas (žinoma, realias, o ne akanomiškai-ikanomiškas ar utopiškai-beprotiškai-fantastiškas) alternatyvas. O svarbiausia – skaidraus sprendimų priėmimo ir tų sprendimų komunikavimo miestiečiams. Ir to, bent jau pradžioje, manau, užteks daugeliui vilniečių, pavargusių nuo nuolatinės miglos pūtimo ir trankymo per bekelę autolenktynėmis.

Kai kartu dirbome, joks kitas kolega taip atkakliai ir nuoširdžiai nebandydavo išsiaiškinti problemos esmės, kaip Remigijus. Jis nepirkdavo argumento „taip labai reikia“ net tada, kai tikrai labai reikėjo. Tikiuosi, toks ir išliks. Turėdamas labai apibrėžtas (ir, kas, beje, labai reta – nuoseklias) pažiūras, jis noriai diskutuoja ir aiškinasi su žmonėmis, kurio požiūris tiesiog kitoks, užuot varęs ad hominem savo viena koja šlubą teisibę, kaip dažnai vyksta politikoje. Tai, beje, akivaizdu ir jo diskusijose su ponu Zuoku. Todėl už malonaus fasado Remigijaus atveju slypi visiškai adekvatus turinys.

Atrodo, kad net pats dangus sako, jog Vilniui laikas išsirinkti naują merą. Turbūt neatsitiktinai praėjusią savaitę imta uoliai šlavinėti gatves, kiemsargiai dideliais būriais (jų yra, juos tik slepia kažkur, kai nesiunčia į mitingą prie Seimo) net išsijuosę ir užtvėrę gatves kuopė miestą kaip per balandžio subotniką. Bet še tau, ėmė ir pasnigo nelaiku – ir vėl niekšai užklojo visus gerus darbus… Pirmajame ture man nekilo klausimas „už ką balsuoti“ – rinkausi Mykolą Majauską. Tačiau į finišo tiesiąją patenka tik du. Šįkart man vėl nekyla joks klausimas. Bjaurus parazitinis diskursas apie „vagia, bet daro“, kuris kažkodėl liaudies padavimuose taip limpa prie dabartinės miesto galvos – ne man.

About ...

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ingrida_Šimonytė

Posted in Uncategorized | 47 Responses

Kompensacijų kryžius, vertingasis politinio įvaizdžio aksesuaras arba kodėl jau kitąmet kompensavusi pensijų sumažinimus Lietuva vistiek netaptų Graikija

Kelias pastarąsias dienas per kraštus virsta diskusijos dėl sunkmečiu sumažintų pensijų kompensavimo, mat konservatoriai pasiūlė visą likusią kompensaciją, įskaitant ir teoriškai priklausančią, bet įstatymu nepatvirtintą dirbusiems pensininkams tenkančią dalį, išmokėti per vienerius metus. Atgal gavo kaltinimus, jog siūlo didinti deficitą ir skolą, Lietuva baigs kaip Graikija, o ponia ministrė apskritai neteko žado, kad konservatoriams gali rūpėti šis klausimas, mat tai jie, nevidonai, pensininkus mušė”, tai ko dabar virkauja dėl tų kompensacijų? Ponas A.Butkevičius šventai piktinasi, kad negalima mokėti didesnių pensijų ir algų iš skolintų lėšų. Ir tai būtų tiesa, tik prisiminkim, kad visa drama dėl pensijų ir prasidėjo tada, kai vienos visus tik glosčiusios ministrės siūlymu pensijos buvo didinamos, neturint tam tvarių pajamų  – juk sukauptas Sodros rezervas po priešrinkiminių padidinimų greit išgaravo kaip kamparas, tiesa?

Tiek to, palikim ramybėj tą mažinimą. Priminsiu tik poniai A.Pabedinskienei, kad net sumažintos pensijos, skirtingai nuo pvz. valstybės tarnautojų algų, nebuvo net arti sugrąžintos į priešrinkiminį-prieškrizinį lygį, o sumažinimas „atėmė” tik dalį neseno (2007-2008 m.) padidėjimo ir tik laikinai. Dar priminsiu, kad net ir tų sumažintų pensijų kas ketvirtas litas buvo skolintas. Tad epitetai, susiję su smurtu ir muštynėmis, yra neabejotinai pro šalį.

Pakalbėkim apie kompensavimą. Nes, atrodo, laikoma viena tų „mušeikų“ galiu savo požiūrį išdėstyt ir aš, vardan diskurso kokybės, juoba, kad jokio politinio intereso skirtingai nuo daugelio kitų kalbėtojų tiesiog neturiu. Požiūrį, kodėl nematau jokių nenugalimų sunkumų pensijų sumažinimą kompensuoti kuo greičiau, užuot trupinus dalimis per N metų ir X kartų.

Bet pradžioj dar trumpam grįšiu prie nuostabos. Manęs nė kiek nestebina, kad, nepaisant anuomet opozicijoje ir jau po rinkimų dalintų pažadų, kompensacijos taip ir nebuvo pradėtos mokėti anksčiau kaip 2014 metais. Kad tokių įsipareigojimų nebus galima prisiimti anksčiau, sakiau dar 2010 metais, nes buvau visiškai tikra, kad net pati kompetentingiausia komanda su visomis darbo grupėmis kartu sudėjus nesugebės pasiūlyti nieko kito, jei nenorės pažeisti fiskalinės drausmės, Mastrichto kriterijų, ypač norint eurą įsivesti. Tad gyvenimas parodė, kad to, ko negali būti, ir negali būti niekada.

Manęs taip pat ypatingai nestebina, kad, daug kalbant apie „konservatorių antikonstitucines klaidas”, buvo pasirinkta kompensuoti visai ne tuos pensijų sumažinimus, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Jeigu ponia A.Pabedinskienė paskaitytų savo pateiktą aiškinamąjį raštą Seimui, ji pamatytų, kad to nedaryti pasiūlė remdamasi tais pačiais argumentais, kuriais remdamasi buvusi Vyriausybė siūlė dirbusiems pensininkams pensijas mažinti labiau, nei neturintiems kitų pajamų. Tai bent netikėtas posūkis „taisant klaidas“, ar ne? Tai ne vienintelis pavyzdys, kai girdžiu kartais net savo pačios argumentus, beriamus buvusių smarkiųjų kritikų. Tų, kurie net nemirktelėdami ir nesuglumę priima komplimentus už ryžtą įveikiant nuosmukio sukeltus sunkumus. Na, bet tai tik dar kartą įrodo, jog gyvenimas yra kupinas ironijos.

Labiau stebina sprendimas trupinti kompensaciją per keletą metų, nukeliant dirbusiųjų pensininkų sumažinimo kompensavimą neapibrėžtam laikotarpiui. Tai neturi daug prasmės. Ponas A.Butkevičius sako, kad, jei konservatoriai būtų dabar valdžioje, jie patys tikrai nekompensuotų sumažinimų iškart. Nežinau, ką darytų konservatoriai, bet žinau, kad bet kuriai valdžiai ramia sąžine pasiūlyčiau kompensuoti sumažinimus be atidėliojimų. Ir štai kodėl. 

Pirmiausia, visas įsipareigojimas kompensuoti pensijas (net ir dirbusiems pensininkams) jau yra apskaitytas kaip šalies fiskalinis deficitas 2014 metais, kai buvo priimtas kompensavimą reglamentuojantis įstatymas. Tą liudija Eurostat paskelbti duomenys, kuriuos pati Vyriausybė spalio mėnesį pateikė ir kur Sodros deficitas yra daugiau nei 800 milijonų litų didesnis, nei būtų nepriėmus kompensavimo įstatymo. Tad sakantys, kad pensijų kompensavimas per vienerius metus padidintų šalies deficitą, yra neteisūs, jis jau dėl to padidėjo ir todėl antrą kartą padidėti dėl to paties negali. Pensijų kompensavimo įstatymas ženkliai pablogino šių metų planuojamą deficito rodiklį (jį vizualiai išgelbės pasikeitusi metodika). Bet juk būtent tas pablogintas rezultatas ir suteikė Vyriausybei „alibi” didinti kitų metų išlaidas ir teigti, kad biudžetas vis tiek atitinka Fiskalinės drausmės įstatymą: yra pagerėjimas nuo pablogėjimo, vadinasi, nors praktiškai stovima vietoje, deficitas ant popieriaus mažės. Iš ko didėsiančios išlaidos bus dengiamos? Teisingai – ir iš skolintų lėšų, nes išlaidos dar bent dvejus metus viršys pajamas. Bet tai, atrodo, nieko negąsdina ir Graikija ten nekvepia? Ironiška, kad pensininkai, „sukūrę rezervą” didinti kitų metų išlaidas, patys iš to rezervo tegaus mažą dalį.

Antra, ponas A.Butkevičius sako, kad, jeigu kompensacijos bus išmokėtos per vienerius metus, jas reikės mokėti iš skolintų lėšų, ir jis yra teisus. Bet ir dabar po gabalėlį trupinamos kompensacijos bus mokamos iš skolintų lėšų – biudžetų neketinama subalansuoti iki pat 2017 metų. Manyti, kad dabartinės dalinės kompensacijos (beveik 200 mln. per metus) bus mokamos ne iš skolintų lėšų vien todėl, jog Sodrai kompensacijų sumą dotuoja valstybės biudžetas (kurio išlaidos viršija pajamas milijardų litų) yra tas pats, kas sakyti, kad biudžete lėšos atsiranda iš biudžeto. Taip, Sodros biudžetas ant popieriaus atrodo dailiau ir Sodra kompensacijoms nesiskolins, bet jokios įtakos bendriems valstybės finansiniams rodikliams toks tarpbiudžetinis stumdymasis neturi.

Trečia, kalbėdamas apie kompensacijas ponas A.Butkevičius teigia, kad valstybė nesiskolins pensijų didinimui, nes tai pavojinga ir primena bėdų turinčias Pietų Europos šalis. Nenorėčiau ginčytis, tik vienkartinis pensijų sumažinimo kompensavimas nėra joks pensijų didinimas. Tai vienkartinis veiksmas, kuriam palaikyti ateityje nereikalinga užtikrinti nuolatinio pajamų srauto. Lietuva šiuo metu, skirtingai nuo savo pačios nesenos praeities ir nuo problemų kamuojamų šalių, turi privilegiją skolintis ypatingai pigiai, kodėl nereikėtų tuo pasinaudoti išsprendžiant vienkartinius įsipareigojimus, kuriuos vis vien teks vykdyti? Nebent manoma, kad vėliau bus dar pigiau? Tuo tarpu būtent išlaidų didinimui, kiek suprantu iš Sodros biudžeto projekto, Lietuva ketina skolintis: suplanuotos šio biudžeto išlaidos viršija pajamas daugiau nei 0,5 milijardo litų. Lydintieji ir aiškinamieji indikuoja kai kurių draudimo išmokų didėjimą, o taip pat ir didesnę bazinę bei vidutinę pensijas. Šaltinis? Aišku, kad jeigu pajamų prieaugio tam nepakanka, tai tik skolinimasis. Didinimui.

Ketvirta ir galiausia. Teigiama, kad jei pensijos bus kompensuotos visiems pensininkams kitąmet, tai baisiai išaugs valstybės skola ir Lietuvai grės gal net Graikijos likimas. Turbūt sunku būtų mane apkaltinti meile skolai, bet palyginimas su Graikija tikrai atsiduoda patetika ir yra nesolidus. Ne tik todėl, kad Graikijos skolos lygis (procentais nuo šalies BVP) keturis kartus viršija mūsiškį – finansų krizės patirtis parodė, kad gali būti laikomas beveik bankrutavusiu ir su keliolikos procentų BVP skola. Visų pirma, todėl, kad pagal pateiktus biudžetų projektus valstybės skola kitų metų pabaigoje vis vien bus daugiau nei 4 mlrd. litų didesnė nei šių gale. Žinia, tai ne pasaulio pabaiga – yra aibė aplinkybių, kodėl taip atsitiks: bus ne tik dengiamos deficitinės išlaidos (mažesnioji dalis), bet ir bus ruošiamasi 2016 metų pradžiai, ankstesnių skolos emisijų išpirkimui, tad didžioji dalis prieaugio – laikina. Bet visa tai jau yra tik paaiškinimai besidomintiems, nesidomintys matys tik pagrindinį skaičių. Kodėl kažkam atrodo, kad minėtai sumai padidėjus dar 200 ar net 500 milijonų litų Lietuva atrodys labiau „prasiskolinus” nei be jų, kai tie šimtai milijonų tėra tik keli procentai bendro šalies skolinimosi poreikio kitąmet ir viskas yra lygiai nesunkiai paaiškinama? Skolos lygis 2015 metų pabaigoje dėl kompensuojamų pensijų galėtų ūgtelti papildomai „net” 0,45 procentinio punkto BVP šalia dabar planuojamų 42,6 procentų, jeigu įtrauktume ir dirbusius pensininkus (be jų – „net” 0,1 proc.). Jaučiat milžinišką skirtumą? Ir aš ne. Ypač, kai to skolos priedo aptarnavimo išlaidos sudarytų tik lašą bendrose skolos aptarnavimo išlaidose. Pati skola, beje, galėtų augti ir mažiau, jeigu mažiau būtų auginamos einamosios išlaidos, bet juk ši diskusija yra „non-flyer’is”, argi ne?

Apibendrinant, argumentai, kurie naudojami teigiant, kad kompensacijų mokėjimas jų netrupinant – tai Sizifo darbas, yra apskritai ne apie kompensacijas. Jie apie įvairiausias einamąsias, nuolatines išlaidas, kurioms skolintis daugiau, sprendžiant iš biudžeto projekto, niekas per daug ir nesibodi. Apie tai, kas, kaip sakė Šveikas, buvo seniai, buvo už jūrų marių, ar ko, tiesą sakant, apskritai niekada nebuvo… Kai vienas – apie ratus, o kitas – apie batus. Palyginimai su dramatiškais Pietų Europos pavyzdžiais dėl vienkartinio veiksmo, kurį vistiek valstybė yra įsipareigojusi atlikti, nepaisant, kiek racionalus îr teisingas toks kompensavimas kam atrodo  giliai širdyje, nerimti, ypač kai žinai, koks tas papildomas poveikis skolai ir kokie dabar skolinimosi kaštai. Galimybė 2016 metus planuoti be kompensacinių uodegų, „klaidų taisymo” raudų  ir pagaliau žvelgiant į priekį, o ne dairantis atgal irgi turėtų atrodyti viliojančiai. Racionaliai vertinant. Net sunku suprasti, kas verčia eiti sunkiuoju keliu. Gal kančios taurumas? Panašu, kad kompensacijų kryžius yra tiesiog labai puošnus aksesuaras politinėje kovoje.

 

 

About ...

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ingrida_Šimonytė

Posted in Uncategorized | 37 Responses

“Gyvojo klasiko” pastebėjimai ponui Zuokui

Atrodo, tapau gyvuoju klasiku… Už tai turėčiau dėkoti ponui Zuokui, kuris jau antrą kartą cituoja mano pasisakymus apie Vilniaus finansinę būklę, naudodamas citatas iš 2011-ųjų metų valstybės biudžeto projekto pristatymo Seime. Vasarą ištisą pranešimą su tomis pačiomis citatomis savivaldybės tinklapyje pakabino, papuošdamas jas demagogiškai pateiktais skolos dinamikos grafikais, suprask, “praskolino Lietuvą cituojama Šimonytė, praskolino ji ir Vilnių”. Vakar LRT laidoj vėl tas pačias citatas kartojo. Išmokęs kaip poterį. Dievaži, jaučiuos pagerbta, bet nevertėjo.

Visgi, kaip jau yra įprasta, ponas Zuokas naudoja citatas ištrauktas iš konteksto, prisiūdamas joms prasmes, kurių jose nėra, pamiršdamas tai, kas nėra paranku pačiam ponui Zuokui, ir net, sakyčiau, bandydamas įžiebti kokią “intrigą” tarp Tėvynės Sąjungos ir jos kažkada deleguotos finansų ministrės Šimonytės. Pigu, meldžiamasis.

Visų pirma, skirtingai nei teigia ponas Zuokas, tikrai ne tik tada, 2010-ųjų rudenį, bet visada mačiau dėl ko formuojasi savivaldybių skolos ir Vilniaus skola. Pone Zuokai, ji atsirado tikrai ne per krizę – ji “sėkmingai” kaupėsi tada, kai ekonomika ir mokestinės pajamos augo dviženkliais skaičiais. Juk ne Šimonytė su Kubilium sukaupė savivaldybėms 1,3 milijardo siekiančią skolą iki 2008 metų pabaigos? Tad visiškai nenuostabu, kad tada, kai ištiko krizė, kuriai niekas nemalonėjo pasiruošti, skola ėmė augti tik dar sparčiau, ėmė spausti ir aukštos palūkanos. Šią problemą patyrė valstybė. Logiška, kad ją patyrė ir savivaldybės. Būtent tai ir nieką kitą ir iliustruoja į savivaldybės administracijos tekstus kompiliuojami grafikai. Tačiau savivalda dažnu atveju užėmė keistai neracionalią poziciją. Tuo metu, kai centrinės valdžios lygiu buvo skausmingai, aukojant savo politinį kapitalą karpomos išlaidos siekiant kuo labiau apriboti skolos, kuri tuo metu buvo ypatingai brangi, didėjimą, savivalda tebemanė, kad galima tiesiog reikalauti iš centrinės valdžios “to, kas mums priklauso”, grasinti kreipimusi į teismus ar net į juos kreiptis, ir bus galima toliau išleisti tiek pat, kiek ir anksčiau, kiek pagyvenant skolon. Kad savivaldos požiūris į finansus dažniausiai apsiriboja palinkėjimu Vyriausybei “nemokykit mūsų gyventi, o geriau padėkit materialiai”, nėra pastarojo laikmečio naujiena: ir 2006-aisiais, ir 2007-aisiais, ir 2008-aisiais, t.y. sparčiausio augimo ir dar santykinai gerais 2008-aisiais metais, savivaldybių konsoliduotas metinis rezultatas būdavo maždaug po 300 mln. litų deficito, t.y. išlaidų nepadengtų pajamomis, nors jau aibę metų galioja reikalavimas savivaldybėms subalansuoti savo biudžetus. Geriausiai savivaldybėms biudžetus įvykdyti sekėsi, beje, 2010-aisiais, kurie buvo vis dar labai sunkūs, bet buvo baigti su nediduku pertekliumi, nes dalis savivaldybių pagaliau suvokė, jog su skolos didėjimu kovojanti centrinė valdžia tiesiog neturi galimybių leisti vietos valdžiai nereaguoti į pasikeitusią situaciją ir dalį naštos teks prisiimti visiems. Teiginys, kad per didelė našta buvo numesta savivaldybėms, tiesiog nenusipelno kritikos: juk tai centrinė valdžia, tiksliau, valstybės ir socialinio bei sveikatos draudimo fondo biudžetai, prisiėmė absoliučiai didžiąją naštos dalį ir  ji veikė nedelsdama, ko negalima pasakyti apie savivaldą, vis dar tikėjusią, kad išmuš iš Kubiliaus pinigų, kurių nė nebuvo.

Visų antra, jeigu jau sakote A, tai sakykite ir B, pone Zuokai. Prie ko čia buvęs meras R.Alekna, kuriam, nors ir “savam” nieko išskirtinio nei siūliau, nei galėjau pasiūlyti? Suprask, pasikeitė meras, pasikeitė Šimonytės plokštelė? You must be kidding.. Juk būtent Jums tapus Vilniaus meru 2011 metais mudu, o taipogi ir nusigandę savivaldybės kreditoriai, ir bandėme ieškoti tų kelių, kaip spręsti Vilniaus finansų klausimus. Buvome net dabar madingą “darbo grupę” sudarę, pamenat?  Gal primintumėt, kokia buvo pagrindinė kreditorių ir Finansų ministerijos sąlyga savivaldybei? Ogi absoliutus skaidrumas, skaidriai veikiantis iždas, visiškas aiškumas dėl to, kur kokie įsipareigojimai yra prisiimti – apibrėžti ir neapibrėžtieji. Kas tuo klausimu įvyko? Leisiu sau teigti, kad nėra apie ką parašyti namo, kaip sako anglai. Ką Vilniaus savivaldybės administracija atsakydavo į Finansų ministerijos prašymus pateikti informaciją apie turimus ar svarstomus naujus “užbalansinius įsipareigojimus”, svarstomas koncesijas be finansavimo šaltinio ir kitas idėjas?  Nieko, tiesiog nie-ko. O juk Finansų ministeriją būtų sunku kaltinti pikta valia, net jeigu ir norėtumėt: Finansų ministerijos iniciatyva biudžeto įstatymuose numatydavom specialias nuostatas, iš esmės “reabilituojančias” savivaldybėms taikytinus maksimalius skolos limitus jau N metų pažeidusią Vilniaus savivaldybę? Vilniui nebuvo pasiūlytas didesnis GPM procentas 2012 metams, nei buvo privalu pagal savivaldybių biudžetų pajamų metodiką reglamentuojantį įstatymą, nes “konservatoriai neleido”? Oh, come on, nenupušę žmonės gal dar atsimena, kaip 2011 metų rudenį dėl eurozonos krizės įsiplieskimo ir atitinkamai ženkliai pablogėjusios ekonominės aplinkos 2012-ųjų biudžetų projektus teko revizuoti “žemyn”. Buvo mažintos išlaidos, papildomai sumažinti pervedimai į II pakopos pensijų fondus. Apie kokias papildomas išlaidas tokiomis aplinkybėmis galime kalbėti?

Bandymas spręsti realią problemą nėra stoties žaidimas antpirščiais, kur stengiamasi apmulkintį nežinantį tikrosios padėties. It takes two to tango, ar ne? Apie kokį konstruktyvų problemos sprendimą galime kalbėti, kai pagrindinis tamstos pasiūlymas Finansų ministerijai buvo tiesiog imti ir perfinansuoti Vilniaus skolas, nes Šimonytė jau skolinasi daaaug, perpus pigiau, nei Vilnius (laidos vedėjas mūsų diskusiją jo laidoj turbūt atsimena)? Šimonytė, kad galėtų skolintis daug pigiau, pirmiausia turėjo įrodyti kreditoriams, kad Lietuvos Vyriausybės pasiryžimas laikytis skaidrių finansų planų yra no bullshit, o tik tada galėjo tikėtis mažesnių palūkanų normų ir kreditorių pasitikėjimo.

Tramvajaus stotelėje aptikta savivaldybės užsakyta studija, apie kurios likimą kažkaip tylima, nors apie jos užsakymą buvo garsiai ištriūbyta, bylotų, kad ir dabar paslaugos teikėjai negalėjo įsitikinti, jog jie mato visus savivaldybės konsoliduotus įsipareigojimus. Ar taip yra dėl to, kad kažkas tiesiog nesupranta, kas yra įsipareigojimas (beje, ar Vilniaus biudžetas jau subalansuotas įsipareigojimų pagrindu, kaip reikalauja Biudžeto sandaros įstatymas?), ar dėl to, kad yra ką slėpti – aš nespėliosiu, bet iš dainos žodžių neišmesi.

Tad, nors ir jaučiuosi nepelnytai pagerbta to, kad dabartinis Vilniaus meras mano citatas nuolat nešiojasi su savim, drįstu pranešti, kaip sakė Šveikas, kad iš jų naudojimo vėl gavosi eilinis tramvajus iki Guggenheimo. Ir prieš nominuojant ką nors melagiu, reikėtų prisiminti, kad tarp melo ir selektyvaus “tiesos sakymo” labai trapi riba. Jeigu ji apskritai yra.

 

 

About ...

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ingrida_Šimonytė

Posted in Uncategorized | 40 Responses

Pasiklydę “klaidose”

Mažiausios pensijos būtų padidintos,  jeigu ne tie buvusios Vyriausybės antikonstituciniai ir klaidingi sprendimai, sako dabartinė, pritardama pelės Sūrskio įžvalgoms, kas dėl visko kaltas. Suprask, pirma turime ištaisyti tas “klaidas”, o tada jau galėtume ir kažką kita daryti. Gal būtų ir logiška veiksmų seka, betgi, kad tos “klaidos” netaisomos, bent jau pensijų srityje. Gal visai ir neklaidos jos buvo tada? Bet kaltas vistiek tas pats.

Taigi, dar kartą: Konstitucinis teismas nepasakė, kad pensijų ar algų mažinimas apskritai nėra galimas, teismui užkliuvo didesnis pensijų mažinimas dirbusiems pensininkams bei didesnis algų mažinimas aukščiausių kategorijų valstybės tarnautojams ir pareigūnams bei kitiems aukštesnio rango biudžetininkams. Pensijų mažinimas vienodu mastu dirbusiems ir nedirbusiems būtų įtikęs, algų mažinimas visiems vienodu procentu, atrodo, irgi. Kodėl buvo padaryta, kaip buvo padaryta, kartoti nebesinori, bet pakartosiu: todėl, kad priešingas sprendimas, t.y. mažinimas vienodu mastu visiems būtų labiau pabloginęs mažesnių pajamų gavėjų padėtį. Nuostatos, kad juos reikia kiek įmanoma apsaugoti didesnes pajamas gaunančiųjų sąskaita (o kieno gi dar, gal ufonautų?), buvo laikomasi nemažinant mažiausių pensijų ir atlyginimų, todėl ir dirbusių bei didžiausias pajamas gavusių pensininkų pensijos, ir valdžios elito algos buvo sumažintos labiausiai (bet konstituciškai “klaidingai”). Kalbant konkrečiai apie dirbančius pensininkus, buvo įvertinta tai, kad toks žmogus gauna dar ir darbo pajamas, tad jo galimybės pakelti pensijų mažinimo naštą yra neabejotinai didesnės, nei to, kuris gauna vien pensiją. Konstitucinis teismas pasakė: “taip negalima”. Na, negalima, vadinasi, negalima. Lieka apgailestauti, kad solidarumas tarsi nėra Konstitucijos dimensija, ir sukandus dantis “klaidą” pataisyti, nes dirbę pensininkai įgijo pagrindą bylinėtis su valstybe dėl to didesnio pensijų mažinimo.

Tik ar kas nors iš tiesų taisoma? Ką tik priimtas Pensijų kompensavimo įstatymas kompensuoja ką pageidausit, bet tik jau ne tą pensijų sumažinimą, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Įstatymu kompensuojamas horizontalus mažinimas dėl draudžiamųjų pajamų sumažinimo, bet ne papildomas mažinimas dirbusiems. Taip, apie horizontalųjį mažinimą Konstitucinis teismas irgi pasisakė: nurodė kompensuoti patirtus netekimus teisingai ir per protingą laiką. Tam sukaupus lėšų. Bet tikrai nepasakė, kad pats mažinimas neatitiko Konstitucijos, tad nėra ir antikonstitucinės “klaidos”.

Kas yra dvigubai įdomu, tai Vyriausybė savo aiškinamajame rašte dėl įstatymo projekto teigia: “įstatymo projekte siūlymas pradėti pensijų kompensavimą nenumatant dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų ir senatvės pensijų dirbusiems jų gavėjams kompensavimo mechanizmo priimtas atsižvelgiant į tai, kad nedirbusiems (nedirbantiems) pensininkams senatvės pensija yra vienintelis pragyvenimo šaltinis. Todėl, norint nedidinti pensininkų, kuriems šios pensijos yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, socialinės atskirties, siūloma pirmiausia nustatyti pensijų kompensavimo mechanizmą dėl mažesnių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų taikymo visiems pensijų gavėjams, tiek dirbusiems, tiek nedirbusiems, o dėl pensijų kompensavimo dirbusiems jų gavėjams ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įpareigoti Vyriausybę įvertinti šalies ekonomines ir finansines galimybes.” (paryškinta mano)

Cha! Tekstas kaip iš buvusios Vyriausybės argumentų, kodėl dirbantiems pensininkams krizės metu pensijos mažinamos labiau, nei nedirbantiems: čia ir vienintelis pragyvenimo šaltinis, ir atskirtis. Dirbę pensininkai palauks, kol kompensuoti leis šalies ekonominės ir finansinės galimybės, dabar sako Vyriausybė.  Tai ar “klaida” buvo mažinti dirbusių pensininkų pensijas labiau, nei nedirbusių, ar vis dėlto neklaida, nes tai leido labiau apsaugoti gyvenančius vien iš pensijos, kurių pensijų mažinimas “proprocingai” pagal Konstitucinio teismo supratimą būtų dvigubai didesnis nei 2010-2011 metais buvo? O jeigu visgi klaida, tai kodėl netaisoma, skubant “taisyti” tai, kas Konstitucijai nė neprieštarauja, tad galėjo būti įgyvendinta vėliau?

Galima suprasti dūsavimus, kad, jeigu ne tie Konstitucijai prieštaraujantys mažinimai, tai dabar nieko kompensuoti nereikėtų ir viskas būtų gerai, nes viską būtų galima jau tik didinti – krizė, taigi, baigėsi. Tik, jeigu bobutė būtų su ratais, kaip sakoma, tai jau nebūtų bobutė. Tie dūsavimai yra nelogiški ir nepuošia mokančių skaičiuoti štai dėl ko: aritmetiškai vienodas, užtat konstitucingas mažinimas, būtų reiškęs didesnes algas valdžios elitui ir dar mažesnes – menkiau apmokamiems viešojo sektoriaus darbuotojams. Analogiškai ir pensininkams: mažesnis mažinimas tiems, kurių pajamos didesnės, nes jie dar dirba ir gauna algą, mažesnių pensijų gavėjų, gyvenančių vien iš pensijos, sąskaita. Bet kažkas gi sakė, kad gal nereikėjo to algų ir pensijų mažinimo apskritai, tai dabar irgi kompensuoti nieko nereikėtų!? Juk buvo krizė ir buvo galima dar daugiau pasiskolinti, ypač iš TVF, kuris duoda ir daug, ir pigiai! Pastaruoju atveju vien jau dėl skolos aptarnavimo išlaidų dabartinė Vyriausybė negalėtų svajoti nei apie kokių kitų išlaidų didinimą, nei, ko gero, apie Mastrichto kriterijų vykdymą. Nes juk niekas turbūt nėra toks kvailas, kad manytų, jog nesumažintas algas ar pensijas 2009-2012 m. būtų buvę mokėti iš ko kito, nei skola, kuri ypač 2009-2010 m. kainavo kelis kartus brangiau nei dabar? Svaičioti, kad TVF būtų paskolinęs išlaidų nemažinimui, žinoma, galima, bet tai ir liks svaičiojimais. Aišku, dėl bet kokios baigties vistiek būtų galima kaltinti tą, kurį nurodo pelė Sūrskis, bet padėtis geresnė dėl to nebūtų: turėtume arba didesnę atskirtį, nei turėjome krizės metu, arba didesnes skolos aptarnavimo išlaidas, nei turime šiuo metu. Bet kuriuo atveju – tik mažiau viešojo gėrio. Tad nereikia ir guostis iliuzijomis, kad kažkas galėjo atsirasti iš niekur ir niekur išplasnoti.

Skuba pirmiausia kompensuoti bendrąjį mažinimą, o tik paskui galvoti apie papildomą mažinimą dirbusiems yra, matyt, suprantama: tai žymiai didesnis žmonių (tad ir rinkėjų) būrys, o ir finansinė padėtis jų prastesnė, nei gaunančių (ar mažinimo metu gavusių) dar ir darbo užmokestį, nors ir geresnė nei mažiausių pensijų gavėjų, kuriems tiesiog nėra ką kompensuoti, nes niekas nebuvo sumažinta. Bet tai dabartinės Vyriausybės pasirinkimas taip skubėti ir tam panaudoti “papildomas” Sodros lėšas (papildomos jos, žinoma, kabutėse, nes kokios gali būti papildomos lėšos deficitiniame biudžete?). Nedirbusiems pensininkams tiesiog suteiktas prioritetas prieš mažų pensijų gavėjus, kurių pensijos nebuvo mažintos, ar dirbusius pensininkus, kurių pensijų papildomas mažinimas bus kompensuojamas tada, kai “leis galimybės”, nes visų klausimų sprendimui vienu metu išteklių paprasčiausiai nėra. Kaip niekada nebuvo ir niekada nebus. Kiekvienas tokį prioritetų sudėliojimą įvertins pats, remdamasis sau svarbiais argumentais. Tik būtų gerai kalbėtojams prisiminti, kad dėl tokio prioriteto apsisprendė pati Vyriausybė ir joks Konstitucinis teismas ar buvusios Vyriausybės  “klaidų” palikimas TAIP apsispręsti tikrai nevertė. Tad mažų mažiausiai neoru atsakomybę už tai, kas akivaizdu ir neišvengiama – kad ištekliai visada riboti ir visada reikia rinktis – nuolat permetinėti kitiems, tarsi jeigu nebūtų buvę tų “kitų”, tai išteklių ribotumo problema tiesiog išnyktų ir visi stovėtų eilėje pirmi. Ypač kai pats pasirinkimas tik patvirtina konstitucinę “klaidą” buvus bent moralės požiūriu teisingesniu sprendimu už visas realias alternatyvas.

About ...

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ingrida_Šimonytė

Posted in Uncategorized | 25 Responses

Sakalo skrydis virš Snoro lizdo

Ponas Sakalas paskelbė savo įžvalgas apie kandidatus į prezidentus. Įžvalgos tradicinės ir tikrai nebūtų vertos atskiro aptarimo, jeigu ne netradicinis autoriaus bandymas pakeliui panagrinėti dar ir kai kuriuos šalies bankininkystės istorijos bei praktikos aspektus bei atlikti lyginamąją analizę. Šį mėginimą galėtume vertinti kaip gana ambicingą ir jau vien tuo įdomų, tačiau rezultatą, deja, tenka vertinti kaip  beviltišką. Štai tas rašinio epizodas, arba kitaip tariant –   pono Sakalo ekspertinis vertinimas, analizė ir nuosprendis (citata netaisyta):

„Snoro banko“ bankrotas, kuriam pritarė pati prezidentė. Vietoje to, kad bankas, jį nacionalizavus ir papildžius reikalingomis lėšomis, būtų paverstas valstybiniu- komerciniu, jam buvo paskelbtas bankrotas. Valstybei, banko klientams (ir mums visiems) buvo padaryta kelių milijardų žala, kurios galo dar nesimato.

Latvija panašiu „Parex banko“ atveju nacionalizavo banką ir neskelbė jo bankroto. Bankas kitu pavadinimu sėkmingai veikia ir dabar. Kodėl latviai pasielgė taip išmintingai? Ogi todėl, kad turi mąstantį prezidentą, kuris, nenorėdamas suklysti, pasikliauna specialistų išvadomis, o ne savo visažinyste ir neklystamumu.

Kadangi darbo Finansų ministerijoje metu teko šiuose įvykiuose dalyvauti tiesiogiai, manau, turiu teisę ir net pareigą komentuoti šiuos teiginius, kuriuose esama ne tik nekorektiškų netikslumų, bet ir tiesiog nuokalbų. Ir dar nevykusiai slepiamų pritempinėjimų, kurie ir yra niekas kitas, kaip tik pritempinėjimai.

Pradžiai keli retoriniai klausimai, į kuriuos nesitikiu jokio pono Sakalo atsakymo:

1) ponas Sakalas teigia, kad latviai neuždarė Parex banko todėl, kad  TURI “mąstantį prezidentą”. Nesiginčysiu dėl Latvijos prezidento įvertinimo, galiausiai, tai visiškai nesvarbu. Bet kaip čia nepaminėsi, kad Parexo krizės metu Latvija turėjo visai KITĄ prezidentą, nei šiuo metu TURI? Ir ar ponui Sakalui žinoma, kad dabartinio Latvijos prezidento, kuriam, atrodo, ir skiriami šie komplimentai, kadencijos metu Latvija paskelbė Snoro dukterinio Krajbanka bankrotą? Kodėl, jeigu jau bankų nacionalizavimas ir gelbėjimas bet kokia kaina yra gėrybė, kaip bando teigti ponas Sakalas, tas mąstantis Prezidentas “leido” Krajbankai bankrutuoti, užuot sukūręs dar vieną valstybinį banką? Būtų turėjęs net dvigubai geriau?

2) kodėl valstybiniais bankais ir žlungančių bankų gelbėjimu bet kokia kaina, atrodo, įtikėjęs ponas Sakalas savo opuse nemini nieko apie antrą bankrutavusį – Ūkio – banką? Juk jeigu taip labai reikia, tai galima buvo šitą suvalstybinti, įdrėbti porą milijardų ir pasižaisti į valstybinį banką. Tai būtų kainavę pradžiai bent perpus pigiau, nei bandyti gaivinti Snorą, jau nekalbant apie tai, kad paties įvykio laikas buvo nepalyginamai ramesnis nei įtemptas dėl problemų eurozonoje 2011 m. ruduo (kiek tai kainuotų ilguoju laikotarpiu, pono Sakalo, atrodo, nedomina, tad nesigilinkim). Visgi, valdantieji socialdemokratai ir partneriai išmintingai (juk ponas Sakalas neabejoja jų išmintimi?) nesiėmė tokios avantiūros ir buvo pasirinktas privataus sektoriaus sprendimas. O blogoji Ūkio banko dalis taipogi bankrutavo. Taigi, atrodo, kad tik Snoro atvejį ponas Sakalas atmena dėl to, kad būtent aną kartą Vyriausybėje tiesiog buvo ne tie?

3) mano žiniomis, ponas Sakalas nėra nei bankininkystės, nei finansų ekspertas, anei ekonomistas. Tad kyla klausimas – kas tie “specialistai”, kurių išvadomis pasikliaudamas ponas Sakalas daro šiuos “kompetentingus” Parexo ir Snoro palyginimus ir teigia, kad šie atvejai esą panašūs? O jeigu jokių geranoriškų patarėjų “specialistų” nėra, tai ar tik ponas Sakalas pats nedaro tos mirštamos nuodėmės, kuria bando kaltinti kitus ir pernelyg, nepasikliauja savo visažinyste?

Galima būtų kelti ir daugiau retorinių klausimų, kurie gerai susisieja su nesibaigiančiais bandymais politizuoti Snoro bankrotą, nors jokios politikos ten elementariai nebuvo ir nėra. Visų pirma, ponui Sakalui, kaip vienam Nepriklausomybės atkūrimo tėvų, turėtų būti neblogai žinoma, kad prezidento vaidmuo sprendžiant tokio pobūdžio klausimus pagal Konstituciją yra tiesiog joks. Prezidentas negali nei paskelbti banko bankroto, nei jo sustabdyti, nei skirti lėšų bankui reanimuoti, nei dar ką nors panašaus padaryti ar kaip nors uždrausti ką nors daryti Vyriausybei, veikiančiai įstatymų (šiuo atveju Finansinio tvarumo įstatymo) nubrėžtose ribose. Tad net jeigu Lietuvos prezidentu aptariamu momentu būtų buvęs koks ponas Antonovas, kuris būtų kryžium atsigulęs už Snorą Daukanto aikštėje ir pagrasinęs mane atleisti iš ministro pareigų, tai niekaip nebūtų pakeitę sprendimų logikos – jeigu bankrotas buvo pigiausias mokesčių mokėtojams sprendimas, tik jis ir galėjo būti pasirinktas. Neslėpsiu, yra gerai, kai tokios krizės atveju bent vienai iš valdžių nereikia aiškinti, kad mokus bankas nėra toks bankas, kurio kasoje dar yra kažkiek litų mokėti pirmiems atėjusiems. Bet tai tik situaciją lengvinanti, o ne ją lemianti aplinkybė, nes lemia Lietuvos banko ir Vyriausybės sprendimai.

Ponas Sakalas patogiai pamiršta (nes į jo teoriją neįsipaišo) Lietuvos banko ir Vyriausybės pastangas išsaugoti bent dalį Snoro. Juk bankui nebuvo paskelbtas paprasčiausias bankrotas. Pirma jis buvo perduotas valstybės nuosavybėn,  ko tikrai nebūtų daręs joks sveiko proto žmogus, jeigu būtų tiksliai numatęs banko problemų mastą – kam paskui dar ginčytis su buvusiais akcininkais dėl nacionalizuoto turto vertės? Antra, Vyriausybė skubos tvarka pateikė ir Seimas skubos tvarka priėmė krūvą įstatymų pataisų, kurios sukūrė teisinę infrastruktūrą, reikalingą  probleminio banko padalijimui į gerąjį (tad gelbėtiną) ir blogąjį (kuriam lemta būti likviduotam). Galiausiai paaiškėjo, kad Snoro atveju šių nuostatų įgyvendinimas būtų buvęs tiesiog per brangus mokesčių mokėtojams, nes „gerojo“ verslo perspektyvos buvo labiau nei abejotinos. Tačiau ponas Sakalas nepaneigs, kad jos buvo visai sėkmingai pritaikytos Ūkio banko atveju, tik, matyt, nesugalvoja dėl ko čia kam papriekaištavus ir šio atvejo nė nemini, tarsi jo nebūtų.

Galiausiai, ponas Sakalas galėtų sekti savo patarimu ir pasikliauti specialistų išvada dėl to, kuo skyrėsi Parex Latvijoje nuo Snoro Lietuvoje. Ne, ne tuo, kad kažkas turėjo laikraščių, kurie kažką ten apie kažką rašė, ne tuo, kad Lietuvoje valdžioje buvo konservatoriai, kurie anot kai kurių pezėtojų, turi kažkokių specialių nuostatų akcininkų tautybės klausimu. Skyrėsi tuo, kuo gali skirtis antras pagal dydį šalies bankas, kurio įsipareigojimai kėlė grėsmę ir taip tuo metu krizės krečiamam Latvijos mokėjimų balansui, nuo banko, neturinčio nė vieno iš šių požymių. Latvijos bankų sistema pasižymėjo didele nerezidentų indėlių dalimi, ypatingai vadinamuosiuose „vietiniuose“ bankuose. Įtampos 2008 m. rudenį ir su tuo susijęs reikšmingas indėlių nutekėjimas, kur Parex lyderiavo, galėjo lemti rimtas problemas visai Latvijos bankinei sistemai ir tai tuo metu, kai šalies ekonomika švilpdama ritosi žemyn. Tad Parexą Latvijos valdžia ėmė ne dėl ypatingo savo apdairumo ar noro turėti valdišką banką, o neturėdama kitos išeities ir norėdama sustabdyti užkratą. Galiu patikinti poną Sakalą, kad tokį banką turėdama Lietuva, deja, irgi būtų gavusi jį girgždančiais dantimis gelbėti.

Nors ir penktas pagal dydį, Snoras buvo mažas bankas, jo tarpbankiniai ryšiai su kitais Lietuvos bankais buvo nuliniai, o ryšys su Lietuva pasireiškė tik sparčiu vietinių indėlių pritraukimu bei mažučiu paskolų portfeliu realiajai Lietuvos ekonomikai. Tad jo bankrotas neturėjo jokio sisteminio poveikio Lietuvos bankams ar ekonomikai, kaip ir Ūkio banko blogosios dalies bankrotas – indėliai bankuose šiandien pasiekę rekordines aukštumas. Nuo nerezidentų indėlių Lietuvos bankų sistema nėra priklausoma. Dar kartą grįžtu prie Krajbanka:  jeigu jau Snoro bankrotas – kažkokios Lietuvos institucijų samodurstvos ir susidorojimo su “ach kokiu geru ir mokiu banku” pavyzdys, tai kodėl tie išmintingieji latviai su mąstančiu prezidentu negelbėjo dukterinio banko, kuris turbūt buvo lygiai tiek pat „geras ir mokus“? Juk vietoj vieno valdiško banko dabar galėtų džiaugtis dviem? Turbūt todėl, kad jo reikšmė bankinei sistemai ir ekonomikai buvo tokia pati kaip Snoro Lietuvoje, ir labai skirtinga nuo Parex, tad jo gelbėjimas tiesiog būtų buvęs brangesnis mokesčių mokėtojams nei bankrotas. Tad, pone Sakalai, Parex atvejis į Snorą „panašus“ tik tuo, kad abu jie buvo bankai ir abu buvo probleminiai. Čia panašumai ir baigiasi.

Beje, jeigu ponas Sakalas domėjosi naujaisiais ES sprendimais, kurių dauguma, beje, buvo sutarti būtent Lietuvos pirmininkavimo ES metu ECOFIN taryboje pirmininkaujant jo partijos kolegai, gal pastebėjo, kad bankų gelbėjimas mokesčių mokėtojų pinigais apskritai nėra šio laikmečio haute couture. Visiškai priešingai. Valstybių skolos per pastarąją krizę padidėjo dėl dviejų dalykų: ekonomikos sunkmečio ir bankų gelbėjimų. Bankus gelbėti teko ne todėl, kad valstybės labai norėjo valstybinių bankų, o todėl, kad dėl tarpbankinių ryšių vieno banko žlugimas galėjo paskui save nusitempti dar n bankų, o gal net visą šalies bankinę sistemą. Bet kaina mokesčių mokėtojams už finansų sektoriaus kažkada prisiimtą riziką buvo tiesiog per didelė. Tad visuotinai sutariama, kad naujoji bankų pertvarkymo sistema turi remtis visai kitais principais: bankų gelbėjimo naštą turi prisiimti ne mokesčių mokėtojai, o, visų pirma, banko akcininkai bei kiti, nei smulkūs indėlininkai kreditoriai. Tik sisteminės reikšmės institucijos, kurių žlugimo kaina didesnė už jų gelbėjimo kainą, būtų „gelbėjamos“, bet ir tai pačios bankų sistemos lėšomis, kurios turėtų būti sukauptos specialiame fonde. O pačių sisteminių institucijų mastus ir keliamą riziką siekiama riboti, net jas skaidant. Tad, pone Sakalai, Snoro bankrotas visiškai šią naująją ES paradigmą bankų pertvarkymo srityje atitinka. Gal Jūs tikite, kad visas ES institucijas kaip susitarę konsultuoja kokie nemokšos, nesugebantys pasimokyti iš tokio sėkmingo, anot Jūsų, Parexo nacionalizavimo ir diegiantys aikštingos Lietuvos patirtis? Ar visos jos susirgusios nuo tos pačios visažinystės bacilos?

Beje, Parexo banko atveju, nors gelbėjimas ir buvo pagrįstas banko svarba Latvijos finansų sistemai, ne viskas buvo taip išmintinga, kaip norėtųsi ponui tikėti: banką į lankas nuvairavę akcininkai praktiškai išlipo sausi iš balos, užuot prisiėmę pirmą ir santykinai didžiausią nuostolių smūgį. Jeigu skaičiuodamas Snoro bankroto nuostolius ponas Sakalas įskaičiuoja ir tai, ką veikiausiai prarado jo akcininkai bei didžiąją dalį neapdraustų indėlių banke laikiusios egzotinių jurisdikcijų bendrovės, tai, žinoma, liūdna, kad taip atsitiko, bet niekaip kitaip atsitikti tiesiog negalėjo. Didesnę pusę mokesčių mokėtojų laikinų išlaidų, kurios pasireiškė kaip Finansų ministerijos suteikta paskola indėlių draudimo kompensacijoms išmokėti, paskolą gavęs IIDF jau yra sugrąžinęs. Toliau vykstant banko turto pardavimui sugrąžins ir daugiau,  be to, įmonė ir toliau gauna draudimo įmokas už indėlius. Jeigu ponas Sakalas mano, kad Parexo atvejis niekam neatnešė jokių nuostolių, tai reiktų manyti iš naujo, tiesiog šie nuostoliai pasiskirstė kitaip – mokesčių mokėtojams, kurių nuostolių paprastai niekas nemato, kliuvo liūto dalis. Buvo neįmanoma Parexui rasti privatų sprendimą 2008 m. rudenį, kaip ir Snorui būtų neįmanoma buvę jo rasti 2011-aisiais. Tad natūralu, kad traukiamas už ausų bankas kuriam laikui pasilieka valstybės rankose. Bet tenesižavi ponas Sakalas šiuo „toliaregiškumu“: bankus per krizę turėjo nacionalizuoti ir rekapitalizuoti ne viena šalis, visgi, šiems “valstybiniams” bankams yra ar bus ieškoma privataus savininko. Latvijos Vyriausybė apie ketinimus privatizuoti Citadelę, beje, taipogi yra paskelbusi viešai ir net pasamdžiusi privatizavimo konsultantus. Nemato reikalo turėti „valstybinį banką“ nors ir turi. Ir valstybinį banką, ir mąstantį prezidentą.

Tad belieka tikėti, kad rinkėjai bus nemažiau mąstantys ir rinksis vadovaudamiesi ne pusiau tiesom, pusiau amnezijom, o suprasdami, kur yra tikri, o kur kieno nors susapnuoti kandidatų trūkumai ar privalumai.

 

About ...

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ingrida_Šimonytė

Posted in Uncategorized | 21 Responses

Savarankiškumo katė referendumo maiše

Tikintys, kad sumažinus Seimo narių skaičių per pusę galima būtų kompensuoti visas pensijas ir dar liktų mokytojų algoms dvigubai pakelti, tuoj turės įtikėti ir tuo, kad pensijos ir algos galėtų būti didesnės, jeigu ne… referendumai. Panašu, kad dar viena kita iniciatyvių asmenų su nebloga iškalba grupė ir per metus referendumams išleisim tiek, kiek mokesčių mokėtojams kainuoja visas Seimas su visais pieštukais ir drožtukais, kokios penkios-šešios ministerijos ar pusė teismų sistemos. Iniciatyvų sąrašas ilgėja, o ypatingą ekstazę, panašu, kelia galimybės patrolinti Europos Sąjungą, iš kurios į Lietuvą plūsta visokios neteisibės – neteisingos sąvokos ir visokie toleranciniai kliedalai. Vienintelis teisingas iš ten plūstantis dalykas yra pinigai, bet apie pinigus kalbėti kultūringoj draugijoj, žinia, nepriimta, išskyrus tai, kad jų gal per maža. “Nemokykite mūsų gyventi, o geriau padėkite materialiai” sakė viena filmo herojė ir tai neblogai apibendrina viešumoje kultivuojamą požiūrį į mūsų santykį su ES – antai net Andrius Šedžius vyksta į EP išmušti mums dar didesnių tiesioginių išmokų ir netgi pensijų.

Nemylėtojai sakys: “buvai kasininke, Šimonyte, ja ir liksi. Mes čia apie tautos teisę spręsti būties klausimus. Demokratijai negalima taupyti. Ką darysi, kai išveš iš Lietuvos Lietuvos žemeeeeelę? Turėsi ore kabot su visu savo kalkuliatorium!”. 

Jau inicijuoti ar inicijuojami klausimai referendumams kviečia eiti dar toliau siekiant teisės spręsti dalykus, kurie atrodė jau nuspręsti. Oj, dar ne visos referendumų pagal principus “vienašališkai atsiderėsim, ką anksčiau derybose suderėjome, ir išvis, ten derėjomės ne mes” ir “niekas negali būti baudžiamas už nuomonę” galimybės yra išsemtos. ES sutartyse yra dar aibė dalykų, kuriems galima būtų pritaikyti formulę “neskaitėm, tai nežinojom, po kuo pasirašėm. Dabar paskaitėm – smerkiam, mums nepatinka, mes taip nežaidžiam”. Pvz., galima paskelbti referendumą, kuriame būtų siūloma pakeisti Konstituciją įrašant teiginį, kad “užsienio prekybos ir muitų politika yra išimtinė Lietuvos Respublikos kompetencija”. Kaip žinia, Europos Sąjungoje galioja laisvas prekių judėjimas ir nėra vidaus sienų, o prekybos politika ES nepriklausančių valstybių atžvilgiu – Europos Sąjungos institucijų kompetencija. Akivaizdi netvarka, nes negalime net nustatyti muitų pvz. lenkiškai kiaulienai ar obuoliams ar latviškiems sūreliams. Negalime ir kitokių muitų, kvotų ar apribojimų nustatyti, jeigu mums taip norisi – savarankiškam ūkio tvarkymui, taip sakant. O juk galėtume taip paskatinti savo gamintojus! Na ir kas, kad už tai galiausiai daugiau sumokėtų Lietuvos vartotojai – jiems to nesakysim.

Galima būtų siūlyti pildyti Konstituciją nuostata, kuri uždraudžia akcizus ir PVM – juk šis išmislas irgi atėjo į Lietuvą iš ES sutarčių. Pareiga juos taikyti apriboja Seimo galias nustatyti mokesčius, nes reikalauja kažkokių konkrečių jų pavidalų ir dydžių. Koks skirtumas, kad priėmę tokią pataisą iškart neteksime ir trečdalio biudžeto išteklių – kadangi didžiają dalį vistiek išsitąso kažin kokie valdininkai, tai taip jiems ir reikia. O žmonėms bus tik geriau.

Konstitucijoje galima būtų numatyti ir nuostatą, kad visos ES sutartyse nustatytos laisvės mums galioja, bet kitų šalių gyventojams ar verslams mes jų neįsipareigojame taikyti. Jeigu jie mums, tautai nepatinka, tai kodėl mes turime juos įsileisti? Nes jie įsileidžia mus? O čia ne mūsų problemos. Žemelės klausimu procesas jau kruta, bet dar liko prekės, paslaugos, kapitalas, žmonės galų gale.

Dar būtų gerai Konstitucijoje nustatyti, kad Lietuva moka įnašų į ES biudžetą tiek, kiek pati nori, nes taip, kaip yra dabar – Seimo prerogatyvos skirstyti viešąsias išlaidas pažeidimas. Yra svarbesnių reikalų, galėtume pasistatyti du stadionus ir pusę Valdovų rūmų į metus. Kadangi iš ES gaunamos lėšos kasmet siekia apie 7 mlrd. litų, o į ES biudžetą sumokame per milijardą, būtume 8 mlrd. pliuse – negi išmestų ir nebeduotų pinigų? Juk niekas negali būti baudžiamas už nuomonę, tiesa?

Bet nuo dar neišnaudotų klodų, pereikime prie realių iniciatyvų. Referendumo dėl “lito išsaugojimo” iniciatoriai, nors ir žino, kad Lietuva Stojimo į ES sutartimi yra įsipareigojusi prisijungti prie eurozonos, kai tik atitiks Mastrichto kriterijus, dėl šio įsipareigojimo pernelyg irgi nesijaudina. Tai – niekai. Svarbiau lietuvių išdidumas – sako, įsivedusi eurą Lietuva neteks galimybių vykdyti savarankišką ūkio politiką. Suprask, taps kažkokia menkesnė, mažiau valstybė, nes iš jos bus atimti ūkio tvarkybos svertai.

Kokio konkrečiai svarbaus svarmens netektume tapę eurozonos nariais? Supaprastintai ūkio politikos priemones galima skirstyti į dvi dalis: fiskalines (biudžeto) ir monetarines (pinigų). Biudžeto politika – su euru ar be jo – buvo ir išliks Lietuvos Respublikos Seimo prerogatyva. Nors europinė biudžeto politikos priežiūra sugriežtėjo, ES institucijos už valstybes nares nepriima sprendimų, kaip keisti kuriuos mokesčius ar viešąsias išlaidas, kad būtų užtikrintas skolos tvarumas. Žinoma, patraukliausiai rinkėjui skambanti politika “iš nieko neimsim ir visiems duosim” susilauktų griežtų vertinimų ir gal net sankcijų, tačiau tai jau ne euro, o sveiko proto dimensija, ikikrizinės puotos pasibaigusios sunkiomis pagiriomis pamokos. Tad, apibendrinkim – konstitucinės Seimo teisės į biudžeto politiką – mokesčių ir išlaidų reguliavimą – euras neatims. Deficito ir skolos ribų, nustatytų ES sutartyse laikymasis, kuris Lietuvai privalomas ir be euro, sunkiai pavadintinas savarankiškumo apribojimu – priešingas elgesys gresia nuostoliais niekam kitam, kaip tik patiems Lietuvos gyventojams.

Monetarinę (pinigų) politiką Lietuvoje esame savanoriškai suvaržę dar prieš dvidešimtį metų. Įvedus valiutų valdybą, t.y. susiejus litą fiksuotu kursu iš pradžių su JAV doleriu, o vėliau – euru, Lietuvos banko galimybės “paspausdinti pinigų” ir tokiu būdu “pavykdyti” ūkio politiką yra apribotos. Net tie, kurie valiutų valdybos įvedimo metu skeptiškai vertino šį sprendimą, dažniausiai pripažįsta, kad tai buvo geras pasirinkimas – tūkstantinė infliacija (kas nors ją šiandien atsimena??) buvo suvaldyta, o lito/euro santykį priimame kaip kažkokia duotybę, kažką, kas buvo vakar, yra šiandien ir bus rytoj. Tokiu būdu iš ekonominių santykių pašalintas su lito/euro kurso svyravimu susijęs neapibrėžtumas – viskas apibrėžta ir aišku, kaip 3,4528.

Esu tikra, kad bent 9 iš 10 prašomų pasirašyti po referendumo iniciatyva Lietuvos žmonių net negalės pasakyti, kokių problemų jiems asmeniškai kelia dabartinė pinigų politika, t.y. tas faktas, kad litas tvirtai susietas su euru nekintamu kursu jau 12 metų, todėl iš esmės yra tas pats euras, tik turinti kitą fizinę išraišką. Veikiausiai, absoliuti dauguma pasakys, kad tokia padėtis juos tenkina – yra bent vienas aiškus dalykas. Kodėl tada grėsmę turi kelti fizinis lito pakeitimas euru?

Gal gelbėjimo iniciatoriai kaip kai kurie vertintojai mano, kad Lietuvai derėtų pažaisti į klasikinį centrinį banką ir pavairuoti palūkanų normas? Įstojus į eurozoną šios galimybės nebeliktų. Visgi, keista būtų mintis: po dvidešimtmečio sėkmingos valiutų valdybos patirties vėl priversti žmones susidurti su pamirštu neapibrėžtumu jų ekonominiuose sprendimuose? Mažai atvirai šaliai atsiverti galimybėms spekuliantams patrolinti jos ekonomiką? Net jeigu ignoruosime teisinį Lietuvos įsipareigojimą tapti eurozonos nare anksčiau ar vėliau, kuriam, beje, jau pritarta privalomuoju referendumu, labai abejotina, kad didelė dalis Lietuvos piliečių džiūgautų nuo minties, jog grįžtame prie laisvai plaukiojančio lito kurso. Savarankiškumas skamba išdidžiai, neapibrėžtumas taip skamba tik rizikos mėgėjams. Būtų nenuostabu, jeigu tokia įvykių raida greitai atšaldytų dabar karštai liepsnojančią meilę litui ir grąžintų į ekonominius sandorius, ypač stambesnės vertės, jau pamirštus dolerius ir tuos pačius eurus.

Kas dar? Gal mes nežaisime to klasikinio centrinio banko, bet mums prireiks kito inkaro, t.y. staiga panorėsime litą susieti su kokia kita valiuta, ne euru? Įstoję į eurozoną netektume ir tokios galimybės. Visgi, į ES stojome vedini ir siekdami kuo glaudesnių ryšių būtent su ES šalių ekonomikomis, todėl euro pasirinkimas – visiškai natūralus. Tad, jeigu neketiname savo ekonomikos perorientuoti į rublio zoną, poreikis keisti inkarą neatrodo labai realus. Ką tokiu atveju pasieksime neįsivedę euro? Sėdėsime toliau už ECB durų ir neturėsime galimybės dalyvauti priimant mums tiesiogiai įtaką darančius sprendimus?

Kadangi ir įsivedus eurą Lietuvos bankui liks vadinamosios makroprudencinės priežiūros priemonės, kurių tikslas – apsaugoti ekonomiką nuo netvaraus kredito prieaugio kuriamų burbulų, lieka tik dar viena “savarankiškumo” turint fiksuotą valiutos kursą apraiška, kurią išties negailestingai sunaikintų narystė eurozonoje. Nors jau 12 metų gyvename su skaičiumi 3,4528 ir prie jo esame taip įpratę, kad laikome jį Dievo duotu ar gamtos dėsniu, iš tikrųjų taip nėra – nekintamas euro/lito santykis nustatytas Lietuvos institucijų vienašališkai, tad ir galioja tik tiek, kiek visi suinteresuoti tuo tiki. O kad juo galima ir suabejoti, įrodo Baltijos šalių patirtis 2008-2009 metais: į dausas staiga nušuoliavusios palūkanų normos reiškė ne ką kitą, kaip tik rinkos lūkestį, kad valdžios institucijos atliks joms teoriškai vis dar prieinamą “savarankiškos politikos manevrą” – pakeis nacionalinės valiutos ir euro santykį, kitaip šnekant, nuvertins litą, latą. Nes taip per amžius elgdavosi pririštų valiutų šalys, patekusios į panašios ekonominės padėties spąstus (lėtėjanti ekonomika, didelis einamosios sąskaitos deficitas, aukšta infliacija, ženkliai viršijanti inkaro infliaciją) ir norėdamos “paskatinti” savo ekonomikas nacionalinės valiutos nuvertėjimu ar tiesiog neatlaikiusios spaudimo. Ką būtų reiškęs toks sprendimas taupantiems nacionaline valiuta ir skolingiems eurais, o ir eiliniams duonos valgytojams, daug aiškinti, matyt, nereikia: santaupos būtų nuvertėję, skolos (ir privačios, ir valstybės) automatiškai padidėję, importuojamos prekės, kurių nemažai mūsų krepšelyje, irgi automatiškai pabrangę. Nei viena Baltijos šalių valiuta devalvuota nebuvo – tokio žingsnio neigiamos pasekmės būtų nusvėrusios teoriškai galimą gauti naudą per atpigusį eksportą. Bet įtikinti skolintojus, kad jokios devalvacijos tikrai nebus, užtruko laiko ir kainavo sunkius sprendimus. Be to, tai kainavo ir tiesiogiai – per tą įtikinėjimo laiką visi permokėjom palūkanų (tiesa, kai kas, tuomet drįsęs rizikuoti ir skolinti, ir uždirbo – pakanka pažiūrėti į taupymo lakštų, VVP ar bankų indėlių palūkanas 2009-aisiais).

Šiandien palūkanų normos senokai grįžę į proto ribas ir skirtumas nuo eurozonos palūkanų – mažas. Euro/lito santykis niekam nekelia jokių abejonių. Atrodo, investuotojai bent kuriam laikui išmoko šalis vertinti individualiai, pagal konkrečios šalies popierius ir Lietuvos popieriai šiame kontekste atrodo neblogai. Euro įvedimo naudos vertinimas stirpiai priklauso nuo pasirinktų prielaidų. Visgi, turbūt nenorėtume niekada pakartoti 2008 m. potyrių, kai jautėmės nekaltai persekiojami nežinia ką įsivaizduojančių beveidžių finansų rinkų, kurios laukia sprendimo, kurio mes tikrai ne-da-ry-sim? Net ir vykdant iš pažiūros tinkamą ekonominę politiką nuo staigių rinkos nuotaikų svyravimų apsisaugoti kartais būna labai sunku. Ar turėtume save pasmerkti nuolat mokėti už valiutos kurso riziką, tegul šiandien vertinamą kaip nedidelę, nes teoriškai turime įrankį, kurio negalėjome panaudoti net tada, kai P. Krugmanas taip siūlė? Privati ir valstybės skola, kur abiem atvejais dominuoja įsipareigojimai eurais, tiesiog neleis eliminuoti šios rizikos.

Kazachai, ką tik patyrę savarankišką ūkio tvarkymą per tengės nuvertinimą iš laimės, atrodo, nedžiūgauja, nors tai padaryta norint pagerinti šalies konkurencingumą prieš kitas šalis. Tokį tvarkymą kiekvienas pirmiausiai įvertins pagal tai, kiek jis “patvarko” nuosavos kišenės turinį: kiek nuvertėjo santaupos, kiek padidėjo skolos, kiek pabrangs importuojamos prekės. Net Graikijos radikalai per rinkimus neeksploatavo grįžimo prie drachmos arkliuko, nes neblogai žino, jog eurą Graikijos žmonės vertina būtent dėl to, kad jis užkerta kelią valiutos kurso kaitaliojimams ūkio sveikatai pataisyti, taip įprastiems iki narystės eurozonoje. Sąmoningai nelyginu Lietuvos su ilgametę klasikinio centrinio banko (laisvai plaukiojančio valiutos kurso) tradiciją turinčiomis šalimis, nesiskubinančiomis į eurozoną – jų kita istorija, kita finansinių įsipareigojimų struktūra pagal valiutas, kita rizika, tad, atitinkamai, ir kiti išskaičiavimai. 

Būtų sąžininga, jeigu būsimiems “lito gelbėtojams”, svarstantiems pasirašyti po referendumo iniciatyva, būtų aiškiai deklaruota, kokius tikrus, o ne hipotetinius įrankius, kuriuos neva atims narystė eurozonoje, siekia išsaugoti patraukliai abstrakčiai skambantys teiginiai apie savarankišką ūkio tvarkymą ir kodėl. Priešingu atveju visokie troliai spėlios, ar tik šis referendumas nėra vien dėl teisės į devalvaciją pripažinimo konstitucine vertybe. Taip suformulavus klausimą tai, kas atrodė kaip savarankiška išdidi persų katė, gali pavirsti apipešiota ir suodina sodžiaus murka.

About ...

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ingrida_Šimonytė

Posted in Uncategorized | 44 Responses

Vargas dėl proto. Mokesčių reforma 24/7

Pastaruoju metu verdanti diskusija (?) apie mokesčių pakeitimus ir jų sąsajas su pensijų kompensavimu primena balaganą bei verčia ironiškai nusišypsoti, prisiminus, kaip prie kryžiaus buvo kalama Andriaus Kubiliaus Vyriausybė už mokesčių pakeitimus 2008 m. pabaigoje. Kokių tik epitetų nebūta – ir „perversmas“, ir „chaosas“, ir dar balažin kas. Tačiau to meto skubą, idėjų (vykusių ir ne) gausą, prastą komunikaciją ir pakeliui pasitaikiusias „kliurkas“, kurios buvo vėliau taisomos patiriant neišvengiamų reputacijos nuostolių, bent iš dalies galėjo pateisinti ypatinga padėtis –paveldėtas absoliučiai su realybe prasilenkiantis 2009 metų biudžeto projektas, staigiau nei bet kieno manyta riedanti žemyn ekonomika ir kaip kamparas nykstančios burbulinės PVM ir darbo mokesčių pajamos, tuščias iždas, palūkanos 10 procentų metinių aukštumose ir suvokimas, kad tokiomis sąlygomis valstybė vistiek privalo turėti patvirtintą biudžetą, jeigu tikisi, kad kas nors (finansų rinka, ar blogiausiu atveju – bent jau ES/TVF) jai ir toliau skolins. Tai, kad pagal 2008 m. 1/12-ąją neilgai tepagyventum, buvo aišku ir ne profesoriams, kaip ir tai, kad skolintis reikės nemažai – jeigu jau nemažai reikėjo skolintis net tada, kai ekonomika augo vidutiniškai 8 procentus į metus, tai ko dar buvo galima tikėtis jai riedant nuo kalno su pagreičiu, kai net vienintelis buvęs sukauptas Sodros rezervėlis jau buvo tik prisiminimuose?

Dabartinė valdžia irgi mėgsta kalbėti apie paveldą. Tad palyginkim. Turbūt nereikia ilgai aiškinti, kad 2012 m. rudenį tiek ekonomikos, tiek viešųjų finansų popieriai atrodė visiškai kitaip. Ekonomika, kad ir nuosaikiai, bet augo jau kelintus metus iš eilės. Taip, mokestinės pajamos didėjo gerokai lėčiau nei iki krizės, nes augimo variklis – eksportas – neduoda greitų įplaukų, kurias atneša vartojimo bumas. Iki krizės buvę pagrindiniais biudžeto maitintojais vadinamieji uždarieji sektoriai –  bankai, statybų sektorius ir prekyba  – vis dar gaivalojosi iš nuostolių. Bet palūkanų normos ir rizikos priedai buvo keliskart mažesni nei 2008 m. gale, nepaisant gerokai padidėjusios valstybės skolos (liūdnai apraudantys „praskolintą Lietuvą“ užsispyrusiai atsisako pastebėti šį „paradoksą“, nors jokio paradokso čia, žinoma, nėra –  tai tik atspindi ženkliai pagerėjusį Lietuvos rizikingumo vertinimą ir bendrą žemų palūkanų normų aplinką). Tad 2012 m. rudenį pirmą kartą po ilgo laiko vėl atsirado galimybė padidinti 2013 metų viešąsias išlaidas, tiesa, kukliai, vos keliais šimtais milijonų, kuriuos teko skirti Lietuvos pirmininkavimui ES ir naujos daugumos „arkliukui“ – MMA padidinimui. Ir neatsitiktinai skirtingai nuo 2008 m. rudens naujoji dauguma praktiškai nepakeitė 2013 m. biudžetų projektų (išskyrus jau minėtą MMA). Ne todėl, kad neturėjo laiko, o todėl kad būtų galėjusi tik tuos pačius išteklius dėlioti iš vienos kišenės į kitą, tad racionaliai nutarė nesivelti į išsunkiantį procesą. Taigi, tai jau buvo visai kitas pasaulis nei 2008 m. pabaigoje – juk dabartinė Vyriausybė nė sekundės nepraleido svarstydama, o kam gi sumažinti skiriamas lėšas, kad kažkaip įtilptų į prognozuojamo deficito, taigi, ir naujo skolinimosi ribas.

2013 metai Lietuvos ekonomikai buvo ganėtinai sėkmingi, o augimo iniciatyvą iš grynojo eksporto perėmė vidaus vartojimas. Ir nenuostabu, mat infliacijai esant rekordinėse žemumose, o darbo užmokesčiui kylant vartotojo padėtis kaip niekad per pastaruosius keletą metų palanki. Palanki tokia padėtis ir biudžetui, gausėjančiam iš vartojimo ir darbo mokesčių. Todėl dėsninga, kad tvirtindama 2014 metų biudžetų projektus Vyriausybė jau galėjo pasiūlyti papildomai paskirstyti ženkliai didesnę sumą – arti milijardo papildomoms išlaidoms. Bet kas, kas sakys, kad bendros išlaidos padidėjo mažiau, bus savaip teisus, bet juk kitoms reikmėms buvo išskirstytas ir pasibaigusio pirmininkavimo ES biudžetas, ir kitų pasibaigusių programų lėšos, tad turime žiūrėti palyginamomis sąlygomis, o ne „planas nuo plano“. „Praskolintos Lietuvos“ motyvas irgi nebeveikia – šįmet pirmą kartą Finansų ministerija suplanavo mažesnį asignavimų skolos aptarnavimui poreikį, kurį lemia palankios Lietuvai palūkanų normos, leidžiančios kone rekordiškai pigiai skolintis. Tad augančiai ekonomikai leidžiant kažkiek (ne taip jau menkai) didinti išlaidas biudžetų svarstymo metu nebuvo jokių diskusijų apie kokį nors mokesčių didinimą, išskyrus akcizus alkoholiui ir cigaretėms, turinčius kompensuoti biudžeto netekimus dėl nuo šių metų simboliškai padidinto NPD.

Tad kodėl beveik nediskutavus apie mokesčius ir pensijų kompensavimą biudžeto svarstymo metu, dabar kaip per gaisrą ištisai girdėti vis naujos idėjos, ką čia dar galima būtų ir kaip apmokestinti, kad būtų galima tuoj pat imti kompensuoti pensijas? Skuba aiškinama Konstitucinio teismo sprendimais ir „sunkiu revoliucijos palikimu“, t.y. blogos blogos buvusios Vyriausybės dabartinei Vyriausybei permestų įsipareigojimų našta. Sako, būtų nė kalbėt nekalbėję apie jokius naujus mokesčius, jeigu ne tas Kubilius.  Bet palaukite – Konstitucinio teismo sprendimas nėra naujas, jis neatsirado vakar nei užvakar. Jeigu jau čia toks degantis dalykas, kodėl jis nebuvo įtrauktas į biudžeto projektus, bet buvo įtraukta visa kita, išskyrus tai? Kam reikėjo skubėti mažinti gyventojų pajamų mokestį padrabstant po 15 litų grynųjų pajamų į mėnesį, jeigu juos galbūt tuoj reikės rekvizuoti atgal automobilio mokesčio pavidalui? Tai gal galima buvo tas lėšas rezervuoti pensijų kompensavimui, o pajamų mokesčio mažinimą atidėti vėlesniam laikui, kad nereikėtų jo dabar atšaukti per užpakalines duris?

Pradžiai prisiminkime, o kaipgi ten buvo su tuo pensijų mažinimu ir Konstitucija, nes, atrodo, daugelis kalbėtojų jau ir patys susipainiojo, ką kas liepė ir ko niekas neliepė. Ogi, kaip ir biudžetinių algų atveju, mažinimas buvo dviejų dalių – mažinant draudžiamąsias pajamas, t.y. mažinant visas pensijas (išskyrus pačias mažiausias), o taip pat papildomai mažinant pensijas tų, kurie pensijų sumažinimo metu (2010-2011 metais) turėjo kitų draudžiamųjų pajamų, kitaip tariant, dirbo ar vertėsi kokia individualia veikla. Kuo didesnės tos darbo/veiklos pajamos, tuo labiau buvo papildomai mažinama dirbančio pensininko pensija. Kaip ir geriau apmokamų valstybės tarnautojų, teisėjų, politikų ir kitų viešojo sektoriaus darbuotojų algų mažinimo atveju buvo laikomasi nuostatos, kad tai yra solidaru ir proporcinga, nes atsižvelgia į galimybę tokio mažinimo naštą prisiimti. Antraip, visas pensijas bendrai būtų tekę mažinti didesniu mastu. Nors dirbančiųjų pensininkų padėtis tokiu atveju būtų buvusi neabejotinai geresnė, tačiau vien tik pensiją gaunančiųjų – tikrai ne.

Konstitucinis teismas savo išaiškinime, kaip ir algų atveju, nepaneigė elementarios tiesos, kad jeigu pinigų nėra, tai jų ir nėra, tad pasisakė, kad pensijos gali būti mažinamos, bet štai didesnis mažinimas tiems, kurie turi darbo/veiklos pajamų – neatitinka Konstitucijos. Vadinasi, kaip ir algų atveju, jeigu visos pensijos būtų buvę sumažintos vienodu principu visiems, viskas būtų buvę padaryta tinkamai. Gal 700 litų pensiją gaunantis žmogus būtų netekęs ne kelių, o 10 ar 15 procentų savo vienintelių pajamų.  Užtat proporcinga, nes visiems vienodai! Dabar neretas komentatorius vis bando paaiškinti, kad kažką buvusi Vyriausybė padariusi ne taip, antikonstituciškai, gal net nusikalstamai, gal net žalą kokią padarė (kokią žalą, jeigu tuo metu tą sumą Vyriausybė būtų galėjus pasiskolinti už 7-8 procentus, o dabar ją gali pasiskolinti perpus pigiau? Juk niekas nebandys aiškinti, kad tuomet būta kokių nors kitų išteklių, nei skolinti, jeigu net sumažintoms pensijoms mokėti Sodros įplaukų nepakako). Norėtųsi tų fariziejų paklausti, o kokį pensijų ir algų sumažinimą Vyriausybės vietoje jie būtų pasirinkę – tiesiog mažinti viską vienodu procentu ir apsimesti, kad proporcingas yra tas žmogus, kurio rankos ir kojos vienodo ilgio? Žinoma, visi jie, kaip tūlas kandidatas į Prezidento postą visada gali užsidėti tai, ką vaikystėje vadinome „čiuriku“, ir pareikšti iš aukštos varpinės, kad, matote, jie niekada nepritarė jokiam pensijų mažinimui (kokie geri ir pūkuoti). Tarsi koks nors asilas būtų galėjęs tam pritarti kaip tiesiog gerai idėjai, o ne kaip neišvengiamybei.

Bet palikime Konstitucinio teismo motyvus nuošalyje ir pažiūrėkime į pasekmes. Konstitucinis teismas pasisakė skirtingai dėl skirtingų pensijų sumažinimo dalių: bendras mažinimas Konstitucijai neprieštarauja, o prieštarauja tik papildomas mažinimas dirbusiems pensininkams, vadinasi, tik pastarieji, o ne bet kuris pensininkas ir tik dėl papildomo mažinimo dalies galėtų remdamiesi sprendimu siekti bylinėtis su valstybe. Bendrojo pensijų mažinimo, kuris neišskyrė dirbančių ir nedirbančių pensininkų, klausimu Konstitucinis teismas tiesiog konstatavo, kad su tuo susiję netekimai turi būti teisingai ir per protingą laiką kompensuoti, nes valdiška pay-as-you-go sistemos pensija esanti kažkaip susijusi su nuosavybe, tarsi su nuosavybe kaip nors susijęs mokytojas, gydytojas, ministras ar greitkelis – visi išlaikomi iš einamųjų mokesčių ir einamojo skolinimosi. Turėtų būti aišku, kad teisės į pensiją pay-as-you-go sistemoje turinys – tai tik dabartinių dirbančiųjų sumokėtos įmokos ir skolintos lėšos, nes jokio kaupimo čia tiesiog nėra, tad nėra ir ko turėti nuosavybėje. Bet yra kaip yra – atsirado kažkokia nuosavybės chimera elementariame perskirstyme, gal tai bus paskata kuo greičiau eksportuoti solidarumą, t.y. pajamų palaikymą, į valstybės biudžetą, Sodros biudžetui paliekant draudimo reikalus.

Viešoje erdvėje girdėti, kad pensijų kompensavimui yra ieškoma 400 mln. litų. Kadangi per 2010-2011 metus pensijų išlaidų sumažinimas siekė milijardą – maždaug per pusę abiems mažinimo dalims, kyla klausimas – kuriai iš tų dviejų pusių kompensacijos šaltinio ieškoma: dirbusiems pensininkams ar priešingai, tam mažinimui, kuris palietė visus pensininkus, išskyrus gaunančius mažiausias pensijas? Kas tai bebūtų, tokią sumą buvo galima suplanuoti rengiant biudžetus, juk bendros išlaidos didėjo, o ir pajamų mokestis mažėjo daugiau, nei ši suma. Žinoma, tam būtų tekę kažko atsisakyti: tiesmuko Konstitucinio teismo  sprendimo dėl viešojo administravimo elito algų įgyvendinimo, simbolinio, bet biudžetui gana brangaus pajamų mokesčio mažinimo, atlaidų valstybės valdomoms įmonėms dėl jų pareigos nešti deramą grąžą akcininkams, įvairių iš biudžeto išlaikomų sričių finansavimo didinimo (juk sutiksite, kad keista pirma lėšas institucijoms ir jų kuruojamoms sritims padidinti, nes visur „nuo blogo dešiniųjų valdymo” neva “labai reikia“, o paskui, motyvuojant būtinybe kompensuoti pensijas, paliepti joms ieškoti kažkokių „vidinių rezervų“ – jeigu jų  yra, tai papildomas lėšas tokios institucijos turėjo matyti kaip savo ausis).

Tad numatyti dabar taip paieškomus 400 mln. litų biudžete nebuvo neįmanoma misija, nors jai įvykdyti kažkokio kito sprendimo būtų reikėję atsisakyti. Vyriausybė pasirinko prioritetus – pagal savo įsitikinimus ir supratimą – tik pasirodo, kad net ir dėl šio pasirinkimo vistiek atsakinga buvusioji, matyt, „neprigeneravo“ ekonomikos tiek, kad užtektų viskam iš karto. Bet juk kiek lėšų beturėtume, jų niekada viskam neužteks ir visada teks rinktis. Ir kiekvienam savo pasirinkimus derėtų paaiškinti pačiam.

Visgi, klausimas, o ką ketinama kompensuoti tais 400 milijonų yra svarbus kitu požiūriu: jeigu kalbama apie papildomą mažinimą dirbusiems pensininkams, kas leistų užkirsti kelią jų bylinėjimuisi su valstybe, tai gali atrodyti logiška, bet šio reikalo socialinė pusė atrodytų panašiai, kaip sprendimo dėl algų įgyvendinimas – didžiausias kompensacijas gaus būtent tie, kurių algos pensijų sumažinimo metu ir taip buvo pačios didžiausios, įskaitant ir Seimo narius-pensininkus. Didinti šiam tikslui mokesčius visiems gyventojams, kurių dažnas bus mažiau pasiturintis už gaunantį kompensaciją – švelniai tariant, keista. Jeigu gi ieškoma išteklių bendrojo mažinimo kompensavimui, tai dar labiau nesuprantama iš kur tas vertimasis per galvą dabar, mat šiuos netekimus Konstitucinis teismas įpareigojo kompensuoti „per protingą laikotarpį“. Dar jis sakė „teisingai“, kas, tiesą sakant, reikštų, kad įstatymo leidėjas turi prerogatyvą nustatyti ir kompensavimo mastą.

Tad kažkur čia trumpina: nuo biudžeto rengimo jokia nauja aplinkybė pensijų sumažinimo klausimu nepaaiškėjo. Skubus prioritetas tiesiog turėjo tapti biudžeto sudėtine dalimi arba jis nėra toks skubus.  Kadangi šių metų biudžetų traukinys jau nuvažiavo, turbūt logiška būtų artimiausio laikotarpio prioritetus suplanuoti kitų metų biudžetuose, kai išlaidos galės ir toliau augti nelėtesniu tempu nei šįmet, užuot blaškiusis į visas puses ir ieškojus, ką čia dar apmokestinti, kad tai būtų padaryta dar šiemet. Taip diktuotų finansinė logika. Žinoma, rinkimų kalendoriaus logika gali diktuoti ir kitką.

Nūnai populiarus paaiškinimas, kad, jeigu tie konservatoriai nebūtų pensijų ir algų mažinę, dabar valdantiesiems nereikėtų sunkiai galvos sukti ir gąsdinti žmonių visokiais naujais mokesčiais, ir nebūtų reikėję sau algų kelti (aišku, nes algos tiesiog per visą laikotarpį būtų buvę didesnės…). Nereikia būti dideliu ekonomikos mokslų daktaru, kad suprastum, jog tokiu atveju visokių naujų mokesčių automobiliams ar triratukams valdantiesiems būtų reikėję ieškoti vien dėl skolos aptarnavimo išlaidų, kurios jau trauktų aukštyn į 3 milijardus ir daugiau, užuot, kaip kad yra dabar, pagaliau pasukusios žemyn.

Kartais atrodo, kad jeigu Kubiliaus nebūtų, jį reikėtų tiesiog sugalvoti. Tam, kad būtų galima bent kažkuo užganėdinti rinkėjus, tebelaukiančius, kol į stalą pagaliau pradės nešti Seimo rinkimų meniu surašytus skanėstus.

About ...

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ingrida_Šimonytė

Posted in Uncategorized | 25 Responses

Apie “nedaskolintą” Lietuvą

Neveltui rugsėjis – mokslo ir žinių metas. Net seniai apleidęs mokyklos ar universiteto suolą žmogus gali kažką naujo sužinoti.  Taigi, vakar buvo konstatuota, kad: a) buvo krizė (pasirodo, tiesa), b) krizės metu visi skolinasi (beveik tiesa), c) galima buvo skolintis daugiau  (čia jau šioks toks požiūrio dalykas, bet apie tai vėliau). Ir visa tai todėl, kad Lietuvai iki Mastrichto skolos kriterijaus – dar gana toli (vėlgi, visiška tiesa, net kokių 20 procentinių punktų BVP), o visą buvusios Vyriausybės taupymo politiką Konstitucinis teismas, suprask, gi vistiek “nurašė į grynus nuostolius”.

Visa tai būtų galima nurašyti niekada nesibaigsiančiai “gėlavandenių” ir “sūravandenių” diskusijai apie tai, kiek prasmės turi valstybės bandymai viešosiomis išlaidomis skolon palaikytivisuminę paklausą, jeigu ne viena menka aplinkybė: šią žinią paskelbęs dabartinės Vyriausybės vadovas, kaip ir jo partijos kolegos, kaip ir koalicijos partneriai pastaruosius kelis metus, ypač kol buvo opozicijoje, ne kartą vainojo A.Kubiliaus Vyriausybę dėl neva “praskolintos” Lietuvos.  Kiek viešos polemikos, kiek pranešimų spaudai parašyta, kiek skambių pareiškimų padaryta! Ir apie “slaptą skolinimąsi”, ir apie “tarnavimą skolinantiems bankams”, ir apie “skolinimąsi pravalgymui”.  O vakar paaiškėjo, kad Lietuva ne tik nepraskolinta, bet iš esmės ir “nedaskolinta” (atsiprašau kalbininkų ir kalbos mylėtojų, bet nėra labiau tinkamo žodžio-ši konstrukcija geriausiai atspindi kalbų esmę ir “dvasią”).

Gal sapnuoju? Ne, tai Konstitucinis teismas, išraitęs nepatogumą dėl didžiausius atlyginimus gaunančių tarnautojų ir pareigūnų, yra kaltas dėl šio “praregėjimo”. Mat jeigu A.Kubiliaus Vyriausybė nebūtų papildomai mažinusi šių tarnautojų ir pareigūnų algų solidarumo vardan, siekdama kiek įmanoma apsaugoti mažiausius atlyginimus gaunančiuosius, o būtų toms algoms skolinusis, tai dabartinei Vyriausybei nebūtų to nelemto konfūzo – pradėti išlaidų didinimo ciklą (kurį pradėti leidžia atsigavusi ekonomika ir natūraliai mažėjantis deficitas) nuo viešojo sektoriaus “high-end’o” algų, t.y. iš esmės nuo savęs. Juk skirtingai nei bandoma teigti, Konstitucinis teismas nepasakė, kad buvusios Vyriausybės vykdyta algų mažinimo politika “nepasiteisino”, bent jau Konstitucijos akimis žvelgiant. Jeigu buvusi Vyriausybė būtų rėžusi per visas algas – ir postinio 1300 litų ir ministro dešimtį tūkstančių – tuo pačiu “proporcingu” procentu (tarkime, 20 proc., vietoje 8-40 proc. priklausomai nuo algos dydžio), viskas būtų buvę OK, tad “nepasiteisino” tik bandymas bent kiek solidariau naštą paskirstyti, t.y. iš esmės socialdemokratinis principas, sutartas dialogo ir Nacionalinio susitarimo keliu su darbdaviais ir tradiciniais kairiųjų partneriais – profesinėmis sąjungomis. Svaičioti apie tai, kad Lietuvai su savo valiutų valdyba būtų buvę galima apskritai išvengti darbo užmokesčio mažėjimo turbūt nepradėsim (nominalios devalvacijos ar plaukiojančio kurso įvedimo juk nepradėsim dabar svarstyti, tiesa?) …

Žinia, jeigu A.Kubiliaus Vyriausybė nebūtų taikiusi šio papildomų algų sumažinimo, valstybės skola būtų šiandien didesnė tik pora milijardų litų. Big deal, sako.  Prie esamų 45.  Juk krizė buvo. Taip. Tik selektyvu ir su prioritetais kažkaip keistai gaunasi – jeigu nereikėjo mažinti daugiau uždirbančių tarnautojų algos, tai turbūt dar labiau nereikėjo mažinti ir mažiau uždirbančių, t.y. bazinio dydžio. Juoba –  pensijų. Ir motinystės bei nedarbo išmokų. Ir visokių kitų išlaidų ir išmokų kurios buvo sumažintos? Tad: iš viso nieko nereikėjo mažinti (gal tik mokesčius), nes buvo krizė – reikėjo viskam skolintis. Ekonomiką palaikyti, vartojimą. Tik tokiu atveju šiandien Vyriausybės vadovas negalėtų sakyti – iki Mastrichto dar taip toli… Čia, žinoma, tuo atveju, jeigu kas būtų Lietuvai tokiomis sąlygomis skolinęs. Ir apie eurą nebūtų ko kalbėti, nes perviršinis deficitas nė iš tolo dar nebūtų buvęs panaikintas.

Panašu, kad palūkanų normos, kuriomis dabar Vyriausybė gali skolintis, šiek tiek apsvaigino. Kaip ir vidaus rinkos dosnumas, iš kur atrodo, gali semti, kiek telpa, kai reikia iš esmės nedaug. DABAR. Bet skolintis reikėjo TADA ir daug. Kodėl kitomis progomis niekaip negalintys pamiršti vienintelės 0,5 mlrd. eurų obligacijų emisijos už 9 su virš procentų 2009 m. birželį, tarsi visus 2009-2012 m. būtų skolintasi už tokią kainą, dabar lengva ranka sutinka, kad skola galėjo būti ir didesnė, t.y. blogiausiu ir brangiausiu metu skolinamasi dar daugiau? Ar čia vienas kitam netrukdo, nes “reikėjo skolintis iš TVF”, nors TVF neskolina išlaidų NEMAŽINIMUI finansuoti (žiū į Latviją, kur viešojo sektoriaus išlaidos buvo sumažintos gerokai stipriau, nei Lietuvoje)? Jeigu Lietuva būtų skolinusis (o nemažindama išlaidų būtų galėjusi bandyti skolintis tik rinkose ir tik užsienyje) daugiau, Lietuvos skola šiandien būtų arti Mastrichto kriterijaus. Ir, kas nepalyginamai svarbiau, skolos aptarnavimo išlaidos, kurios nėra kažkoks mistinis santykis su BVP, o tikri pinigai, kuriuos reikia mokėti kreditoriams, kurie dažniausiai net nėra tavo šalies rezidentai,  ir dėl kurių skauda širdį, būtų milijardu ir daugiau didesnės.

Realybėje viskas gerokai paprasčiau, nes Lietuva, kuriai 2008 m. prognozavo valiutos krizę, tik todėl ir galėjo 2009 m. vėl skolintis, kad mažino išlaidas. Iš TVF ji būtų galėjusi skolintis irgi tik tada, jeigu būtų mažinusi išlaidas ir nebūtų pasiskolinusi “daugiau” (gal “pigiau”, bet šį kartą ne apie tai, nes apie tai jau kalbėta). Lietuva pusėtina kaina daugiau rinkose būtų galėjusi skolintis tik tada, jeigu būtų turėjusi eurą, ir tai tik iki “Graikijos krizės”, kai euras liovėsi būti probleminių šalių figos lapeliu. Būtų pastimuliavusi ekonomiką santykinai pigia skola, o dabar, veikiausiai, galėtų “džiaugtis” tų rezultatų tvarumu, kaip Slovėnija. Tačiau kam apie tai kalbėti, jeigu euro tuo metu vistiek neturėjome? Tad tik todėl, kad Lietuva mažino išlaidas ir suvaldė deficitą bei sumažino jį iki Mastrichto kriterijaus ribų šiandien Vyriausybė gali džiaugtis žemomis palūkanų normomis ir eilėmis norinčių jai paskolinti. Todėl gali išspręsti Konstitucinio teismo užduotus rebusus žymiai pigiau, nei būtų kainavę, jeigu tie rebusai būtų sprendžiami didesnio deficito sąskaita. Gal kiek nejauku tam skirti prioritetą, kai norėtųsi skirti prioritetą vaikams, seneliams ir krašto apsaugai, bet tai vis geriau, nei situacija, kurioje tiesiog nėra ko galvoti apie jokias papildomas išlaidas, išskyrus skolos aptarnavimo.

Žinia, jeigu dabartinė Vyriausybė būtų “paveldėjusi” kokių 5 proc. BVP deficitą, 55 proc. BVP skolą ir 3,5 proc. BVP skolos aptarnavimo išlaidas, pasirinkimai šiandien būtų visai kiti. Valstybės tarnautojų ir pareigūnų atlyginimų atkūrimo ar pensijų kompensavimo klausimo spręsti nebereikėtų, bet nuo kitų klausimų galva skaudėtų žymiai labiau. Aišku, visada būtų galima dėl to apkaltinti buvusią Vyriausybę. Čia ir naujais mokslo metais – nieko naujo. Nei ryte, nei vakare.

 

 

About ...

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ingrida_Šimonytė

Posted in Uncategorized | 52 Responses

LSD…..P?

http://verslas.delfi.lt/verslas/socdemu-versija-krize-sukele-konservatoriai-ir-n-maciulis-bei-g-nauseda.d?id=61874811

Kad neleistinai nekopijuočiau BNS ir ELTA tekstų: nuorodos į dienas, kai buvo su tema susijusių pranešimų. Citatos tikslios, kaip pateiktos pranešime. Pranešimus, kam reikia daiktinių įrodymų, internete nesunkiai susiras, pateikiu kelias nuorodas

Tad:

2008 m. gruodžio 9 dieną R.Šadžius pasakojo, kaip sekasi mokėti vėluojančius atlyginimus

http://www.visasverslas.lt/portal/index/article/4242/del-taupymo-programos-auga-biudzetiniu-istaigu-skolos

Tuomet laikinasis finansų ministras R.Šadžius pranešė, kad valstybė  antradienį baigė mokėti vėluojančius atlyginimus kai kurių valstybės institucijų darbuotojams. Per dvi dienas jiems buvo pervesta daugiau nei 120 mln. litų, buvo teigiama pranešime.

“Per vakar ir šiandien padengėme visą atlyginimų įsiskolinimą – pervesta daugiau nei 120 mln. litų. Tačiau kitų įsiskolinimų yra labai daug – asignavimų valdytojams tiek investicijų projektams, tiek einamiesiems pirkimams skola siekia daugiau nei 0,5 mlrd. litų – tai labai daug”, –  BNS 2008 m. gruodžio 9 d. pranešime cituojamas Rimantas Šadžius.

Anot BNS pranešimo šiuo klausimu  jis dar sakė:  “einamiesiems įsigijimams bus neišvengiamai taupoma, o kai kurių gal ir nereikės finansuoti. Neabejoju, kad bus padengtos visos išlaidos už komunalines paslaugas, išmokėti atlyginimai ir socialinės išmokos.

 

2008 m. gruodžio 2 dieną  G.Kirkilas stebėjosi naujosios valdžios kalbomis apie galimybę prašyti TVF paramos

http://zebra.15min.lt/lt/naujienos/lietuva/g-kirkilas-stebisi-naujosios-valdzios-kalbomis-apie-galimybe-prasyti-tvf-paramos-133351.html

Tos dienos BNS pranešime rašoma, kad laikinasis premjeras Gediminas Kirkilas esąs nemaloniai nustebintas naujosios valdžios atstovų kalbomis apie ketinimus galbūt skolintis iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF). Pranešime taipogi minėta, kad pasak laikinojo premjero, tokios būtinybės nėra, tai dar vienas būsimosios valdančiosios koalicijos žingsnis, keliant sumaištį ir tirštinant spalvas, pranešė Vyriausybės spaudos tarnyba.

Tai buvo reakcija į tuometinio kandidato į finansų ministrus A.Šemetos ir paskirtojo premjero A.Kubiliaus pasisakymus, kad Lietuvai gali tekti prašyti TVF finansinės paramos.

 

2008 m. lapkričio 20 d. „Verslo žinios“ paskelbė A.Rozentalio straipsnį apie tai, kad, tuometinio laikinojo  finansų ministro nuomone, Lietuvai derėtis su ES ar TVF dėl pagalbos nėra reikalo

http://vz.lt/?PublicationId=f98d4e83-89f3-4c66-bd46-b744ad488ba3

“Latvijos padėtis labia skiriasi nuo Lietuvos, nes ji buvo priversta prisiimti papildomą atsakomybę po antrojo pagal dydį šalies banko perėmimo. Latvija susiduria su paskolų problema”, – Bloomberg naujienų agentūrai tuomet teigė p. Šadžius.

“Skolinimasis mums kaip ir bet kuriai kitai nedidelei valstybei tapo sudėtingas. Vis dėlto ir toliau kaupsime lėšas ir šiuo metu nėra jokio reikalo kreiptis į Europos komisiją pagalbos”, – teigia finansų ministras.

Straipsnyje minėta, kad kol kas, anot p. Šadžiaus, Lietuvai sekasi, tačiau lėšų kaupimas sunkėja.

 

2008 m. lapkričio 14 dieną ELTA, remdamasi publikacijomis spaudoje, išplatino pranešimą pavadinimu  „Valstybės biudžeto skylė parodyta tik po rinkimų“

 http://zebra.15min.lt/lt/naujienos/verslas/valstybes-biudzeto-skyle-parodyta-tik-po-rinkimu-130935.html

Pranešime buvo minima, kad  tikroji valstybės biudžeto skylė Lietuvos gyventojams paviešinta tik po Seimo rinkimų. Iki tol socialdemokratų Premjeras Gediminas Kirkilas žiniasklaidą ir visuomenę nuolat ramino, kad šalyje jokios krizės nėra, o ekspertų perspėjimai – tai tik propagandinė priešrinkiminė agitacija. Jam esą tokie gąsdinimai “kelia juoką”. Premjerui antrino ir finansų ministras Rimantas Šadžius.

Pranešime nurodyta, kad  dar rugsėjį buvęs 109,1 mln. litų valstybės biudžeto pajamų perviršis, spalį virto didžiule skyle, nes į valstybės iždą neįplaukė daugiau nei 530 mln. litų planuotų lėšų, o nuo metų pradžios biudžetas negavo beveik 575 mln. planuotų litų. Pridėjus šiemet numatytą 1 mlrd. litų deficitą iš viso atsiveria beveik 1,6 mlrd. litų bedugnė, kuri iki metų pabaigos gali dar pagilėti.

Dienraštis “Lietuvos rytas” tuomet teigė, jog, jo žiniomis, kadenciją baigianti Vyriausybė dar metų viduryje žinojo, kad šių metų biudžeto planas bus neįvykdytas, todėl Finansų ministerija Valstybinei mokesčių inspekcijai nurodė pakoreguoti mokesčių surinkimo planą taip, kad biudžeto skylė atsirastų tik po Seimo rinkimų. Pranešime buvo paminėta, kad finansų ministras R. Šadžius neigia, kad kairiųjų Vyriausybė iki rinkimų bandė nuo visuomenės slėpti informaciją apie blogėjančią finansinę situaciją ir tvirtina, kad lapkritį pajamų surinkimo planas bus vykdomas.

Tuo metu cituoti ekspertai teigė, kad apsiraminti dar anksti. “Šių metų biudžetas buvo per daug optimistinis, kai kurių mokesčių surinkimo rezultatai turėtų dar pablogėti”, – pranešime cituota teigia SEB banko vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.

Pranešime cituotas ir Prezidentas Valdas Adamkus, kuris spalio pradžioje pasikvietęs premjerą ir finansų ministrą sakė “artėjame prie kritinės ir psichologiškai svarbios biudžeto deficito ribos – 3 proc. BVP, todėl neatidėliotinai turime ieškoti būdų, kaip gerokai apriboti biudžeto išlaidas šiais ir kitais metais.

2008 m. spalio 28 d. BNS išplatino pranešimą pavadinimu „Finansų ministras nežino, ar kitąmet Lietuvoje bus recesija“

http://www.balsas.lt/naujiena/221079/finansu-ministras-nezinau-ar-bus-recesija

Jame buvo nurodyta, kad finansų ministras Rimantas Šadžius atsisakė prognozuoti, ar kitais metais Lietuvą gali ištikti recesija, kai šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) sumažėtų du ketvirčius iš eilės.

“Į šitą klausimą šiandien negaliu atsakyti, nesu analitikas. Lietuvos bankas jos neprognozuoja”, -pranešime cituojamas ministras.

2008 m. spalio 13 d. BNS išplatino pranešimą, kad finansų ministras pripažino, jog biudžeto planas nebus įvykdytas

http://www.alfa.lt/straipsnis/201627/Sadzius..biudzeto.nesurinksime=2008-10-13_08-38/

Pranešimas remėsi dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacija, kurioje buvo nurodyta, kad rugsėjo mėnesį į valstybės biudžetą surinkta 109 mln. litų daugiau nei planuota, todėl vasarą atsiradusi biudžeto „skylė“ sumažėjo iki 43 mln. Litų ir ji užlopyta tik laikinai.

R.Šadžius dienraščiui tuomet pripažino, jog likusieji šių metų mėnesiai greičiausiai bus blogesni. Rugsėjo rezultatus pagerino baigtas rinkti praėjusių metų pelno mokestis. Įmonės pervedė 310,4 mln. litų daugiau nei planuota.

„Šiais metais visi mėnesiai, priešingai nei 2007-aisiais, labai sunkiai prognozuojami, todėl ateityje dar gali visko įvykti. Aišku viena – surinkti 100 proc. šių metų biudžeto nepavyks. Kiek lėšų trūks, dabar dar anksti pasakyti“, – cituojamas ministras teigė R.Šadžius.

Tuomet banko „DnB Nord“ vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis prognozavo, kad prastas PVM ir akcizų surinkimas taps biudžeto „duobkasiu“. Jo citatos:

„Kodėl jie pernai suplanavo, kad pridėtinės vertės mokesčio bus surinkta 30 proc. daugiau, sunku suvokti. Jau pernai buvo aišku, kad šiais metais paskolos ir vartojimas augs kur kas kukliau“.  „Greičiausiai įmonės prieš Kalėdas neišmokės tryliktųjų atlyginimų arba jie bus daug mažesni. Šiemet mažiau žmonių metų gale ims trumpalaikes paskolas dovanoms pirkti. Taupyti skatins ir nerimas dėl pasaulinės krizės“.

2008 m. rugpjūčio 20 dieną anot portale „Delfi“ publikuoto R.Lukaitytės straipsnio, R.Šadžius prognozavo, kad tais metais „finansų griūties nebus“

http://verslas.delfi.lt/verslas/rsadzius-siemet-finansu-griuties-nebus.d?id=18219983

sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti, bet baigėsi mano pietų pertrauka (o beredaguojant po A.Račo pastabos – ir para beveik baigėsi).

About ...

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ingrida_Šimonytė

Posted in Uncategorized | 56 Responses

Proporcija ir Konstitucija: tarp matematikos ir meno

Šiandien Konstitucinis teismas paskelbė nutarimą dėl valstybės tarnautojų ir teisėjų darbo užmokesčio mažinimo, kuriuo pripažino dalį sąlygų, kuriomis buvo sumažintas darbo užmokestis, prieštaraujančiomis Konstitucijai. Neabejotinai tie, kuriems buvusioji Vyriausybė viską “darė blogai”, džiaugiasi. Džiaugiasi, matyt, ir aukščiausių pareiginių kategorijų valstybės tarnautojai ir teisėjai – spalio mėnesį netikėtai gali iš dangaus nukristi nemenkas algos padidinimas. Tai ką pasakė Konstitucinis teismas? Atrodo, kad teks pakeisti įsitikinimą apie proporciją, kaip tam tikrą atskirų visumos dalių derėjimą, į įsitikinimą, kad proporcingas yra tik toks žmogaus kūnas, kurio rankų ir kojų ilgis yra vienodas.

Visada lengviausia aiškintis per palyginimus, tad pabandykim ir šį kartą. Imkime du valstybės tarnautojus: kokį nors ministerijos kanclerį (20 kategorija) ir kokį nors vyresnįjį specialistą, inspektorių ar tyrėją (10 kategorija): 2008 metais pirmasis pareiginės algos uždirbo 6370 litų (490*13), o antrasis – 2352 litus (490*4,8). Ignoruokime kol kas kvalifikacines klases ar kitokius priedus už kvalifikaciją bei stažą, taip bus lengviau palyginti: jų pareiginė alga skyrėsi  2,7 karto. Sumažinus darbo užmokestį ministerijos kanclerio pareiginė alga dabar yra 4743 litai ( 450*10,54), o specialisto – 2160 lito (450*4,8). Pirmuoju atveju sumažėjo ir bazinis dydis ir koeficientas, antruoju – tik bazinis dydis. Kas atsitiko? Kanclerio pareiginis atlyginimas sumažėjo daugiau nei 25 procentais, o specialisto – kiek daugiau nei  8 procentais, o jų atlyginimų skirtumas sumažėjo iki 2,2 karto.

Čia ir slypi Konstitucijos pažeidimas: pasirodo, atlyginimai turėjo mažėti taip, kad atlyginimų skirtumas, buvęs iki krizės būtų išlaikytas, nes kitoks skirtumas kažkiek priartina kvalifikuočiausią specialistą (ministerijos kanclerį) prie mažiau kvalifikuoto specialisto (tyrėjo, inspektoriaus).  Ir tai yra blogai, nes kvepia “lygiava”.

Ar buvo galima tokio priartėjimo išvengti? Žinoma, buvo. Kadangi byloje nėra ginčo dėl to, ar apskritai įmanoma mokėti  atlyginimus, kurių mokėti neįmanoma, t.y. darbo užmokesčio mažinimas Konstitucijai neprieštarauja, norint sumažinti biudžeto išlaidas valstybės tarnybai ir teismams dydžiu N reikėjo tiesiog dar labiau sumažinti bazinį dydį iki pageidaujamo rezultato. Diferencijuotas darbo užmokesčio mažinimas, t.y. didesnis mažinimas tiems, kurie uždirba daugiau, sutaupė apie 110 mln. litų išlaidų, tad to nedarant bazinį dydį būtų reikėję mažinti dar papildomai apie 20 litų – iki 430 litų, kad bendros išlaidos sumažėtų ta pačia N suma. Kas būtų atsitikę tada? Ministerijos kancleris šiandien gautų 5590 litų (430*13), o štai 10 kategorijos specialistas – 2064 litus (430*4,8). Jų atlyginimų skirtumas ir toliau būtų tobulai toks pats – 2,7 karto, nors pirmojo pajamos būtų 800 litų didesnės, o antrojo – 100 litų mažesnės nei šiandien. Būtų žymiai labiau mažėjusios ir kitų mažiausių kategorijų (nuo 1 iki 9) tarnautojų algos. Ir, svarbiausia, viskas pagal Konstituciją.

Tai yra “proporcingumas pagal Konstitucinį teismą” – atlyginimų skirtumai, sudėlioti iki krizės, yra Konstitucinė vertybė, t.y. būtina, kad ministerijos kanclerio atlyginimas už 10 kategorijos specialisto būtų didesnis būtent 2,7 karto ir nė kiek ne mažiau, kitaip tai yra lygiava, kvalifikacijos profanacija ir dar įvairūs blogiai. Tiesa, žinant, kad iki krizės buvusi pareiginės algos koeficientų lentelė neturi jokio man žinomo mokslinio pagrindimo, kuris įrodytų, jog buvę koeficientų skirtumai kažkokiu objektyviu būdu atspindi tarnautojų pareigybių turinio skirtumą (išskyrus bendrą sermėginę tiesą, kad aukštesnės pareigybės atlyginimas yra didesnis, nes didesnė ir atsakomybė, kurios, beje, diferencijuotas atlyginimų mažinimas niekaip ir nepaneigė), nelabai aišku, už kokius nuopelnus tiems skaičiams suteiktas Konstitucinės vertybės ir atskaitos taško statusas, nes tai yra toks pats sąlyginis dydis, nulemtas politinio konsensuso ir biudžeto galimybių, kaip ir koks nors NPD ar PVM tarifas. Panašiai ir su teisėjų atlyginimų lentele – iki krizės galiojusioje lentelėje mažiausio teismo teisėjo pareiginis atlyginimas buvo nustatytas didesnis už aukščiausios kategorijos valstybės tarnautojo atlyginimą, nekalbant jau apie patį Konstitucinį ar Aukščiausiąjį teismą. Gal taip ir turi būti, bet ar kažkas tą skirtumą atlyginimų nustatymo metu bandė matuoti kokio nors proporcingumo matu, kad dabar jį turėtume laikyti atspirties tašku?

“Proporcingas” KT nutarime – tai tiesiog “vienodas”. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, kurios absoliučiai paneigia kone visuotinai sutartą tiesą, kad fiskalinės konsolidacijos sąlygomis, kai pajamos turi mažėti, būtina kaip įmanoma labiau apsaugoti tuos, kurių padėtis ir taip sunkiausia.   Tai, pasirodo, neįmanoma. Nes apsaugoti mažiausias pajamas gaunančiuosius tiesiog niekam pajamų nemažinant (puikiai atitiktų doktriną) irgi, deja, bet neįmanoma.

Nenuostabu, kad “proporcingumas pagal Vyriausybę” atrodė kitaip – tai ne proporcingumas pajamoms, o proporcingumas gebėjimui prisiimti pajamų sumažėjimo naštą. Kadangi užklupus finansiniam sunkmečiui buvo akivaizdu, kad visiems teks pasispausti, lygiai taip pat natūrali buvo prielaida, kad tie, kurie išgali pakelti daugiau naštos, jos daugiau ir prisiims. Tam, kad mažesnes pajamas gaunantiesiems darbo užmokesčio sumažinimas būtų kuo mažesnis. Tai buvo vienas esminių socialinio dialogo klausimų ir viena socialinių partnerių sąlygų vykstant deryboms dėl tolesnio išlaidų mažinimo, kai paaiškėjo, kad pirmo raundo pastangų nepakaks. Tai buvo ir natūralus Vyriausybės supratimas, kad didesnį biudžetinį atlyginimą gaunantys turėtų prisiimti kiek įmanoma didesnę dalį išlaidų sumažinimo naštos, žinoma, neprofanuojant kvalifikacijos ir atsakomybės skirtumų. Todėl labiausiai sumažėjo Seimo vadovų, Vyriausybės narių, teisėjų, ministerijų bei Vyriausybės įstaigų vadovaujančių darbuotojų atlyginimai, tačiau jie sumažėjo ne tiek, kad dabar galėtume kalbėti apie kokią nors “lygiavą”.

Taip, dėl tokių pakeitimų Seimo pirmininko ar Premjero atlyginimas priartėjo prie pirmos (žemiausios) kategorijos valstybės tarnautojo atlyginimo. Bet ar skirtumas sumažėjo tiek (nuo 8,6 iki 6,8 karto), kad paneigė Seimo ar Vyriausybės vadovo pareigų išskirtinumą ir sulygino Premjerą ir postinį? Aš ir mano kolegos Vyriausybėje dirbome už bene 30 procentų mažesnį atlyginimą “į rankas” nei palyginamomis sąlygomis ministras gaudavo anksčiau (perskaičiavus visokias reprezentacines, anksčiau buvusias tiesiog atlyginimo dalimi) ir niekam nekvoštelėjo mintis svarstyti, ar tik kas nors nemenkina mūsų sunkaus ir garbingo darbo neadekvačiu atlygiu, kuris mus kažkaip “žeminančiai” priartino prie mums pavaldžių tarnautojų. Labiau rūpėjo, kaip išlaikyti socialinę rimtį ir sutarimą sudėtingos situacijos akivaizdoje, kad tuos sumažintus atlyginimus apskritai pajėgtume mokėti, t.y. būtų kas Lietuvai skolina. Dabar, atrodo, kad nutarimas mums siūlo bylinėtis su Lietuva dėl žalos atlyginimo?

Kokios sprendimo pasekmės? Arba Vyriausybė, norėdama išvengti išlaidų padidėjimo ir atitikti doktriną ima ir sumažina bazinį dydį iki tų pačių 430 litų bei panaikina antikonstituciniu pripažintą koeficientų ir klasių sumažinimą, t.y. perkelia naštą mažiausiai uždirbantiems valstybės tarnautojams, arba tiesiog KT sprendimas įsigalioja be papildomo bazinio dydžio sumažinimo, t.y. padidindamas išlaidas valstybės tarnybai ir viešajam administravimui (kas čia kalbėjo, kad jas galima dar ir dar mažinti ir visas biudžeto bėdas tuo išspręsti??). Tokiu atveju mūsų jau minėtas ministerijos kancleris galės džiaugtis 1000 litų viršijančiu algos padidėjimu, o jo kolega 10 kategorijos specialistas gaus apskritą nulį. Jeigu dar kuris turi kvalifikacinę klasę, algos padidėjimas bus didesnis. Kadangi ją veikiausiai turi ministerijos kancleris (tam jis ir kancleris, kad turėtų aukščiausią kvalifikaciją), tai dar geri keli šimtai litų priedo. O kur dar priedas už stažą, kuris skačiuojamas nuo pareiginės algos. Tuo tarpu 11 kategorijos, nuo kurios buvo pradėti mažinti koeficientai, darbuotojui pareiginė alga padidės 13 litų, nes  jo koeficientas buvo sumažintas vos 0,03. Nemenkai pasipildytų teisėjų kišenės. Taipogi ir politikų bei valstybės pareigūnų, nors apie juos nutarime ir nekalbama – jeigu jau neproporcinga, tai neproporcinga visiems, nes ne tik teisėjo ar ministerijos kanclerio, bet Seimo nario atotrūkis nuo postinio irgi sumažėjo. Postinio alga gi liks vietoje. Ne tik todėl, kad jo algos padidinimui nebeliks išteklių, bet dargi jo algos didinimas (nedidinant atkurtų koeficientų kitiems) irgi matyt bus neproporcingas – dar ims ir vėl sumažins tą konstituciškai vertingą atlyginimų skirtumą. Tik jau iš kito galo.

Pasikartojantys priekaištai bet kokiam aukštesnę kvalifikaciją turinčio specialisto darbo užmokesčio priartėjimui prie mažiau kvalifikuoto ar žemesnes pareigas užimančio darbuotojo atlygio, net tokiomis ekstremaliomis sąlygomis, kai atlygiai mažėja ir visuomenės solidarumas tiesiog reikalauja, kad stipresnis prisiimtų didesnę naštą, leidžia manyti, kad tais pačiais pagrindais būtų galima kvestionuoti ir progresinių mokesčių tarifų konstitucingumą – o kas gi tai, jeigu ne bandymas, “suplokštinti” pasiskirstymą pagal pajamas, tik neto? Juk progresiniai mokesčiai irgi priartintų kažkieno pajamas prie mažesnes pajamas gaunančiųjų, nesvarbu, kad gal per mikroną, bet principas yra principas. Jeigu dabar esantį pasiskirstymą priimsime kaip Konstitucinę vertybę (o kodėl negalime, jeigu jau Valstybės tarnybos įstatymo 2008 m. laidos priedėlis ir teisėjų atlyginimų lentelė tokiais laikytini), bet kokie mokesčių pakeitimai, kurie didesnių pajamų gavėjams mokesčius padidina labiau turbūt irgi reiškia nepageidaujamą lygiavą, demotyvaciją ir kitas bėdas? Štai jums ir netikėtas argumentas progresinių tarifų priešininkams, o ir “šiaudadūšiams” apologetams bus parankus:)

 

 

About ...

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ingrida_Šimonytė

Posted in Uncategorized | 62 Responses
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos