Meras ieško narių į naują “Teistų už gerus darbus” partiją?

Kad Vilniaus merui netrūksta polėkio, man atrodė jau seniai. Visgi, net mane meras sugebėjo nustebinti, kreipdamasis į prokuratūrą dėl mano pateiktų Seimui Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pataisų, kurios neva nuskurdino Vilniaus savivaldybę dvidešimčia milijonų litų. Kadangi ponas meras savo žydarbį įgarsino „ su patriūbočiais“, tenka ir man savo trigrašį į viešąjį diskursą įkišt.

Taigi, kiek suprantu iš plačiai iškosėtų sauvaldybės pranešimų spaudai, pono mero nuomone, “piktnaudžiaudama tarnyba ir aplaidžiai vykdydama” man pavestas pareigas padariau du dalykus: kažką (nesuprantu ką, bet apie tai vėliau) padirbau su neregistruotu, bet faktiškai naudojamu turtu, kažką, kas atvėrė kažkokias „piktnaudžiavimo landas“. Na ir žinoma, atleidau nuo mokesčio lizingo bendroves, kurios sumokėjo mažiau mokesčio už išlizinguotą nekilnojamąjį turtą. Kai kurie žmonės, vertindami pagal savo sugedimo laipsnį, galvoja, kad ne už gražias akis. Tie, kurie nemoka skaičiuoti, nesupranta, kad mokesčiai tai dėl to nesumažėjo. Bet apie tai vėliau.

Visas šokis vyksta apie Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo eilės straipsnių pakeitimo projektą, kuris Seimo duomenų bazėje įregistruotas numeriu XIP-2533. Kaip teigia šio projekto pakankamai netrumpas aiškinamasis raštas, įstatymo projektu buvo siekiama kelių tikslų – suvienodinti banko paskola ar lizingo būdu finansuoto nekilnojamojo turto apmokestinimo sąlygas, nes ekonomine prasme tai tas pats sandoris. Taipogi, leisti ateityje lanksčiau reaguoti į NT vertės smukimus ir masinius pervertinimus atlikti dažniau nei kas 5 metus, jeigu kainos pasikeičia itin ženkliai, reglamentuoti Viešosios ir privačios partnerystės būdu vykdomuose projektuose sukurto turto apmokestinimą, kuris lig šiol nebuvo reglamentuotas, nes pati PPP (private public partnership) į mūsų gyvenimą atėjo neseniai.

Besikreipiantys į prokuratūrą teigia, kad įstatymo projektas, vėliau virtęs įstatymu, kažkokiu būdu sudarė sąlygas vengti mokesčio nevykdant įstatymo prievolės registruoti baigtus statinius, nors jie faktiškai naudojami. Mon Dieu!! Kažkas dievaži nemoka skaityti! Arba turi teksto suvokimo problemų – įstatymas visada teigė ir dabar teigia visiškai priešingą dalyką: net neregistruotas, bet faktiškai naudojamas statinys YRA mokesčio objektas ir mokesčiai už jį turi būti mokami. Ir ta nuostata nuo pat NT mokesčio įstatymo priėmimo nustatyta būtent tam, kad pažeidėjai, vengiantys „priduoti“ baigtą statinį, negalėtų išvengti mokesčio vien dėl to, kad nevykdo įstatymo nustatytos pareigos. Tai, kad tokį turtą sunku nustatyti ir jam nesuformuosi automatinės mokesčio prievolės iš Registrų centro duomenų bazės (duomenų registre juk nėra, tame ir visa pažeidimo esmė) yra reali problema ir ne vien Lietuvoje (Pietų Europos šalyse Lietuvos poilsiautojai neabejotinai matė ir gidai jiems aiškino, kad nesibaigiantis kokio trečio aukšto montavimas gyvenamajam namui kokioje Turkijoje paprastai atliekamas tam, kad būtų išvengta NT mokesčio – neva „namas dar nebaigtas“). Taigi, problema yra – kontroliuoti sunku, bet niekaip neaišku, ką meras nori pasakyti apie įstatymą? Šimonytę? Kubilių? Kad įstatymas turėjo apmokestinti tik pabaigtą ir priduotą turtą? Tai juk čia ir būtų landa piktnaudžiavimui vengiant tokios registracijos! Kad įstatymas turėtų apmokestinti bet kokį nebaigtą statinį ir tada, kai projektas dar tik vystomas? Juk turbūt ne? Taigi, įstatymas apmokestina tai, ką ir turi apmokestinti – turinį, o ne formą, t.y. faktiškai naudojamą turtą, net tada, kai jo savininkas vengia turtą įregistruoti. Įstatymo pakeitimai, apie kuriuos čia vyksta visas šaršalas, nieko tuo klausimu nepakeitė – turbūt mero padėjėjai, pastebėjo, kad nuostata, buvusi įstatymo 7 straipsnyje, tiesiog iškeliavo į kitą (4) straipsnį, visiškai nepakeisdama ir nesusiaurindama pareigos mokėti mokestį ir pažeidėjams. Jeigu mero netenkina, kaip efektyviai įstatymo nuostata yra taikoma, t.y. kaip daug išaiškinta pažeidėjų, piktybiškai neregistruojančių pabaigtų statybų, aš merą galiu suprasti, bet nesuprantu, kodėl dėl ilgametės problemos susijautrinta tik dabar? Ir dar tokiu keistu būdu, užuot ieškant bendradarbiavimo su statybų priežiūrą atliekančiomis institucijomis ir mokesčių administratoriais formų, kad tokie atvejai būtų greičiau išaiškinami. Tad kur čia Šimonytės piktnaudžiavimas tarnyba ar aplaidus pareigų vykdymas? Nebent merui atrodo, kad aš asmeniškai turėjau visus tokius statinius išaiškinti.

Pirmuoju tad „kaltinimu“ lieka tik gūžtelėti pečiais – kažkas kaip naują bando pateikti seną problemą, kuri netgi nėra Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo problema, o tik apsunkina jo vykdymą. Antruoju klausimu, matyt, reikia detalesnių paaiškinimų, nes meras paėmė „aukštą natą“- ne visai subtiliai bando sudaryti vaizdą, kad buvo padarytos kažkokios lengvatos lizingo bendrovėms ir gal net, suprask, ne už ačiū. Taigi, pažiūrėkim, kas buvo padaryta.

Pažiūrėjimui pasinaudokime paprastu palyginimu, kur Jonas ir Antanas perka po butą, tik vienas perka už banko paskolą, o kitam pirkinį finansuoja lizingo bendrovė. Jonas, nusipirkęs butą iš karto tampa jo formaliuoju savininku, nors yra buto vertę ir palūkanas skolingas bankui, todėl prievolių įvykdymui butą bankui įkeičia. Jo galimybės laisvai disponuoti turtu, švelniai tariant, sąlyginės. Tačiau nekilnojamojo turto mokesčio Jonas nemoka (jeigu nėra milijonierius) – gyventojams nuosavybės teise priklausantis gyvenamosios paskirties nekilnojamasis turtas yra nuo mokesčio atleistas. Kas atsitinka Antanui, kuriam pirkinį finansavo lizingo bendrovė? Lizingo bendrovė išlieka formaliu turto savininku iki paskutinės įmokos sumokėjimo dienos, nors turinio požiūriu Antanas naudojasi turtu iš esmės tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir Jonas. Lizingo bendrovė būdama formali turto savininkė turi mokėti už tokį turtą NT mokestį, nepaisant to, kad jis yra gyvenamosios paskirties ir jame gyvena eilinė šeima, kuri taps to turto savininke, kai tik išsimokės turto vertę ir palūkanas. Ar lizingo bendrovė moka NT mokestį iš Šventosios Dvasios? Ne, ji padidina lizingo gavėjo mokamas palūkanas. Tokiu būdu Antanas sumoka turto mokestį už turtą, už kurį jam jokio mokesčio mokėti nepriklausytų, jeigu jis butui pirkti būtų paėmęs paskolą. Tokiu būdu, lizingo bendrovės, kaip įsigijimo finansuotojai, atsiduria blogesnėse sąlygose, nei bankai, nors iš tiesų blogesnėse sąlygose atsiranda jų klientai, kurie moka (netiesiogiai) mokestį, kurio šiaip jau mokėti jiems nepriklausytų. Ponas Zuokas, kuris būdamas Seime labai stengėsi kovoti už tai, kad niekas, neduok Dieve, nemokėtų daugiau mokesčių, nes priešinosi bet kokiems mokesčių padidinimams net tada, kai tai buvo neišvengiama, neatrodo nuoseklus, kai bando kovoti prieš tai, kad mokesčių nemokėtų tie, kuriems jų logiškai ir nepriklausytų mokėti.

Imkime kitą situaciją: prekybos įmonė A pirko prekybos patalpas už banko paskolą. Ji moka NT mokestį, nes yra juridinis asmuo ir turto savininkas. Tarkime, įmonė nori finansuoti pirkinį per lizingo bendrovę. Kas buvo anksčiau – lizingo bendrovė mokėtų turto mokestį, nes turtas nuosavybės teise priklausė jai iki paskutinės įmokos įmokėjimo (neabejotinai perkeltų tą mokestį prekybos įmonei – per didesnes palūkanas). Kas yra dabar? Tokį patį mokestį už tą turtą turi mokėti pati prekybos įmonė, nes būtent ji yra ekonominis to turto savininkas.

Į šiuos klausimus jau senų seniausiai yra atsakiusi tarptautinė praktika, apskaitos standartai, kiti mokesčių įstatymai – mokestinės teisės ir prievolės finansinės nuomos ar išperkamosios nuomos (hire-purchase) sandorių atveju siejamos su turto gavėju, o ne su turto davėju (finansuotoju), nepaisant to, kad pastarasis išlieka juridiniu savininku iki pat sandorio pabaigos. Pasidomėkite, kas skaičiuoja tokio turto nusidėvėjimą, kam taikomos pelno mokesčio lengvatos investicijoms ir t.t. – gavėjui. Nes tai jis įsigijo šį turtą savo reikmėms, o nuosavybės teisė visviena jam pereis. Įstatymai vertina santykių ekonominį turtinį, o ne vien juridinę formą.

Tad, jeigu merui VMI pasakė, kad lizingo bendrovių mokami NT mokesčiai sumažėjo, turėjo pasakyti ir kiek padidėjo lizingo bendrovių klientų, kuriems buvo perkelta mokesčio prievolė, mokami mokesčiai. Juk nepasikeitė nei mokesčio bazė (vertė), nei savivaldybė, kuriai pajamos tenka (NT mokestis įskaitomas pagal turto buvimo vietą).

Nors 20 mln. yra lašas jūroje lyginant su Vilniaus savivaldybės skoliniais įsipareigojimais, visgi, paieškokime čia tų galų. Tam naudokime Lietuvos bankų asociacijos duomenis apie lizingo portfelio struktūrą. 2011 m. pabaigos duomenys, galintys būti geru atskaitos tašku mokestinės prievolės už 2011 metus įvertinimui, sako (duomenų apie lizingo portfelio struktūrą ieškokite čia http://www.lba.lt/go.php/lit/Lizingo_portfelio_struktura/2275) , kad lizingo bendrovių portfelis 2011 m. gale buvo apie 5,5 mlrd. litų ir sumažėjo (jeigu kas nors, mere Zuokai, būtų norėjęs pakeitimais piktnaudžiauti, portfelis būtų didėjęs, bet prieš ekonominę logiką veikia tik puspročiai).

Iš šio portfelio žinoma, didžioji dalis – kilnojamasis turtas, niekaip su NT mokesčiu nesusijęs. O NT lizingo portfelis siekė apie 1,2 mlrd. litų. Tarkime, viso šio turto mokestinė prievolė buvo panaikinta. Tada visų savivaldybių netekimai siektų 12 mln. litų prie maksimalaus tarifo (kurio Vilniaus savivaldybė beje, ir netaikė).

Bet ar prievolė buvo panaikinta? Pažiūrėkime, KOKS NT turtas lizinguojamas ir KAM? Tai daugiausia komercinės paskirties (pramoninės, prekybos, biurų) turtas, o didesnį nei 100 mln. litų NT lizingo portfelį turinčiose bendrovėse lizinguotas būstas (kuris patapo neapmokestinamu, bet ir tai tik tada, jeigu lizinguojamas gyventojams), sudaro vos 3-5 procentus viso NT lizingo portfelio. Viso toks būsto lizingo portfelis sudarė apie 42 mln. litų ir net jeigu jis visas būtų išlizinguotas fiziniams asmenims (nes jeigu lizingo gavėjas – juridinis asmuo, mokestis mokamas ir toliau, tik jį moka gavėjas), visų savivaldybių mokestinis nuostolis prie maksimalaus tarifo gyvenaosios paskirties turtui siektų 400 tūkst. litų. Tuo tarpu taip net nėra – fiziniai asmenys buvo lizingo gavėjai tik maždaug 17 mln. litų viso lizinguojamo NT portfelio. Ir net darant drąsią prielaidą, kad tai vien būstai, šiems lizingo gavėjams mokesčių našta (noriu pabrėžti – nepagrįstai juos diskriminavusių lyginant su tradicinių paskolų gavėjais mokesčių) sumažėjo vos 150 tūkst. litų. Pramoninis ir kitas komercinis turtas, net jeigu jis lizinguojamas fiziniam asmeniui (iš statistikos net nepanašu, kad būtų bent kokie apčiuopiami tokio lizingo mastai), vistiek kaip buvo taip ir liko NT mokesčiu apmokestinamas, tik pareiga mokėti tą mokestį nuo lizingo davėjo perėjo gavėjui, kuris ir yra tikrasis turto savininkas.

Pagalvojau, gal netyčia rinkos dalyviai, sureagavę į įstatymo pataisas, ėmė kaip pašėlę lizinguotis turtą, nors mokesčių tokiu atveju vistiek neįmanoma išvengti, jų išvengia tik tie, kurie jų ir neturėjo mokėti – turtą, kurį įstatymas laiko bendru atveju neapmokestinamu (t.y. gyventojų turimą ir naudojamą būstą), lizingu įsigiję gyventojai dabar pagaliau turi tas pačias sąlygas, kaip banko paskolas pasiėmę jų bendrapiliečiai. Nieko panašaus – per 2012 metus susitraukė ir bendras NT lizingo portfelis, ir gyventojams lizinguojamo NT portfelis. Jeigu kažkas mokesčio įstatyme būtų aptikęs netikėtą palankią landą, tendencijos turėjo būti priešingos. Visgi, tendencijos yra tokios, kokias diktuoja ekonominė aplinka. Nes jokios „landos“ ten tiesiog nėra.

Šiandieniniuose pranešimuose yra pateikta ir daugiau netiesos – neaišku, ar meras pats klaidinasi, ar tik bando suklaidinti kitus. Visa laimė, kad Seimo darbas yra toks viešas, kad viskas nesunkiai patikrinama. Seimo Teisės departamento išvada dėl projekto svarstant projektą komitetuose ir plenariniame posėdyje, buvo (čia ji: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=384199&p_query=&p_tr2=2). Ir komitetai, Seimas, svarstydami pataisas, turėjo progą šią išvadą aptarti, ką liudija komitetų posėdžių išrašai. Va ko nebuvo, svarstant projektą Seime, tai nebuvo jokios STT išvados, apie kurią kažkas kalbama. Projektas buvo pateiktas kartu su biudžetu, nebuvo svarstomas jokios ypatingos skubos tvarka, nebuvo niekur „pakištas“ ar „prakištas“. Iki tas projektas pateko į biudžeto paketą, jis buvo paskelbtas viešai, derintas su suinteresuotomis institucijomis, įskaitant ir Savivaldybių asociaciją, kuri jokių esminių pastabų neturėjo. O ar galėjo turėti? Juk niekas, išskyrus prievolininką, nepasikeitė (išskyrus menkutę dalį iki tol neteisingai apmokestintų gyventojų (ne lizingo bendrovių, mere, o būtent gyventojų, kurie buvo sandorio formos įkaitais)).

Meras bando teigti, kad savivaldybei buvo padaryta žala. Dar daugiau, ji buvo padaryta vos ne tyčia, nes, suprask, A.Kubiliaus Vyriausybė ir jos finansų ministrė turėjo kažkokių asmeniškumų ponui Zuokui – gatvėms asfaltuoti pinigų nedavė ir visų skolų nepadengė. Įdomu, kaip tąsyk reikėtų vertinti paties pono Zuoko iniciatyvas Seime dauginti PVM lengvatas (kurias jis elegantiškai vadino „skirtingais tarifais“, tarsi nuo to būtų dingusi esmė)? Ar tuo atveju, kai siūlai realiai sumažinti valstybės biudžeto pajamas tai jau nėra siūlymas, darantis žalą, nes biudžetas kitas? O kaip su PVM lengvatomis viešajam transportui (saldi tema ponui merui), už kurias jau būdamas meru ponas Zuokas karštai agitavo ir kurios buvo priimtos nepaisant Vyriausybės prieštaravimų – šiandien, kaip ir buvo galima tikėtis, nei pajamų, nei pigesnių bilietų. Žala valstybei? Bendrininkavimas?

Kai šį klausimą nagrinėjome prieš metus, nes pretenzija nėra nauja, mano gauti paaiškinimai iš VMI paliudijo labai paprastą dalyką – Vilniaus savivaldybės pajamos iš NT sumažėjo dėl vienos įmonės perskaičiuoto turto mokesčio, kuris anksčiau buvo apskaičiuotas klaidingai. Taip perskaičiuoti mokesčius mokėtojai gali už penkerius praėjusius metus, tad suma susidarė nemaža. Nustebčiau, jeigu staiga priežastis ėmė ir pasikeitė, nes pasikeitė Vyriausybė. Taip, lizingo bendrovių mokestinė prievolė sumažėti galėjo, tačiau dėl to nesumažėjo BENDRA mokestinė prievolė, nes ją tiesiog perėmė kiti asmenys, išskyrus visiškai menką gyventojų lizingu pirktų būstų dalį. Faktas, kad Vilniaus NT mokesčio pajamos sumažėjo ir sumažėjo nuolatinai (panašiai dėl perskaičiavimo sumažėjo ir Palangos savivaldybės pajamos). Įstatymai apibrėžia, kaip tokia situacija turi būti sprendžiama – savivaldybė turi gauti netektų pajamų dydžio dotaciją arba jai turi būti padidintas gyventojų pajamų mokesčio procentas. Tas ir buvo padaryta – Vilniui liekantis GPM procentas buvo padidintas 2 proc. punktais ne už gerus mero darbus ir agresyvią retoriką GPM dalies klausimu, o būtent tiek, kiek reikalinga netekimams iš NT mokesčio kompensuoti. Kaip reikalauja įstatymas. Ir tą pasiūlė “klaikioji” A.Kubiliaus Vyriausybė.

Žinia, merui visa tai nė motais. Jam nepatinka pastabos dėl Vilniaus finansinės padėties, dėl kurios kalti (surprise, surprise) Šimonytė su Kubilium, kurie neabejotinai kalti dėl to, kad Vilniaus fantazariumas visu greičiu kaupė naujus įsipareigojimus tada, kai pinigai iš GPM fontanais tryško, o kai situacija staiga pasikeitė – nesuprato, kad padėtis reikalauja radikalaus prioritetų peržiūrėjimo ir gyvenimo kitaip. Pilka sunki kasdienybė žmonių su polėkiu „nevež“. Tai – ne Rio de Žaneiras, kaip sakė klasikai.

Na, bet yra kaip yra. Kažkas iš elementaria ekonomine logika paaiškinamų sprendimų bando išpūsti Gugenheimo dydžio kriminalą. Elementari ekonominė logika – ne Vilniaus savivaldybės pasaulio dimensija J Tai išsiaiškinsim prokuratūroje. O kažkam jau ir pas medikus nepakenktų – išsiaiškinti, ar nesivysto šiokios tokios paranojos užuomazgos

Mere, jeigu jau už NT įstatymo pataisų, kurios net negalėjo bent kiek apčiuopiamai pakeisti Jūsų vadovaujamos savivaldybės pajamų iš NT mokesčio, iniciavimą norite mane patikėti prokuratūros globai, tai gal, balansui palaikyti, suteiksite Garbės piliečio vardą už Žemės mokesčio įstatymo pataisas, kurios Vilniaus savivaldybei yra labiausiai naudingos? Ir, jeigu atsitiktų taip, kaip siūlo kai kurie Seimo nariai, kad šis įstatymas būtų atšauktas, ar Tarybos teisės spręsti dėl tarifų sumažintos, ar tokiu atveju už tai balsavusius Seimo narius Jūsų iniciatyva irgi sutiksiu prokuratūroje?

About ...

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ingrida_Šimonytė

Posted in Uncategorized | Comments closed

Kas skolon sudėta… II

I dalyje apžvelgėme, kiek padidėjo skola nuo 2008 m. pabaigos iki 2012 m. pabaigos ir kur ji „pasidėjo“. Tęskime dainos apie „praskolintą“ Lietuvą nagrinėjimą toliau.

Trečias posmas – kriminalinis-korupcinis… „Buvusioji Vyriausybė tarnavo bankininkams ir jiems praskolino Lietuvą, o galėjo skolintis Lietuvoje iš žmonių

Nežinau, kas sukūrė legendą, kad Vyriausybė nesiskolina vidaus rinkoje ir tik skolinasi iš kažkokių bankų (tai Švedijos, tai Amerikos) jiems išveždama palūkanas, bet tikrovė žymiai paprastesnė – niekada Vyriausybė tiek nesiskolino vidaus rinkoje ir niekada vidaus skola tiek nepadidėjo, kaip blogiausiais 2009-aisiais. Beje, niekada Lietuvos bankai vangiau vidaus rinkoje ir nedalyvavo kaip tais pačiais 2009-aisiais. Tada pirkti Lietuvos skolos popierius jiems draudė akcininkai, nes Lietuvos skola buvo laikoma rizikinga. Tad skolinamasi šalies viduje buvo iš nefinansinio sektoriaus (žmonių ir įmonių). Platinant vertybinius popierius tarptautinėse rinkose vykdomas viešas procesas, o vertybiniai popieriai pasiskirsto tarp įvairiausių institucinių investuotojų – pensijų ir investicinių fondų ir kitų pateikiančių paraišką tų popierių įsigyti. Užsienio komerciniai bankai čia – jokia dauguma, juoba, kad dėl tų pačių priežasčių įsigyti Lietuvos vertybinių poperių bent 2009-2010 metais jie nepuolė.

Kodėl gi bendrai skolai padidėjus 28 mlrd. per 4 metus vidaus skola tepadidėjo 3 mlrd.? Vidaus kreditoriai, kaip taisyklė, yra pasirengę skolinti trumpesniems laikotarpiams (pažiūrėkite, kokia indėlių bankuose trukmė ir jums bus aišku). Nors bendras skolinimasis vidaus rinkoje buvo ir tebėra intensyvus – 2009 m. vidaus rinkoje buvo pasiskolinta pusė (!!), 2010 m. – 30 proc., o 2011-2012 m. – 40 procentų visos per metus reikalingos sumos, įvertinus ir vidaus skolos grąžinimus jos sankaupa didėjo gerokai lėčiau nei bendra skola.

Ši statistika nesunkiai gali paneigti ir tą faktą, kad tereikėjo tik padidinti skolinimąsi vidaus rinkoje, ir buvo galima skolintis pigiau ir švilpaujant gyventi. Pirma, vidaus skolinimasis ir taip buvo labai didelis: 2009-aisiais vidaus rinkoje buvo pasiskolinta virš 5 mlrd. litų (užsienio rinkose – tiek pat), o vidaus rinka nepalyginamai mažesnė už tarptautinę. Antra, vidaus rinka skolino tik trumpam: 2009-2010 m. reikėjo ir išpirkti po 3,4-3,7 mlrd. litų vertės VVP iš vidaus kreditorių. Išpirkimai šiek tiek sumažėjo 2011-2012 m., bet išlieka dideli. Trečia, tie, kurie vis negali pamiršti 2009 m. birželio leidimo 0,5 mlrd. eurų emisijos už 9 proc. su viršum, ir aiškina, kad vidaus rinkoje buvo galima skolintis „žymiai pigiau“, galėtų pavartyti 2009 m. aukcionų statistiką (žr. Čia http://www.finmin.lt/finmin.lt/failai/VPP_emisiju_ziniarastis/Nauji/2009_VVP_aukc_rez_LT.pdf). Tada pamatytų, kad vidaus rinkoje buvo prašoma nemažiau įspūdingų palūkanų. Net taupymo lakštai tuo metu duodavo beveik 8 proc. metinių  – ar kas skubėjo skolinti Lietuvai? Gal kur stovėjo eilės? Vidaus skolintojai bijojo devalvacijos ir neskubėjo kišti pinigų į Lietuvos skolą ir prašė didelės kainos, nes taip įkainojo devalvacijos riziką. Lakštų 2009 m. išleisdavome už kelis šimtus tūkstančių per emisiją, kai pastarąjį pusmetį, palūkanų normoms nukritus iki 1-2 procentų per kiekvieną emisiją išleidžiama už keliolika ar keliasdešimt milijonų (http://www.finmin.lt/web/finmin/vyriausybes_vertybiniai_popieriai/tl_rez).

Dažnas kalbėtojas taipogi nesusieja pinigų kainos su jų trukme: 2 procentai už metų trukmės VVP yra pigiau nei 3 – už dviejų metų ir taškas. Taip būtų, deja, tik tuo atveju, jeigu galėtum būti tikras, kad kitąmet tą pačią metams pasiskolintą sumą galėsi
persiskolinti už tuos pačius 2 procentus. Bet mano studentai jau mokėtų paaiškinti, kas yra pajamingumo kreivė ir kad 3 procentai už du metus būtent ir parodo rinkos lūkesčius dėl pinigų kainos kitąmet: kitąmet tą pačią sumą metams skolinsies už maždaug 4. Kai perkate būstą už paskolą juk irgi nesiskolinate “pigiai metams”, galvodami, kad kitąmet pavyks persiskolinti pigiau? O kur dar rizikos vertinimas, kuris gali pablogėti staigiai ir ženkliai, kaip įvyko 2008-aisiais? Tad naudoti trumpesnės trukmės (ir optiškai mažesnių palūkanų) skolinimąsi būtina, bet tai įmanoma tik iki tam tikros ribos: jeigu 2009 m. valstybė būtų visą savo skolinimosi poreikį dengusi trumpalaikiais popieriais, taip šiek tiek sumažindama skolos išlaidas, 2010 m. būtų reikėję išpirkti ne 4, o 11 mlrd. litų ankstesnės skolos. Ir tai šalia 6,5 mlrd. naujos skolos, reikalingos tų metų deficitui dengti. Galvoti, kad skolintojai nebūtų to pastebėję ir įkainoję, yra naivu, o lyginti dabartines labai žemas indėlių palūkanų normas su Vyriausybės skolinimosi 2009 m. kaina – tiesiog kvaila. Pakanka prisiminti, už kiek tuo metu indėlius rinko bankai, neturintys motininių bankų finansavimo.

Ketvirtas posmas – bravūriškas… „Krizę suvaldyti prisiskolindamas galėjo bet kuris durnius“

Kažkuria prasme dainos autorius teisus: bet kam – kvailam ar protingam – esant valdžioje galiausiai būtų tekę daryti tą patį. Jeigu ne savo valia, tai tarptautinių kreditorių spaudimu. Gal būt dar su devalvacija priedo. Kadangi pajamų niekaip nebūtų pakakę net sumažintoms išlaidoms apmokėti, skirtumą vistiek būtų tekę skolintis – rinkose ar iš Europos Komisijos (TVF).  Visgi, kvailys paprastai ilgai nesupranta, kad turi problemų ir jas reikia spręsti. Todėl tūpčiojimai ir krypčiojimai, svaičiojimai ir viltis, kad kažkaip viskas išsispręs savaime tikrai nebūtų leidęs „prisiskolinti“, nes niekas tiesiog neskolintų. Jeigu jau bet kas gali taip lengvai PRIsiskolinti, kaip dainuojama, tai kodėl visus 2008-uosius Lietuva negalėjo net ir elementariai PAsiskolinti tiek, kiek tąmet reikėjo einamosioms išlaidoms mokėti?

Net tokie skolintojai kaip TVF reikalauja iš valdžios mokumą atkuriančių veiksmų, tad tikėjimas, kad ir meška būtų galėjusi „nuvažiuoti į Ameriką ir gauti pinigų iš bankininkų už brangiai“ yra tikrai naivus. Meška galiausiai vistiek būtų priversta priimti nesaldžius sprendimus, kad galėtų mokėti pensijas ir algas bei atsiskaityti su verslu už paslaugas.

Penktas posmas – suicidinis…. „Lietuva bankrutuoooooooooooooooojaaaaaaaaaaa“

Nors akivaizdu, kad geriau kuo mažesnė skola, visgi, gal galėtų kas nors atsakyti į klausimą, kodėl šiandien su 46 mlrd. skola Lietuva skolinasi kelis kartus pigiau, nei 2008-aisiais, kai turėjo vos keliolikos milijardų skolą? Aš galiu. Būtent todėl, kad Lietuvos bankroto tikimybė skolintojų akimis šiuo metu yra nepalyginamai mažesnė nei buvo anuomet. Tokia tikimybė, taigi, ir premija už riziką stabiliai mažėjo nuo 2009 metų vidurio, kai investuotojai įtikėjo, kad Vyriausybė įgyvendins savo ketinimus išspręsti ekonomines problemas be defolto ir valiutos devalvavimo. Ar investuotojų abejonės buvo pagrįstos? Žinoma, juk ir iki šiol istorija žino nedaug pavyzdžių, kai įsispraudusi į kampą valiutų valdybos šalis daro ką nors kita, nei tiesiog devalvuoja valiutą. O Lietuva 2008 m. buvo įsispraudus į kampą kaip reikiant – didelė infliacija, milžiniškas einamosios sąskaitos deficitas ir kiti perkaitimo simptomai. Bet net ir pasirinkus devalvavimą (kas daugeliui išorės kalbėtojų atrodė ir tebeatrodo logiškesnė išeitis), akivaizdu, kad skola nebūtų likusi ankstesnio lygio. Kartu būtų padidėjusi namų ūkių ir įmonių skola, paspartėjusi infliacija, nuvertėję indėliai litais ir perkamoji galia, pakirstas pasitikėjimas ilgamečiu ekonominės politikos pamatu – valiutų valdyba.

Aišku, malonus paradoksas, kai didesnė skola netrukdo pigiau skolintis, neturi būti suprantamas kaip paskata skolintis dar daugiau. Reikėjo daug ir sunkiai stengtis, kad tai pasiektume. Be to, skolos aptarnavimas, deja, kainuoja, ir kuo didesnė skola, tuo daugiau, nepaisant pingančio paties skolinimosi. Tad, priešingai, atėjus palankiam momentui, kai ūkio augimas jau augina biudžeto pajamas, reikia pagaliau pasiekti, kad išleistume tik tiek, kiek uždirbame, nes tą padaryti vėl įmanoma. Taip kaip buvo įmanoma 2004-2007-aisiais.

Šeštas posmas – saviplakos… „Reikėjo skolintis iš TVF, va pažiūrėkit, kaip sekasi Latvijai“

Patarlė apie tai, kad gerai ten, kur mūsų nėra, kaip ir kitos patarlės, yra nuostabi. Kalbėtojai apie TVF dabar klega taip, tarsi nebūtų labai sunkių 2009-2010 metų, kai derybos nuolat kabodavo ant plauko, o įtampa Latvijoje baigėsi ir valdžios krize. Kai matome, kad Latvijos deficitas mažesnis nei Lietuvos, pamirštame, kad už tai reikia dėkoti ženkliam mokesčių padidinimui ir papildomam išlaidų sumažinimui 2011 metais, kurių pareikalavo tarptautiniai kreditoriai – jeigu būčiau kažką panašaus pasiūliusi Lietuvoje, neabejotinai visi dabarties išminčiai, žinantys, ką reikėjo daryti, būtų man ploję atsistoję: vėl būtų įjungta daina apie „žlugdomą ūkį“. Kai raunamės plaukus, kad Latvijos augimas 2012 m. spartesnis nei Lietuvos, pamirštame, kad Latvijoje metinis augimas grįžo tik 2011 metais po trijų metų nuosmukio, tad ir kelias iki  prieškrizinės BVP apimties buvo gerokai tolimesnis.

Diskusijose dažnai bandomi lyginti „pasirinkimai“, nors akivaizdu, kad pasirinkimą turėjo tik Lietuva. Latvija turėjo degančią problemą – Parex ir neturėjo pinigų, nes iki krizės irgi gyveno žiogo iš pasakėčios principais. Jeigu tuo pat metu Lietuvoje būtų iškilusi panaši problema ar būtų grėsęs koks didesnis skolos išpirkimas, t.y. būtų reikėję daug pinigų ir greit, Lietuva irgi būtų turėjus kreiptis TVF programos – dėl to nėra jokių, net menkiausių abejonių. Kadangi to nebuvo ir Lietuva nesikreipė, ar toks pasirinkimas buvo teisingas, paaiškės po kelerių metų – kol kas dalis ekonominių ir finansinių duomenų liudija, kad kreiptis būtų buvę geriau, kita dalis – liudija visiškai priešingai.

Post factum samprotauti visada paprasta, nes tai, kas buvo ateitis 2008 m.rudenį, šiandien jau yra praeitis, tad atsakymai yra. Tai nėra sąžiningas vertinimas. Ir mažiausiai apie tai samprotauti derėtų, matyt, tiems, kurie dar  2008 m. gruodį, baigdami kadenciją, nematė „jokio reikalo“ kreiptis į TVF.

Bet kuriuo atveju praeities nebepakeisi ir tik nuo mūsų ir priklausys, ar toliau gerindami verslo aplinką ir stiprindami paskatas investuoti Lietuvoje, gerinsime tuos rezultatus, kurių jau pavyko pasiekti. Ir laikydamiesi Fiskalinės drausmės stabilizuosime skolos augimą tuo būdu užtikrindami skolos perfinansavimą palankesnėmis palūkanų normomis ir išlaidų skolos aptarnavimui mažėjimą. Ar tik pasirėmę galva imsime ūbauti „vaje, vaje, esame baisūs nevykėliai, mus aplenkė latviai, gyvenimas baigėsi…gal paguodai pasididinkim kokį MMA, ar ką?“

Priedainis: „Tik jau nereikia čia visur kišti tos Estijos“

Daugeliui kelia alergiją mano nuolatinis kalbėjimas apie tai, kaip protingai Estija tvarkė savo viešuosius finansus pastarąjį dešimtmetį, o ir anksčiau. Lygiai taip ir man kelia alergiją nuolatinis aiškinimas (be konteksto), koks žemas Estijos skolos lygis. Dar kartą reikia priminti, kad, kaip sakė Šveikas kalbėdama apie pagirias, šiandieninis troškulys yra tiesiog vakarykščio troškulio padarinys. Ir štai, pradžiai du paveikslėliai:

Šiame paveikslėlyje, kuriame pateikti viešojo sektoriaus finansų deficito/pertekliaus duomenys (procentais nuo BVP, Eurostat duomenys), matome labai paprastą dalyką: Estija iki pat 2008 m., kai ūkis ėmė smukti ir staigiai pradėjo mažėti pajamos, ne tik kad gyveno pagal surenkamus išteklius, bet ir turėjo perteklių, kurį galėjo kaupti juodesnei dienai. Tuo tarp Lietuva (nei Latvija) taip gyventi nematė reikalo.


Štai Jums ir antras paveikslėlis, kuris įrodo, kad yra tiesioginis ir nepaneigiamas ryšys tarp gyvenimo pagal pajamas ir skolos lygio (skola pateikta mln. eurų, Eurostato duomenys). Kodėl kam nors turėtų būti nuostabu, kad Lietuvai (kaip, beje, ir Latvijai) nuolat gyvenant ne pagal pajamas, skola nuolat kopė aukštyn (nepaisant to, kad santykis su BVP mažėjo, nes smarkiai augo pats BVP).  Tad Lietuva nuolat išleisdavo daugiau nei turėjo ir todėl skolinosi visada. Ir tada, kai buvo krizės, ir tada, kai pinigai tryško fontanais. Galiausiai  ne iš Šventosios Dvasios ir tie 17,4 mlrd. skolos iki 2008 m. pabaigos atsirado. Galvoti apie juodą dieną nebuvo madoj – gal mitas apie „nebankrutuojančias valstybes“ susuko galvas. Tad, ar nuostabu, kad tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje krizei smogus susiklostė labai panašus paveikslėlis, kur skyrėsi tik skolintojas? Elementari aritmetika sakytų, kad jeigu Lietuva nors nuo narystės ES būtų ėmusi gyventi „estiškai“ ir kauptų bent jau tokius perteklius, kuriuos sukaupdavo estai, ji būtų atėjusi į krizę bent su 8 mlrd. litų rezervo ir panašiai mažesne skola, nekalbant jau apie tai, kad būtinybė mažinti biudžeto išlaidas ir didinti mokesčius (ypač, jeigu ji būtų suvokta laiku, o ne nuspirta kitiems) būtų buvusi nepalyginamai mažesnė, nei buvo 2008 m. pabaigoje. Tad šiandien galėtume džiaugtis panašiu rezultatu.

Čia ir yra paprastas ir aiškus atsakymas, kodėl šiandien Lietuvos skola negali būti tokia maža, kaip  Estijos – nes vakar nebuvo. Nei užvakar. Nei niekada nebuvo. Jeigu užuot skubėję laikinai į biudžetą priplūdusius milijardus išgryninti įvairių išlaidų didinimu būtume tą laikiną perteklių kaupę, o privatizavimo pajamas atidėję užuot amžinai mokėję kokias nors „kompensacijas“, jeigu į ekonomikos lėtėjimą būtų sureaguota tada, kai jis iš tiesų prasidėjo (t.y. bent 2008 m. pradžioj), o ne tada, kai įgijo milžinišką pagreitį, galėjome iš balos išlipti beveik sausi. Juk Estijos ekonomikos bala, t.y. nuosmukis per 2008- 009  buvo net gilesnė, nei Lietuvos. Tačiau viso to nebuvo, tad ar verta stebėtis skirtingu rezultatu? Juk visus 2008 m. estai jau sušilę mažino biudžetą, nepaisydami net sukaupto pertekliaus, kai tuo tarpu kitos Baltijos sesės, nepaisydamos jau tada turimos skolos, laikėsi nuomonės, kad nevyksta, anot tuomečių klasikų, „nasink specjal“.

Ir nors kai kurie kairieji (ar “kairieji”?) itin mėgsta špilkuoti Tėvynės sąjungą už „praskolintą Lietuvą“, jiems niekaip nepavyksta rišliai paaiškinti, kodėl ikikrizinė elgsena Lietuvoje ir Estijoje skyrėsi. Kodėl bent jau rengiant 2008 m. biudžeto projektą nebuvo įgyvendinta Finansų ministerijos ekspertų rekomendacija suplanuoti 4 proc. BVP perteklių vietoje 0,5 proc. „popierinio“, o 3,3 proc. realaus deficito. Selektyvi atmintis prisimena tik vagnorines indėlių kompensacijas. Ir nepavyks paaiškinti, nes būtent kairieji buvo valdžioje didžiąją dalį laiko. O ir tas indėlių kompensacijas patys, beje, su džiaugsmu ir išmokėjo, pardavę konservatorių „neteisingai parduotos“ Mažeikių naftos akcijas. Ir tuo labai gyrėsi, nors galėjo ir įtikinti visuomenę būtinybe šias lėšas atidėti blogesniems laikams. Šaipausi, žinoma, negalėjo – politikai tokius dalykus daro tik prispausti nevilties, nes tai daroma tik reitingų sąskata.

Vietoje epilogo

Viena LSDP propagandos ilgakasių prieš kurį laiką spėjo, kad jaučiu kartėlį dėl padidėjusios valstybės skolos ir bandė gnybti, kad gal todėl ir šešėlinėj Vyriausybėj vietos man neatsirado… Skolos, kuri padidėjo vykdant ponios partijos „priesakus“, nors ir apkarpytus. Palikim tą šešėlinę Vyriausybę nuošalėj ir pakalbėkim apie kartėlį. Ponia neklydo, jaučiu jį ir jausiu, nes visada žinosiu, kad galėjo būti ir kitaip. Visada pavydėsiu Estijai baltu pavydu racionalaus finansų tvarkymo iki krizės, kuris leido išeiti iš krizės su minimaliais nuostoliais. Nors jausti kartėlį sunku, tai lengviau nei jausti tai, ką turėtų jausti tie, kurie nepajudino ir piršto, kad skola padidėtų kiek įmanoma  mažiau, ir, kokia ironija – kaip tik yra ponios bendražygiai. Tai turėtų būti daug bjauresnis jausmas.

About ...

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ingrida_Šimonytė

Posted in Uncategorized | 396 Responses

Kas skolon sudėta… (I)

Kai 2009-ųjų pabaigoje spėjau, kad vos pasimačius ūkio atsigavimo ženklams ir pradėjus kopti iš duobės, 2009-ųjų pradžios dainą  „Mokesčių didinimas ir išlaidų mažinimas sugriovė Lietuvos ūkį, vaje vaje“ topuose pakeis daina „Vai lylia lylia, praskolino Lietuvą Kubilius“, neklydau.  Neklydau ir spėdama, kad abiejų dainų autoriai ir atlikėjai bus iš esmės tie patys. O kas čia bloga, pasakysite? Nieko bloga, demokratinėje šalyje gyvename, galime dainuoti ką norim (už tai ir kovota).  Visgi, padorumo ir logikos požiūriu tai tas pats, kas traukti „Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas“ pramaišiui su tremtinių dainomis apie dulkėtą traukinį ir mėlynas vosylkas. Nes tai tie, kas garsiausiai sriūbauja dėl skolos šiandien, prieš ketverius metus garsiausiai šaukė apie žlugdomą vidaus vartojimą ir būtinybę jį “skatinti“. Kuo? Kuo, kuo – kitų išteklių neturint, žinoma, kad skolintais pinigais, t.y. dar didesne skola. Dainorėlių būryje gerai girdimi balsai ir tų, kurie turėjo visas galimybes savo laiku padaryti taip, kad Lietuvai skolintis reikėtų gerokai mažiau, o gal ir iš viso nereikėtų. Bet kažkodėl nematė reikalo tuo daryti, bet mato reikalą dabar plyšauti.

Kadangi iš dainos žodžių neišmesi, Eurostatui patvirtinus 2012 m. skolos duomenis verta panagrinėti šios dainos apie „praskolintą“ Lietuvą posmelius, klajojančius po politikų kalbas, interneto komentarus ir šiaip po margą svietą. Tiems, kurie iš principo netiki statistika, nes ji „visada meluoja“, vargti skaitant ir spjaudantis komentaruose neverta – žymiai daugiau naudos bus, jeigu išnešite šiukšles ar atnešite iš rūsio bulvių.. Kiti gal ras atsakymą į kokį nors ramybės nedavusį klausimą ar progą kontruktyviai pasiginčyti. Įspėju, kad tekstas ilgas. Nes ir daina labai ilga.

Taigi, pirmas posmas – tragiškasis.. „Lietuvos skolą buvusioji Vyriausybė užaugino 50 mlrd. kažkokių pinigų“

Kodėl „kažkokių pinigų“? Todėl, kad ne tik interneto komentaruose gyvuoja, bet ir į Seimą pakliuvusių ponių ir ponų  lūpomis sklido legenda, kad per 2009-2012 m. Lietuvos skola padidėjo net 50 mlrd. dolerių! Keista, kad ne svarų, bet kalbėtojai gal nežino, kad svaras – brangesnė valiuta, tad įspūdis būtų dar didesnis.

Taigi, 2012 m. pabaigoje valstybės (ar tiksliau valdžios sektoriaus, nes įskaitomos ir savivaldybių skolos) skola pasiekė 46 mlrd. litų. 2008 m.  pabaigoje ji buvo 17,4  mlrd. litų (čia statistika gali šiek tiek suklaidinti, bet apie tai vėliau). Tad, kaip besuksi, skola per 4 metus padidėjo 28,6 mlrd. litų. Tai daug, nors visgi gerokai mažiau, nei liudija legendos ir padavimai, jau nekalbant apie tas legendas, kurios yra denominuotos doleriais.

Apie tai, kodėl padidėjo skola – kituose posmuose. Pirmame tiesiog išsiaiškinkime tikslius skaičius. Tiems, kurie žino kiek didesnį skolos skaičių (46,6 mlrd. litų), priminsiu, kad nemaža dalis skolos išleista JAV doleriais, tad jo kursui svyruojant kinta ir buhalterinis skolos įvertis. Tačiau realios skolos naštos šie svyravimai nekeičia, nes dolerinė skola nuo jų apdrausta. Tad toliau naudosime 46 mlrd. litų rodiklį, kaip tiksliausiai atspindintį tai, ką esame skolingi kaip valstybė. Taipogi, nors dažnam merui atrodo, kad už jo vadovaujamos savivaldybės skolas atsakinga Finansų ministerija (ar bent jau buvo, nes dabar gal jau valdžioje „savi“), savivalda už savo finansus atsakinga pirmiausia pati. Be to, nepaisant komplikuotos kai kurių atskirų savivaldybių padėties bendras savivaldybių skolos lygis tėra tik mažoji bendro skolos  pyrago dalis (2 mlrd. litų arba 4,3 proc.) ir per 4 metus padidėjo 700 mln. litų. Tad koncentruokimės į didžiuosius skaičius ir aiškinkimės,  iš kur atsirado likę 28 mlrd. litų skolos prieaugio.

Antras posmas – detektyvinis… „Buvusioji Vyriausybė prisiskolino 28 mlrd. litų ir nežinia kur padėjo“

Domėjimasis viešaisiais finansais Lietuvoje paprastai apsiriboja konstatavimu, kad valstybė „lupa nepakeliamus mokesčius“ ir „nieko neduoda“. Tokioje priešybių vienybėje gyvena dažnas, laukdamas, kol pagaliau kokia Vyriausybė „duos daugiau ir ims mažiau“, tarsi ji ką nors savo turėtų. Tuo tarpu atsiribojus nuo politinių simpatijų ir pamąsčius gana buitinėmis kategorijomis pavyktų nesudėtingai įžvelgti paralelę tarp valstybės ir šeimos piniginės: įplaukos yra tai, ką uždirba ir bendram labui suneša visi šeimos nariai, išlaidos – tai, ko bendru sutarimu reikia. To, ką uždirbi, paprastai nepakanka visiems norams patenkinti – kaip šeimoje, taip ir valstybėje. Jeigu sutariama išleisti daugiau nei gaunama pajamų, iš ko padengiamas skirtumas? Iš santaupų, jeigu jų yra, arba skolinantis, jeigu santaupų nėra – įvertinus riziką ir galimybes skolą atiduoti. Nereta šeima ir apie blogesnius laikus linkusi pagalvoti, t.y. pataupyti, valstybėje, deja, apie juos pagalvojama rečiau. Galbūt todėl, kad čia gana lengva problemą permesti kitiems, ką ir liudija pastarieji penkeri metai.

Kai šeimoje tenka susitarti trims ar penkiems, tai nevisada būna paprasta. Valstybėje per išrinktus politikus tenka sutarti trims milijonams, tad nenuostabu, kad dėl aibės interesų, kuriuos reikia kažkaip suderinti, sprendimas dėl biudžeto visada bus kritikuojamas – juk vienam gali visiškai nerūpėti investicijos, o tik vartojimas čia ir dabar, kitam nerūpės kiek išleidžiame ligotiems ir seniems, nes jis jaunas ir sveikas. Dažnas sako: jeigu aš tvarkyčiau, tai daryčiau kitaip, nors nelabai susimąsto, kad yra ir kitokių žmonių ir kitokių jų poreikių bei požiūrių. Todėl nenuostabu, kad biudžetu paprastai nepatenkinti visi. Įskaitant ir finansų ministrą.

Eurostat patvirtintais duomenimis, viešųjų finansų deficitas per 2009-2012 m. atrodė taip: 2009 m. – 8,7 mlrd. litų, 2010 m. – 6,9 mlrd. litų, 2011 m. – 5,8 mlrd. litų ir 2012 m. – 3,7 mlrd. litų. Tiek – 25 mlrd. litų – išlaidos viršijo pajamas per 4 metus. Kadangi Eurostat duomenys pateikiami įsipareigojimų principu, be to, apima pensijų reformos kaštus, ieškodami skolos augimo šaknų pasinaudokime ir pinigų srautų statistika – ji geriau parodo faktinį poreikį skolintis. Pasinaudoję šiais duomeninis gausime, kad per 2009-2012 m. Lietuva (neįskaitant savivaldybių) viso išleido beveik 23 mlrd. litų daugiau nei surinko mokesčių. Skaičius kažką primena, tiesa? Jis neatsitiktinai panašus į skolos padidėjimą –  būtent skolintais pinigais tas išlaidų perviršis ir buvo padengtas. Štai ir piešinėliai – vienas Statistikos departamento iš šios dienos pranešimo spaudai, iliustruojantis skolos ir deficito santykio su BVP pokyčius:

 

Kitas mano, kur ta pati informacija pateikiama milijardais litų:

Abiejų išvada ta pati ir paprasta kaip blynas– kuo mažesnis deficitas, tuo nuosaikiau auga ir skola (beje, skolos prieaugiai pamečiui gali nesutapti su konkrečių metų deficitu, nes lėšos kitų metų pradžiai paprastai kaupiamos iš anksto).

Va koks paradoksas aiškėja: nors ir mokesčiai buvo didinami, ir išlaidos mažinamos, o pasirodo vistiek skolintis teko daug. Tad kiek būtume pasiskolinę 2008-ųjų rudenį Seimui patvirtinus G.Kirkilo Vyriausybės pateiktis „kosmoso“ biudžetus ir nieko nedarant, nes, mat, „nepopuliaru ir žmonės nemėgsta“?  Niekas nebūtų mums skolinęs, bet utopijų svarstyti juk nedraudžiama. Tad vien 2009 m. būtume pasiskolinę dar 4-5 mlrd. litų daugiau, o per visą laikotarpį  – ir 12-14 mlrd. papildomai. Ir šįmet biudžeto skylių kamšymui paskolintumėme papildomai ne 1, o dar kokius 3 mlrd. litų. Ir skolos aptarnavimo išlaidos siektų ne 2,3 mlrd., o visus 3 mlrd. litų ir daugiau. Tai štai jums ir pseudoskatinimo kaina.

Kai žmonės girdi, kad skolinamasi deficitui ar „biudžeto skylėms kamšyti“, jie dažnai niekaip savęs su tuo deficitu susieti net nebando. Yra kažkokios abstrakčios skylės, kurių kažkas pridarė ir kodėl tai turi rūpėti eiliniam mokesčių mokėtojui, kuris sugeba išgyventi iš to, ką turi? Dar daug kalbama apie tai, kad skolininamasi „pravalgymui“, tarsi pasiskolintas lėšas pravalgo kažkoks mistinis smakas, apsikabinęs biudžeto puodą. Tad čia kyla ir kitas natūralus klausimas: ar galėjo Lietuva imti 2009 metais ir padaryti tai, ko nebuvo padariusi dar niekada, net pačiais pinigingiausiais metais – imti gyventi pagal pajamas, kad nebereiktų skolintis?

Tad kieno gi kišenėse nusėdo pasiskolinti pinigai ir kas juos „pravalgė“? Sodrai jau 2008 m. pritrūko pajamų einamosioms išlaidoms apmokėti, tad buvo sunaudotas turėtas 1 mlrd. litų rezervas. Jeigu pajamų nepakako dar santykinai pusėtinais 2008-isiais vos keturių mėnesių trukmės šviežiausiam pensijų padidinimui, kaip jų galėjo pakakti 2009-aisiais ir vėliau, kai dėl krizės mažėjo darbo užmokesčio fondas, į išlaidas persikėlė jau ne 4 mėnesių, o pilnų metų poreikis, o rezervas buvo tuščias?  Kadangi  lengva ranka 2007-2008 m. didinti įsipareigojimai buvo „atsukti atgal“ tik iš dalies (prisiminkite, kiek didėjo vidutinė pensija 2007-2008 m. ir kiek ji sumažėjo 2010-2011 m. Taigi.), likusią dalį teko skolintis. Sodra per 2009-2012 m. išleido beveik 10 mlrd. litų daugiau, nei surinko pajamų. Tokiu būdu, nesunkiai jau ir išsiaiškinome, kur „dingo“ 10 mlrd. padidėjusios skolos: 2009-2010 m. kas ketvirtas, o 2011-2012 kas penktas bet kokios išmokos (pensijos, motinystės, ligos ar nedarbo) gavėjo iš Sodros gautas litas buvo skolintas. Tie, kurie rypauja dėl „praskolintos“ Lietuvos, kartu keiksnodami  buvusią Vyriausybę ir dėl sumažintų (ar „pavogtų“ – tarsi būtų galima pavogti tai, ko nėra) pensijų bei įvairių Sodros išmokų, galėtų nuoširdžiai pabalsuoti savo vidiniame referendume: dar 25 proc. mažesnės Jūsų (ar Jūsų artimųjų) pajamos iš Sodros nuo 2009-ųjų iki šiolei ir 10 mlrd. litų mažesnė Lietuvos skola, ar tai, kas yra dabar? Galite neatsakyti, bet beveik neabejoju, kad mažesnė skola (reiškianti ir mažesnes pajamas) tokiame referendume neturėtų jokių šansų.

Jau, atrodo, išsiaškinome, kur „pradingo“ 10 mlrd. litų skolos padidėjimo – vien Sodros deficitui finansuoti. Beje, tie, kurie galvoja, kad situacija būtų kitokia, jeigu „Sodra“ būtų gavusi dotaciją, o ne paskolą deficitui dengti, tegul galvoja iš naujo – tie pinigai vistiek būtų buvę valstybės pasiskolinti. Tad ant popieriaus „subalansuota“ Sodra galėtų net paskatinti geraširdžius politikus priimti neadekvačius situacijai išmokas didinančius sprendimus.

Nesunku išsiaiškinti ir likusiųjų likimą: Sodros biudžetas didelis, tačiau dar didesnis – valstybės biudžetas, iš kurio išlaikomos kitos viešojo gyvenimo sritys. Dar beveik 13 mlrd. litų skolos būtume sutaupę, jeigu valstybės biudžetas būtų tapęs subalansuotas – pedagogų, medikų, policininkų  atlyginimai, šalpos ir socialinės paramos išmokos, „tautinės“ išlaidos investicijoms (keliams ir statyboms) ir kultūrai 2009 m. būtų sumažintos papildomai dar kokiu trečdaliu. Ir – pabrėžiu – iki šiol visus 5 metus tokios sumažintos išlikę.

Antro posmo variacija: „Pasiskolintus pinigus išsidalino valdininkai, kiti negavo nieko“

Tai tik variacija, nes ji iš esmės apie tą patį, kas kalbama aukščiau. Yra tokių, kurie tiki, kad viešosios lėšos išleidžiamos daugiausia valdininkų algoms ir kariuomenei. O kur tas mitinis „paprastas žmogus“?! Jam tik skolos lieka…

Bjauru, kad tokį įsitikinimą kursto ir politikai. Prisideda ir pikanterijos ieškanti žiniasklaida. Štai vienoj laidoj apie skolą BFK pirmininkas B.Bradauskas bedė: priedų ir priemokų ministerijose buvo išmokėta- pamanykit – net keli ar keliolika milijonų! Suprask, va kaip ta skola padidėja. Pigu ir veiksminga, žinant, kad daugumai žmonių 36 milijardai (tokios mūsų bendros išlaidos) ar 9 milijonai – vienodai neįsivaizduojami pinigai, o “priedai ir priemokos“ skamba kaip „premijos ir dovanos“. Todėl retas tesusimąsto, kad jeigu tų priedų ir priemokų nebūtų, valstybė sutaupytų maždaug tiek, kiek vidutinė šeima, nutarusi nebepirkti degtukų. Galiausiai kaip čia nepriminsi kalbėtojams “gerųjų laikų” ir to fakto, kad ministerijų darbo užmokesčio fondas su visais priedais ir priemokomis, pieštukais, automobiliais, komandiruotėmis ir kvalifikacijos kėlimais nuo 2008 m. aukštumų sumažėjo turbūt 20 ir daugiau procentų.

Politikuotųjų liežuvis ilgas, tik atmintis trumpa. Galiausiai tas plepėjimas dėl tų pačių priežasčių atsisuks prieš pačius plepančius – dabartinė valdžia, atrodo, priedus ir priemokas sėkmingai moka toliau. Ir sumokės jų net daugiau, nes retoje ministerijoje politinio pasitikėjimo aparatas po Vyriausybės kaitos nepadidėjo – štai finansų ministras turi bent vienu viceministru ir dviem patarėjais daugiau ir esu tikra, kad nė vienas jų be priemokos nedirba.

Bet palikime tuos ministerijų priedus ir priemokas, nes tai neverta rimtos diskusijos. Kaip ir Seimo narių “pieštukai”. Tai neleidžia per medžius pamatyti miško – reikia turėti neeilinių savybių norint net visas 1 mlrd. litų per metus siekiančias išlaidas valdymui (Seimui, Vyriausybei, ministerijoms, teismams, prokuratūrai, mokesčių inspekcijai ir muitinei, kitoms kontroliuojančioms institucijoms) per 4 metus paversti 13 mlrd. litų skola. Pasakysiu dar daugiau – sąžiningai skaičiuojant būtent visoms kitoms išlaidoms reikėtų priskirti daugiau skolos padidėjimo, nes būtent valstybės tarnybos išlaikymo ir krašto apsaugos išlaidos ir tesugrįžo į tą laikotarpį, į kurį dėl krizės grįžo pajamos (2006-2007 m. sandūrą).  Žinantys žino, o norintys sužinoti gali Finansų ministerijos tinklapyje pamatyti, kaip suraikomas mūsų viešųjų išlaidų pyragas (viso apie 36 mlrd. litų), kurio net 70 procentų atitenka vien trims dalykams – socialinei ir sveikatos apsaugai bei švietimui, o kur dar visa kita (policija, kultūra, keliai…). Čia pateikiami 2012 m. duomenys, tačiau ir ankstesnių ar šių metų vaizdelis, kurį galite rasti FM tinklapyje, bus stipriai panašus

Tad štai kur jis, tas žmogus, kuris visų svarbiausias:  padidėjusi skola nukeliavo ne į kokią juodąją dėžę, o į to žmogaus kišenę –  per pensiją, biudžetinę algą, išmoką, atlyginimą už darbus, vartojimą, kurie būtų dar labiau – dar ketvirtadaliu ar trečdaliu sumenkę, jeigu valstybė būtų desperatiškai siekusi suvesti galus. Galus, kurių iki krizės niekas ir niekada net nebandė suvesti. Ir būtent tuo metu, kai ekonomika krinta dviženkliais skaičiais ir pajamų dinamika veikia prieš tave. Žinoma, didesnė skola taipogi virto ir didesniais žmogaus įsipareigojimais, nes skola kainuoja: kiekvienas dabar gąsdinamas 17000 litų skolos “ant galvos” – pinigais, kurių dažnas akyse nematė ir, kaip Karlsono draugas Mažylis sakė, mielai gautų grynais. Tačiau šis siaubas atrodys gerokai mažiau baisus, jei ant kitos svarstyklių lėkštės padėsim pajamas, kurios per sunkmentį nebūtų gautos, jeigu tos skolos nebūtų. Matyt, neatsitiktinai tie, kurie išmėgindavo savo jėgas žaisdami kasmetinį biudžeto projekto žaidimą internete, labai neženkliai tepakeisdavo Vyriausybės pasiūlytą sprendimą ir planuojamą išlaidų (tad ir skolinimosi) dydį, nes uždarytino rasdavo tik Seimą ir tą pačią kariuomenę.

Kur pradingo 23 mlrd. skolos lyg ir aišku. Kur dar 5? Kiek daugiau nei 2 mlrd iš jų – lėšos draudimo išmokoms Snoro indėlininkams. Ši suma turėtų būti sugrąžinta iždui, kai pasibaigs bankroto procedūra ir bus parduotas turtas. Daugiau nei pusė jos galėjo jau sugrįžti, jeigu ne buvusios opozicijos inicijuotas konstitucinis disputas apie kreditorių eilę. Kol disputas tęsis, lėšos  guli „mirtinu kroviniu“ – toks teismo sprendimas. O Finansų ministerija jas pasiskolina. Iš esmės pati iš savęs ir už palūkanas…

Na ir sausas likutis – lėšos, praėjusį rudenį sukauptos ruošiantis emisijos išpirkimui, kuris įvyko šių metų kovą, bei metų pradžios išlaidoms. Galima buvo optiškai sumažinti skolą bent kokiais 2,5 mlrd. litų paliekant ateinančiai Vyriausybei tuščią iždą – panašiai, kaip 2008 m. gale skola buvo mažesnė maždaug 1,5 mlrd., nei būtų buvusi, jeigu tuometė Vyriausybė būtų įvykdžiusi biudžete patvirtintą skolinimosi planą. Neįvykdė, bet ne todėl, kad gerai tvarkėsi ir tų pinigų nereikėjo, o todėl kad nosies kišti į finansų rinkas negalėjo. Tad paliko tiesiog neapmokėtas sąskaitas, tuščią iždą ir “ant popieriaus” mažesnę skolą. Jeigu būtume sąžiningi – šią sumą turėtume pridėti prie startinio skaičiaus ir skaičiuoti nuo jo. Bet tiek to. Kaip XV-oji Vyriausybė rado, taip nepaliko.

Štai ir visa buhalterija, kur ta skola pasidėjo. Galima būtų čia ir sustoti. Bet daina tokia ilga, kad kiti jos posmai irgi verti nagrinėjimo. Tad…. Bus daugiau. Apie mitinį skolinimąsi “iš Amerikos bankų užuot skolinusis vidaus rinkoje”, apie Lietuvai “gresiantį” bankrotą, apie TVF. Ir, žinoma, apie Estiją, iš kurios vis dar nevėlu mokytis.

About ...

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ingrida_Šimonytė

Posted in Uncategorized | 156 Responses

Į kaimą seneliui, t.y. ačiū internetams

Įrašas bus trumpas ir visai man nebūdingas, nes visai nė jokučiuko deficito ir skolos jame nebus. Anei palūkanų. Anei “pavoktų pencijų”. Anei jokios kitos “teisibės”  (užtat kitą savaitę šekit dviejų dalių kantatą “Apie “praskolytą” Lietuvą”)

Internetai ir garbinga internetų reikalų komisija davė internetinį medalį, skambantį labai skambiai. Buvo labai, visai ir kitaip netikėta be jokio apsimetimo. Kažkur, matyt, praleidau straipsnius, kur, kaip mane informavo post factum, jau buvo aprašyta, kad mudvi su ministre Vėsaite dėl apdovanojimo galynėjamės, nors ministrė turbūt į amžiaus žmogų internetuose galėtų ramiai taikytis.

Nuostabu, bet ir smagu, kad prie visų nuostabiai išradingų, puikių ir retsykiais net neįtikėtinų puslapių, projektų, produktų ir idėjų internetuose, daug žmonių dar domisi ir gyvenimo nuobodybe vardu (ekonominė) politika, kur nemažai (burta)žodžių ir visai nėra vaizdų (deja, bet piešimas mokykloje visada buvo vienintelis dalykas, su kuriuo turėjau problemų ir niekada jau neišmoksiu piešti gražių kačiukų ir saulėlydžių…)

Tokiais atvejais yra gana sunku kažkaip normaliai padėkoti, nes visada yra rizika įsipinti taip, kaip karininkas įsipynė į prakalbą apie karo lauko paštą Šveiko nuotykiuose.

Lengviausia paslėpti emociją po “grammy’išku” “ačiū mamai, tėtei, Jėzui Kristui ir rokenrolui”. Aš turėčiau padėkoti eilei Lietuvos veikėjų – jeigu jie nezaunytų, tai ir man nebūtų ko plėtotis. Bet nedėkosiu, nes geriau jau jie nezaunytų.

Galvojau, ar, jeigu būčiau nutuokus ką anksčiau, nei man parašė organizatorių atstovė Raminta, būčiau sugebėjus sumąstyti kokią “prakalbą”. Nebūčiau. Tai vistiek, kad ir ketinau vakar bent post factum kažkaip rišliau padėkoti, viskas išskyrus nuoširdų “ačiū” atrodo kažkaip “pastatytai”. Tad ačiū visiems.

 

About ...

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ingrida_Šimonytė

Posted in Uncategorized | 14 Responses

Istorijos perrašymas gyviems liudininkams girdint

Atsiverčiu finansų ministro R.Šadžiaus interviu šios savaitės “Veide”. Gausu visokių nuvingiavimų į šoną nuo stiprių bendrapartiečių rinkimų metu skelbtų šūkių, kas turbūt yra normalu prisiėmus tikrą atsakomybę su tikrais pinigais ir įsipareigojimais. Atsargus atsižegnojimas nuo iš esmės subalansuotų finansų 2015 m. apeliuojant į nežinomą ekonomikos raidą… Aiškiaregiu finansų ministrui nereikia būti, visgi taip jau yra, kad negalint tiksliai numatyti ateities gyvenama pagal tam tikrą ekonominį scenarijų, kuris tuo metu atrodo labiausiai tikėtinas.  Tuos scenarijus rengia Finansų ministerijos specialistai ir, kaip rodo ilgametė patirtis, paprastai neapsirinka. Taigi, pagal scenarijų, pagal kurį parengti ir naujo Seimo patvirtinti trimečiai rodikliai, 2015 metų viešųjų finansų deficitą turėtų sudaryti tik pensijų reformos kaštai. Jeigu, kaip šiandien atrodo, nauja Vyriausybė užkals pensijų reformą lentomis, nes ją mažai jaudina, kokią pakeitimo normą (pensijos santykį su vidutine alga) gaus tie pensininkai, kuriems dabar 35, tuomet finansus 2015 m. galima ir visiškai subalansuoti. Tad nesuprantamas šis vinguriavimas. Ypač kai kitoje eilutėje aiškiai tikimasi skolos  santykio su BVP mažėjimo dėl didėjančio nominalaus BVP. Vadinasi, augimo prognozėmis lyg ir neabejojama.

Žinoma, augant BVP skola jos santykis su BVP menks, net jeigu deficitas neišnyks ir bus naujai skolinamasi toliau. Būtent taip skola praeityje sumažėjo nuo 22 procentų BVP iki 16, nors kiekvienais metais absoliučia suma didėjo – subalansuotų finansų Lietuvoje nebuvo net dviženklio BVP augimo metais. Kita, liūdnesnė žinia yra ta, kad nors galima taip sumažinti skolos naštą, kuri tėra abstraktus santykis su BVP, daug sunkiau yra sumažinti skolos aptarnavimo išlaidas, kurios mokamos iš tikrų mokesčių mokėtojų sumokėtų mokesčių. Jau vien dėl to reikėtų išnaudoti palankiai apsisukusį ūkio ciklą ir apie subalansuotus finansus kalbėti ryžtingiau. Aišku,  tai-skonio dalykas, kas kam svarbu.. Didžiojo skolinimosi poreikio laikus tyliai apkasuose pratupėjus visada gali bandyti tautai paaiškinti, kad čia ta kita bloga Vyriausybė visko “prisiskolino”, tai ką čia dabar padarysi – juk dabar reikia “gyvenimą gerinti”. Aišku, apdairiai nutylint, kad prisiskolino ta “blogoji” iš esmės dabartinės Vyriausybės anos, ikikrizinės kadencijos įsipareigojimams vykdyti.

Visgi, įdomiausiai nuskambėjo atsakymai į du paskutinius žurnalistės A.Lėkos klausimus, iš kurių aišku, kad ministras vis dar bando perrašyti istoriją. Štai atsakydamas į klausimą apie krizę, ministras pirmiausia užsideda “čiuriką”, kad niekas neatspėjo, koks bus kritimas. Tikrai, niekas neatspėjo. Pati Finansų ministerija, kaip ir visi kiti analitikai prognozes iki 2009-ųjų pavasario blogino kelis kartus. Visgi aiškinti, kad lėtėjimą nulėmė “psichologinis veiksnys”, suprask, jeigu nebūtų kalbėta per rinkimus apie artėjančią krizę, viskas būtų buvę geriau, stačiai juokinga ministrui, kuris, tikiuosi, puikiai atsimena, kad dar rinkimais nekvepėjo, o 2008 m. biudžetas jau nebuvo vykdomas ir visi rodikliai aiškiai rodė kryptį žemyn. Ko vertos kalbos apie “rinkiminę psichologiją” ir “žiaurų pesimizmą”, kai visi vertinimo (tiek bendras, tiek vartotojų) rodikliai nuo pat 2008-ųjų pradžios stabiliai mažėjo? Per rinkimus jau daugumai buvo aišku, kad po Lehman brothers iš dviejų alternatyvų, kurios teoriškai buvo galimos anksčiau – nuosaikaus lėtėjimo ir staigaus smigimo – liko tik viena, nes bankai visiškai užsuks paskolų kraną, o ne tik sumažins spaudimą. “Nebuvo aišku” tik tiems, kurie vistiek teikė Seimui biudžetą su iš oro išburtomis planuojamomis pajamomis. “Pasunkėjo skolinimasis”? Kad visus metus jis buvo “pasunkėjęs” ir ministras negalėjo nosies kyštelėti į finansų rinkas, ką jau bekalbėti apie rinkiminį laikotarpį, kuris buvo jau po Lehmans. Tada sąlygos buvo ne šiaip “pasunkėję” -skolinimosi galimybių apskritai nebuvo. Seimas kvailai padidino valstybės tarnautojų atlyginimus? Taip, žinoma ir finansų ministras net kažką sakė. O kas Vyriausybėje, nusispjovęs į Finansų ministerijos nuomonę padidino pensijas 50 procentų per metus? Ką finansų ministras sakė tada? Gal pagrasino atsistatydinti?

Frazė “galėjo būti minkštas nusileidimas, koks buvo Latvijoje ir Estijoje” yra verta atskiro apdovanojimo. Politikoje demagogija yra įprastas dalykas, bet nesąmones reikėtų dozuoti atsargiai. Minkštas nusileidimas Latvijoje ir Estijoje? Du (Estijoje) ar trys (Latvijoje) kritimo metai, per kuriuos šių šalių ekonomikos susitraukė labiau, nei vienus metus kritusios Lietuvos yra “minkštas nusileidimas”?? Vienintelė Lietuvos skirtis nuo Estijos, ir finansų ministras tą puikiai žino – atsakinga Estijos biudžeto politika iki krizės ir greitas reagavimas į ūkio lėtėjimo apraiškas. Todėl “minkštai nusileido” tik Estijos biudžetas, bet ne ūkis – iki krizės sukauptų rezervų ir greito biudžeto koregavimo pradėjus aiškėti ūkio lėtėjimo požymiams pakako, kad šioje šalyje net per labai kietą ir staigų ūkio nuosmūkį nepadidėjo skola. Kaip čia neprisiminsi (kadangi buvo daug liudininkų, tai etika leidžia apie tai kalbėti) Baltijos finansų ministrų susitikimo 2008-ųjų rudens pradžioje, į kurį tuometinis Estijos ministras I.Padar atvyko visas nusigalavęs po biudžeto derybų, nes mažino finansavimą visiems ir didino mokesčius. Tuo tarpu Lietuva dar nė nemąstė, kad jai reikia kažkaip reaguoti į tai, kas vyko jau kone metus ir nuolat ryškėjo. Kam? Juk ant nosies rinkimai ir reikėjo skleisti gerąją naujieną.

Kitu atsakymu ministras teigia niekada neatsiprašinėjęs, nes, suprask, tai “ne lygis” suklysti. Dar priduria, kad buvo alternatyva – minkštas ar kietas nusileidimas. Suprask, kažkas nepasirinko tos minkštosios ir pūkuotosios.. Truputis tiesos mele iš tiesų yra baisus dalykas – tikimybė, kad nusileidimas bus nuosaikus išties buvo. Tik ji buvo tada, kai ministrui buvo rašomos pažymos apie perkaitimo grėsmes. 2007-aisiais. Tuomet tikėtina atrodė ir vienokia, ir kitokia įvykių raida – konkretesnei išvadai trūko duomenų, gaisras JAV antrinių paskolų rinkoje į kitas pasaulio dalis persimetė vėliau. Tačiau tai reiškė, kad vistiek reikia ruoštis, net ir minkštam nusileidimui. Juk ne šiaip sau buvo rekomenduojama ministrui 2008 m. biudžete vietoje 2 procentų BVP deficito planuoti 4 procentų perteklių. Iš tiesų, iš pradžių tas lėtėjimas ir atrodė gana nuosaikus, tačiau net į jį reikėjo reaguoti ne adverniškai, o estiškai, tikslinti biudžetą dar 2008aisiais, nes buvo aišku, kad iki metų pabaigos finansuotis nebebus įmanoma (tą liudijo ir gruodį galiausiai sukauptos skolos, vėlavę atlyginimai ir pašalpos ). Kilus įtampoms tarptautinėse finansų rinkose buvo aišku, kad kalbėti apie nuosaikų lėtėjimą nebėra ko. Net ir itin optimistinė lyginant su faktu, bet pesimistinė 2008 m. rudenį -1,5 proc. recesija 2009 metams nebuvo joks “minkštas nusileidimas”. O juk ministras negali sakyti, kad jo nežinojo – juk turbūt būtent todėl pristatydamas 2009 m. biudžetą Seime į klausimą apie recesijos tikimybę atsakė “Lietuvos bankas recesijos neprognozuoja”, tarsi neturėtų prognozuotojų Finansų ministerijoje..

Bandyti perrašinėti istoriją, papudruoti save papeizojant neįvardijamus “kitus”, žinoma, galima ir, matyt, natūralu. Turbūt žurnalistės klausimai nėra malonūs. Visgi elementarus nuoširdumas šiuo atveju būtų stiprybės, o ne silpnumo požymis. Bet čia irgi skonio dalykas.. Tik jeigu jau norisi keisti praeitį, tuomet geriau tai daryti tada, kai nebėra atmintį turinčių liudininkų, o tebegyvenantys per daug tingūs, kad nagrinėtų duomenis ir juos lygintų su kalbomis. Kol netingių liudininkų sklerozė neištiko ir neaplankė giltinė, neįvertinti šių bandymų neįmanoma: tai apgailėtina.

 

 

About ...

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ingrida_Šimonytė

Posted in Uncategorized | 143 Responses

Juk B.Madoffas irgi būtų dar mielai “padirbėjęs”

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas Bronius Bradauskas savo pastarajame interviu “Lietuvos žiniose” pažėrė krūvą sąmokslo teorijų ir apibendrinimų. Teiginys, kad tai, kas įvyko Lietuvos bankų sektoriuje per pastaruosius pusantrų metų, negali vykti demokratiniuose kraštuose, nestebina prisimenant autoriaus pašlovinimus Aleksandro Lukašenkos režimui.

Priminkime Vakarais mažiau besidominčiajam, kad per pastarąją krizę (o ir anksčiau) daugybėje šalių, iš kurių demokratijos statuso neatimsi, ir bankrutavo, ir buvo pertvarkoma, ir rekapitalizuojama aibė bankų, kurie žlugo ar dėl nepalankios ekonominės padėties ir prisiimtos per didelės rizikos, ar dėl bankų vadovų nusikalstamos veikos.

Pradėkime nuo “Snoro”, mat Seimo BFK pirmininkui jo buvęs kolega sakė, “kad bankas ir toliau galėjo dirbti”. Visų pirma, paklauskime, iš kur tokios buvusio kolegos finansinės žinios? Iš sėdėjimo valdyboje?

Antra, panagrinėkime, ar bankas iš tiesų galėjo dirbti taip, kaip dirbęs. Panagrinėkime, kaip jis dirbo paskutiniu metu iki sustabdymo. Net buvęs Lietuvos bankas su buvusia pusiau akla priežiūra matė reikalą apriboti “Snoro” galimybes rinkti indėlius už milžinišką palūkanų normą, nes suprato, kuo spartus indėlių portfelio pūtimasis potencialaus nemokumo atveju gresia mokesčių mokėtojams. Tačiau bankas pūtėsi toliau – priimdamas santaupas į instrumentus be draudimo ir klaidindamas žmones. Žinoma, teoriškai galėjo ir dar toliau pūstis gal mėnesį, gal du, gal penkis, tačiau galiausiai būtų likęs tik dar didesnis nevykusiai savo pinigus paskolinusių ir nusivylusių žmonių skaičius. Neabejoju, jog Bernardas Madoffas irgi būtų sakęs, kad “galėjo veikti ir toliau”, jeigu tik jam nebūtų sutrukdęs tas, kuris išklebino ir apnuogino finansinę piramidę.

Ir trečia – gal buvęs pirmininko kolega sakė, arba gal pirmininkas pats susiskaičiavo, kiek dar mokesčių mokėtojams būtų kainavęs kiekvienas vėlesnis tokio banko darbo mėnuo?

Kaip dera demokratinėje šalyje, banko akcininkams buvo suteiktos visos galimybės spręsti banko finansines problemas bendradarbiaujant su Lietuvos banku. Tačiau, matyt, pagal “demokratijų” į Rytus madą kažkas veikiau nutarė valstybę pagąsdinti – suregzti sąmokslo teoriją, panašią į B.Bradausko, spaudoje, sukelti paniką ir eventualiai kreiptis likvidumo paramos į Vyriausybę, nors įstatymai griežtai draudžia teikti likvidumo pagalbą nemokiam bankui. Šis sumanymas nepavyko.

Taigi, pone pirmininke, tautos įgaliotas sergėti mokesčių mokėtojų pinigus, “bankas galėjo dirbti toliau”, tik didindamas būsimus kreditorių nuostolius. Tų kreditorių, tarp kurių ir pirmininko godojami pensininkai, ir valstybės institucijos. Turbūt bus girdėjęs pirmininkas, kad, išskyrus lėšų pritraukimą, bankas realios veiklos Lietuvoje nevykdė, t. y. Lietuvos ūkio praktiškai nekreditavo. Todėl jo bankroto poveikis ūkiui buvo minimalus.

Žinoma, jeigu koks nors bankas tuo metu būtų pageidavęs perimti “Snoro” veiklos dalį, būtų buvę džiugu. Vis dėlto tokių nebuvo. Todėl jo bankrotas buvo pigiausias sprendimo būdas.

Iš Ūkio banko akcininkų galimybės išspręsti savo banko problemas be valstybės institucijų įsikišimo irgi niekas neatėmė – buvo parengtas planas, o juk ir vieša paslaptis, kad vyko privačios derybos dėl galimo bankų jungimosi. Visi būtų tik lengviau atsidusę, jeigu tokiu susitarimu viskas būtų ir pasibaigę, ar bent jau Ūkio bankas būtų vykdęs savo įsipareigojimus Lietuvos bankui. Deja, viskas virto cirku ir balaganu, kurio toleruoti Lietuvos bankas negalėjo – Ūkio bankas irgi galėjo kreiptis likvidumo paramos būdamas iš esmės nemokus. Čia tik BFK pirmininkui gal atrodo, kad bankas yra savaime kažkokia vertybė ir labai nuostabus kąsnelis, o tas, kuris turi banką, yra “kietas verslininkas”.

Reikia tik džiaugtis, kad šiuo atveju dėl anksčiau vykusių privačių derybų iš karto atsirado privatus bankas, norintis priimti “gerąją” Ūkio banko dalį ir tokiu būdu išsaugoti dalį verslo bei didžiąją dalį klientų. Priešingu atveju būtų tekę rinktis bankrotą arba rekapitalizavimą, abiem atvejais kainavusį daugiau mokesčių mokėtojams, turint galvoje banke rasto turto santykį su draustaisiais indėliais.

Galima suprasti, kad kai kuriems viešiems asmenims didžiulę nostalgiją ir liūdesį kelia tai, kad Šiaulių bankas, matyt, neperims buvusių tradicijų švęsti “Staryj novyj god” ir verslas vyks pagal nuobodžias vakarietiškas bankininkystės tradicijas. Be šokių, be partijų ir be prastos poezijos. Vis dėlto nuo to mums visiems tik geriau. Net ir BFK pirmininkui, kuris taip pat yra šios šalies mokesčių mokėtojas. Atrodo.

Tekstas skelbtas “Lietuvos žiniose” 2013 02 28

About ...

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ingrida_Šimonytė

Posted in Uncategorized | 110 Responses

Darbotvarkėje: partnerių trolinimas

Beužgimstantis dviejų vyriškių kūdikis, interneto kanduolių jau pakrikštytas “Darbotvarke”, šią savaitę sukėlė kalbų,  spėlionių, versijų ir kūrybos pliūpsnių. Buvo diskutuojama, kam to reikia ir kas iš to išeis. Kažkas stebėjosi, dauguma visai nesistebėjo, kai kurie tikrai ar apsimestinai džiūgavo, daugiausia į kameras. Šiandien, kaip ir buvo galima tikėtis, prezidiumai ir tarybos vienbalsiai (nežinia tik, ar pagal gerą tradiciją – garsiais plojimais) palaimino dviejų vyriškių ketinimus. Nepritariančių, jeigu tokių buvo,  turbūt iš anksto paprašė neatvykti, kad nebūtų kokio konfūzo, neva kas nors turi ir kitą nuomonę.

Po to įvyko spaudos konferencija. Daug ten turbūt buvo pasakyta ir ne viskas aprašyta. Bet štai viena vieno iš tėvų citata apie tai, ką kūdikis veiks, tuoj pat šovė taikliai į tą “bendrą elektoratą”, nors iš tiesų tai visai į kitą taikinį – Darbotvarkė rūpinsis “liaudimi” toliau, o būtent todėl jau nuo liepos pirmos didės MMA 20 procentų, o paskui metų pabaigoje – dar 20. Ir, kaip sakė laimingas “tėvas”, Vyriausybės vadovas A.Butkevičius irgi tokias galimybes matąs. Jaudinantis bendras matymas dėl rūpesčio “liaudimi”.

Šmaikštuoliai vos pasklidus kalboms apie jungimąsi, tuoj pat suskaičiavo, kad dabar teisėti lūkesčiai iš Darbotvarkės – 3309 litai MMA, nes 1509 siūlė vieni, 1800- kiti, o susijungus reikėtų sujungti ir siūlymus. Visgi, reikia turėti tikrai geras akis, kad matyti galimybes tokiems MMA  viražams, apie kuriuos kalba vis dar Darbo partijos vadovas. Nors Europos Komisija savo prognozėse ir teigia, kad Lietuvos ūkis augs kone sparčiausiai ES, visgi tai 3, o ne 33 procentų augimas. Svaigti apie MMA, ką tik per pusmetį padidintos 25 procentais, papildomą padidinimą bent kiek, o kur dar 40 per ateinančius dešimt mėnesių gali tik tas naivus pilietis, kuris įsivaizduoja, kad atlyginimai didinami taip, kaip vilkas animaciniame filmuke gaudė žuvį – užrašė ant lentos “kibk, žuvie didele” ir laukė, kol taip ir atsitiks.

Žinoma, kalbėtojas nėra koks paikis – jis tą puikiai žino. Taip puikiai, kad galėtų paskelbti, kokio dydžio vidutinį atlyginimą po MMA padidinimo pradėjo mokėti savo kontroliuojamų įmonių darbuotojams, pageidautina, atmetus įvairius vadovus. Bet charakteringos čia ne iš palubės nukabintos sumos. Charaktetingas Vyriausybės vadovo “pritarimo” paminėjimas. Kurgi ne-verslas ir viešasis sektorius iki šiol dar virškina  pastarąjį padidinimą, savivaldybės skundžiasi, kad joms pristigs lėšų, verslas renkasi tarp kainų didinimo ar etatų karpymo, kitos viešojo sektoriaus darbuotojų kategorijos ima ieškoti savo “teisybės”, nes jų atlyginimo atotrūkis nuo nekvalifikuoto darbo sumažėjo, o čia še tau, boba, devintinės… Dar 4o procentų per vienerius metus su tais pačiais biudžetais ir ta pačia ekonomine aplinka. Ir dar su Vyriausybės ambicija nuo 2015 m. įsivesti eurą, kuriai, atrodo,  pagaliau susiklostė išties palankios aplinkybės ir net infliaciją greičiausiai pavyktų suvaldyti, jeigu tik patys nepradėsime nesąmonių krėsti su administruojamomis kainomis ir biudžeto išlaidomis.

Apie euro naudą ir reikalingumą pakalbėsim kitąsyk. Bet užbėgant už akių, dvigubas MMA padidinimas per metus negali būti priešpastatomas eurui, nes tokio pasirinkimo tiesiog nėra. Euras yra ir jo galima siekti, o MMA didinimas dvigubai per metus yra tiesiog nesąmonė.

Žinoma, niekas ir neketina to daryti.  Bet Vyriausybės vadovo “pritarimo” paminėjimas nėra nei atsitiktinis,  nei ką. Taip nuo šiol atrodys darbas su “darbotvarke”. Štai užkalėme kuoliuką, o Jūs, gerbiamasis, dabar aiškinkitės visiems, ką ten matote ir kaip tai dera komplekte su euru, fiskaline drausme  ir elementariu sveiku protu. Mes juk Jums paslaugą jau padarėme – į Vyriausybės vadovus nesitaikome. Nors galėtume.. Tai malonėkite.. O todėl ir nesitaikome, kad galėtume tokiomis nesąmonėmis visą kadenciją Jus “trolinti”. Mes pasakome, Jūs pasakote, kad neįmanoma, mes pasakome, kad įmanoma, tik Jūs nemokate, o vat kai mus vienus išrinks, tai mes jau visą darbotvarkę ir programą pilnai įvykdysim, nes dabar partneriai neleidžia…Jūs sudarote darbo grupę. Mes raginame. Jūs blaškotės. Mums smagu.

Girdėta. Lietuva 2004-2005.  1-11-111-1111. Toks “trolibanas” vargiai pridės konstruktyvumo viešam diskursui, kai vieniems bus leista kliedėti absurdiškiausius pseudosiūlymus, o kiti tuo tarpu turės mandagiai  siūlyti viskam sudaryti darbo grupes procesui imituoti. Belieka tik tikėtis, kad kažkokia prasmė toje beprasmybėje vistiek bus. Tiesa, kol kas sunku atspėti, kokia.

Visų šių pareiškimų fone ypač žavi pono Uspaskich nuomonė, kad jis yra dešinysis ar centro dešinysis ir tokias savybes pagal jo liniją, suprask, paveldės ir “Darbotvarkė”. Paskelbta “Darbotvarkės” vizija, iš kurios atrodo, kad be dekretais stumdomo MMA ekonomikoje nieko nėra, labiau panaši į “Fronto” darbotvarkę, nei į ką nors bent kiek “dešinio”.

 

About ...

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ingrida_Šimonytė

Posted in Uncategorized | 6 Responses

Ne apie pensininkus daina ir jų vargingą dalią…

Pensininkams pasisekė. Tiksliau pasisekė tiems pensininkams, kurie sugebėjo į Ūkio banką įdėti indėlį, viršijantį draudžiamąją sumą, kurios po Snoro bankroto naktį pakeltas neatsimintų tik kvailys – 100 tūkst. europietiškų pinigų, t.y. beveik pusketvirto šimto tūkstančių litų. Šie pensininkai turi Bronių Bradauską, kuris REIKALAUJA, kad į gerąjį banką, atskiriamą nuo mirštančio Ūkio banko, būtų perkelti ir šie įsipareigojimai. Valio Broniui Bradauskui, pensininkų užtarėjui. Tiksliau – šių pensininkų. Nes kitiems pasisekė mažiau. Tik jie to dar nesupranta.

Pirma, pakalbėkime apie logiką, o tada paskaičiuosime, kas už tai mokės. Taigi, apie logiką: visuotinai sutariama, kad vieninga europinė indėlių draudimo suma Lietuvai yra, švelniai tariant, kol kas didoka. T.y. nėra lengva vidutiniam Lietuvos gyventojui sukaupti tokio dydžio indėlį, nors tai turbūt nesudėtinga vidutiniam vokiečiui. Dar sunkiau tokią sumą sukaupti būtų pensininkui. Jeigu tai ne pensininkas Bronius Bradauskas, žinoma. Jeigu jau pensininkui pavyko tokią sumą sukaupti, manykime, kad jis yra pakankamai praprusęs, kad nelaikytų visų kiaušinių vienoje pintinėje, kaip sakoma tautoje. T.y. toks žmogus jau turėtų būti neblogai susipažinęs su indėlių draudimo sistema ir todėl turėtų išskirstyti savo santaupas bent jau į skirtingus bankus, jeigu ne į skirtingus finansinius instrumentus. Mes kalbame apie DIDELIUS PINIGUS, o juos turintys su jais kvailai nesielgia. Na, nebent laimėjo loterijoje.

Ūkio banke kokybiškų aktyvų, visiškai padengiančių apdraustų indėlių portfelį, jau dabar aišku, kad pakankamai nėra. Skylę ir taip turės lopyti valstybė per Indėlių draudimo fondą (IIDF). Jeigu šalia apdraustų indėlių pridėsime papildomų įsipareigojimų ir prašysime Šiaulių banką juos paimti, IIDF turės įdėti dar daugiau, nei šiaip turėtų įdėti. Kas yra IIDF? Populiaru manyti, kad tai bankų sistema, kuri moka įmonei įmokas. Taip ir būtų, jeigu IIDF šiandien nebūtų iš esmės tuščias. Taigi, IIDF šiandien – tai Finansų ministerija, o paprasčiau kalbant – mokesčių mokėtojai, kurie turės pasiskolinti, kad užpildytų skylę tarp apdraustų indėlių ir gerųjų Ūkio banko aktyvų. Jei prie apdraustų bus pridėta neapdraustų dalis, turės pasiskolinti dar daugiau. Paprasta.

Paprasta, bet neprasta. Jeigu į gerąjį banką bus perkelti pensininkų indėliai, viršijantys 100 t. eurų, kodėl nepensininkams, kurių tos viršijančios sumos bus nutrenktos į blogąjį banką, reikėtų su tuo susitaikyti? Jie turės visus pagrindus skųstis dėl tokio sprendimo, nes didžiųjų indėlininkų separavimas į pensininkus ir nepensininkus yra niekuo nepgrįstas. Užtarėjas sako, kad pensininkai yra mūsų jautriausia visuomenės dalis? O kas ginčijasi? Bet pensininkė Marytė, gaunanti 800 litų pensijos ir teturinti butelį (gyvenamąją vietą – aut. past.) Lazdynuose, kuri net 100 tūkst. litų indėlį veikiausiai matys kaip savo ausis,  į pensininką, kurio deklaracijose – milijoninės vertės turtas (pavadinkime jį Broniumi), panaši tik pensiniu amžiumi. O kuo skiriasi pensininkas su 150 tūkst. eurų indėliu nuo pensininko, turinčio ŪB akcijų? Abu juos reikėtų laikyti pakankamai finansiškai raštingais, tai kodėl tada vieno nuostolius mokesčių mokėtojai turi dengti, o kito ne? Imkime ir dirbantį nepensininką, kuris susigundė ŪB akcijomis, turi tris vaikus ir būsto paskolą, paimtą 2007-aisiais : kas turi mažiau grynojo turto –  jis ar pensininkas su 100 tūkst. eurų indėliu? Imkime biudžetinę įstaigą, kuri įmerkė 500 tūkst. einamojoje sąskaitoje ŪB – gal ir jos indėlius visa suma reikia perkelti? Visgi, tai valdiški pinigai… Taip ir V. Romanovui jo indėlius, jeigu jis tokių turėjo, galiausiai kompensuotume.

Taigi, tokiu būdu pasiklydus tarp kelių pušų, viskas veikiausiai baigtųsi elementariu rekapitalizavimu ir visai kitomis mokesčių mokėtojų išlaidomis, nei kalbama dabar. Įskaitant pensininkę Marytę, kuri čia “ne prie ko”.  Finansų ministras, kuris yra ačiū Dievui dar ir teisininkas, būtų paskutinis kvailys, jeigu su tuo sutiktų ir net ne dėl Ūkio banko. Nes tai, kas siūloma, turės toliau siekiančias pasekmes ir veikiausiai niekais pavers IIDF ir jo savininkės – valstybės viltis pataisyti įmonės finansinę padėtį, kai tik bus realizuotas Snoro turtas.

Visi pamena, kiek neapdraustų įsipareigojimų liko Snore. Kreditoriai patys įvairiausi. Daug pensininkų, nevykusiai investavusių į nedraustus indėlių sertifikatus – nors juos išdūrė Snoras, jie iki šiol galvoja, kad juos apgavo valstybė. Už neatidumą ir riziką reikia mokėti. Visgi, kai kurie investavo tikrai nedideles sumas, toli nesiekiančias draudžiamųjų sumų, pakeitė paprastus indėlius sertifikatais, nes jiems graži ponia prie langelio teigė, kad tai – tas pats, tik palūkanos didesnės. Taigi, kuo šie pensininkai blogesni už ŪB indėlininkus su dideliais indėliais? Niekuo, dauguma jų daug neturtingesni ir neatgavo nieko, o atgaus ką nors tik jei Snoro turto realizavimas bus nepaprastai sėkmingas. Tai kam žmones kamuoti – kompensuokim ir jiems. Juk jie irgi pensininkai. Kadangi kompensuojam ir jiems, iš karto kompensuokim ir kitiems žmonėms Snore laikiusiems didelius indėlius ar investavusioms į indėlių sertifikatus garbingoms įmonėms – bet kuris jų tokią savo teisę nesunkiai įrodys teisme, jeigu tik bus pradėtos keisti taisyklės manipuliacijomis su pensininkų indėliais. Riba yra labai aiški – draudimo suma žinoma visiems, žaidimo sąlygos aiškios, toliau jau reikia mokėti riziką diversifikuoti ir prisiimti. Bet jeigu neprivalo to mokėti vieni, kodėl privalėtų kiti? Taigi, tokiu būdu nesunku prognozuoti, kad raštingi ir brangius teisininkus samdantys Snoro kreditoriai neabejotinai sugebėtų įrodyti esą lygiai neraštingi, kaip tie B.Bradausko godojami gana pasiturintys pensininkai, jeigu jau net ekonomikos daktarai beveik sugebėjo įrodyti teisme, kad yra finansiniai beraščiai. Viso to sąskaita – virš 2 mlrd. papildomų litų sąskaita IIDF, taigi, mokesčių mokėtojams. Marytę įskaitant.

Galėtum galvoti, kad visa tai yra tiesiog geraširdžio žmogaus, neįvertinančio savo „gerumo“ už svetimus pinigus pasekmių, iniciatyvos. Žmogus toks geras, kad kada nors pasiūlys kompensuoti ir Sekundės indėlius, ir nuostolius greitųjų kreditų bendrovėse ir gal net statymus kazino – suprask, žmonės gali elgtis su savo pinigais taip kvailai, kaip tik išmano, tuo tarpu jeigu taisyklės juos už tai baudžia, mes pakeisime taisykles. Juk dauguma jų pavargę, suvargę, pikti ir nelaimingi. Amžina “kompensacijų valstybė”. Visgi, žinant, kad Snore dideles sumas, viršijančias draudimo sumą ar apskritai neapdraustas, prarado eilė dabartinei koalicijai artimų žmonių, vaizdelis gali pasirodyti ir mažiau jausmingas. Jeigu šiandien apskelbta pataisa bus priimta, mokesčių mokėtojai, panašu, kad bus ką tik nusipirkę makaronų už porą milijardų litų.

About ...

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ingrida_Šimonytė

Posted in Uncategorized | 66 Responses

Biudžeto orientacija dezorientacijos sąlygomis

Panašu, kad koalicijai gyventi sektųsi visai gerai, jeigu ne tie konservatoriai – tai jie skalūnų neišžvalgė (būtų išžvalgę, būtų galima skėsčioti rankomis ir sakyti Žygintui ir Žygimantui Žygaičiams, atnešusiems stiklinę „degančio vandens iš krano“: „čiku raku“, mes čia ne prie ko, čia Kubilius“), tai Ūkio banko neuždarė (ir dabar reik rankas purvintis ir burną aušinti besiaiškinant, dar žiūrėk – kam nors reitingai gali mažiau spindėti), tai dar kokį vargą paliko vargti…

Visgi, šalia šių akmenukų batuose koalicijai šokti darnų krakowiaką atkavojant, ką kiti pakavojo, trukdo, kaip suprantu, konservatorių pakištas blogas, blogas biudžetas. Daug iečių lūžo pastarąsias savaites dėl lietuvių kalbos valstybinio egzamino, bet beklausant tokio pono Waldemar (prašom jums nors čia dubel V, negi gaila…) atrodo, kad ir matematikos egzaminas nepamaišytų. Tegul ir supaprastintu lygiu – aritmetikos. O ir Lietuvos, kuriai atstovauja Europarlamente, įstatymus būtų savigarbos reikalas žinoti – juk jie galioja ir Vilniaus, ir Šalčininkų rajonams.

Taigi, dar kartą prie biudžeto – jau ne kartą buvo kalbėta, rašyta, aiškinta, pirštais rodyta, kad biudžeto išlaidos auga tiek, kiek leidžia įstatymas. Fiskalinės drausmės įstatymas. Tos drausmės, kurios laikytis įsipareigojo ir esama Vyriausybė. Didesnės išlaidos ne tik pažeistų įstatymą, atitolintų biudžeto subalansavimą, bet ir lemtų didesnį nei planuota skolinimąsi, taigi, ir skolinimosi išlaidas.

Todėl visa diskusija tegali vykti apie tai, kaip paskirstyti esamas ribotas lėšas neribotiems poreikiams ir norams, o ne apie tai, kaip skirstomas lėšas padidinti. Koalicija norėjo paskirstyti lėšas kitaip? Tai dėl Dievo meilės – galėjo tą padaryti, kai tikslino biudžetą prieš priėmimą. Nespėjo, nes buvo užimta litų su koeficientais dalybomis? Nors vienas ponas vakar sakė, kad nekeitė nieko, nes matai čia jums „ne naktinių reformų koalicija“, bet kad jau ir keturi mėnesiai praėjo nuo blogo, blogo konservatorių biudžeto pateikimo, o jokių pakeitimo apmatų negirdėti – nei dieninių, nei kokių. Ar tik ne todėl, kad visiems susėdus prie stalo paaiškėjo net valdžioje dar nebuvusiems, kad „marsiečių eilutės“ biudžete visgi nėra, todėl didesnės lėšos Dailiui tuo pačiu reikš mažesnes Juozui? O vienintelis buvęs nedidukas rezervas jau buvo paskirtas šios vyriausybės prioritetui – didesnei MMA, nors ir tam, panašu, kad to, kas paskirta – nepakaks. Taigi, jeigu ir yra „lietuvių kalba pagal LLRA“, nėra „matematikos pagal LLRA“ ir negali penkių obuolių padalinti šešiems žmonėms taip, kad kiekvienam iš jų tektų po obuolį. Todėl net dar vienos darbo grupės sudarinėti neverta – ji iš esmės užsiimtų tik antklodės tampymu į skirtingas puses. Antklodė plyš, bet dėl to vargiai kas nors jausis labiau užsiklojęs.

Dar juokingesnis pono pakalbenimas apie tai, kad priimtas biudžetas – tai, suprask, laukinio liberalizmo kvintescencija, kai pinigus gauna visi, tik ne „žmonės“. Asocialus jis, suprask. Užtat jie, teisingieji žmonės ir nebalsavo. Elementarus skaičių pažinimas ir trumpas vizitas į Finansų ministerijos tinklapį (http://www.finmin.lt/finmin.lt/failai/veiklos_kryptys_biudzetas/2013/2013_valstybes_islaidos.pdf)
įrodytų ponui, kad viešosios lėšos išleidžiamos ne kokiems nors „žaidimams kareivėliais“ – pagal išlaidų struktūrą biudžetas (tiksliau būtų sakyti- „biudžetai“) Lietuvoje yra labai, labai, net labai socialiai orientuoti.

Dar labiau juos „socialiai orientuoti“ leistų tik didesni viešieji ištekliai, o tai, pone Waldemar, reiškia labai paprastą dalyką – didesnius mokesčius. Bet didesni mokesčiai nėra populiarūs, argi ne? Ir, matyt, tikrai nėra tarp prioritetinių LLRA klausimų, o veikiausiai toks klausimas apskritai neegzistuoja – sunku įsivaizduoti, kad LLRA pagrasintų išeisianti iš koalicijos, jeigu ši nesutiks padidinti mokesčių, kad būtų galima iš jų apmokėti LLRA padidinto socialinio jautrumo akcijas. Taigi, daug lengviau įsijungus „nieko negirdžiu  – per radiją kalbu“ dėl visko kaltinti finansų ministrą, kad „neduoda“ to, ko ir neturi, taigi, duoti negali.

Ak tiesa, dar yra tos nelemtos investicijos. VIPas – VIPams! Valstybės investicijų programa labai svarbioms personoms.. Amžina parapijinių politikų kova dėl savo bažnyčių ir ulyčių.. Kur, reikia suprasti, konservatoriai ne tiems objektams lėšas paskirstė.. Jau kartą šį kliedesį teko gydyti primenant, kad išlaidas konkretiems objektams paskirsto už tas sritis atsakingi ministrai po biudžeto patvirtinimo. Jūsų koalicijos ministrai. Todėl sunku tikėtis, kad kuris nors iš jų išlaidas paskirstė kažkaip ypatingai konservatoriškai. Nesutinka pradėti naujų projektų  – juk taip reikia naujų kultūros namų kokiam miestelyje Šalčininkų rajone? Ir teisingai daro, kad nesutinka. Jeigu jau A.Kubiliaus Vyriausybė 4 metus sąžiningai vilko iki krizės pradėtų nei praryti, nei išspjauti neįmanomų VIP projektų kryžių, stengdamasi ribotomis lėšomis kiek įmanoma tą „uodegą“ sutrumpinti, visiškai natūralu, turint omenyje tų vis dar nebaigtų projektų likutines vertes, kad šį kryžių dabar nešios naujoji Vyriausybė – čia daugiausia bent jau jūsų (ar jūsų koaliciantų) pradėti projektai, ponai. Fair enough.

Atsirado ir atpirkimo ožys, ant kurio galima joti – euras. Suprask nesieksime euro, nereikės ir to konservatoriško taupymo. Čia grįžtam prie būtinybės išmanyti šalies įstatymus bent jau tiems, kurie taikosi tą šalį vairuoti. Su euru, ar be euro – Fiskalinės drausmės įstatymas Lietuvoje galioja. Gal panaikinsit? Proszę barzdo, bet tik paskui nenustebkit, kad skolintojai nustojo jums skolinti tokia gera kaina, kokia skolina dabar. Tik vietiniame prūde kvaksėdamas gali pats sau atrodyti pasaulio finansinės minties bamba. Visgi tuos, kurie skolina pinigus Lietuvos chroniškai nesubalansuotiems biudžetams vykdyti, tokia išmintis menkai tedomina – juos domina garantijos, kad biudžetas ir toliau bus tvarkomas atsakingai. Pasakos apie blogus konservatorius jų visiškai nedomina. Ne veltui žinia, kad naujoji dauguma patvirtino anosios parengtą biudžetą investuotojų patarėjų analizėse nuskambėjo taip: „artimiausiu laikotarpiu rizikos minimzuotos. Jos persikelia į 2014-uosius”. Į tuos laikus, kai jūs parengsite savo biudžetą.

Jeigu lietuvių kalbos egzaminą kas nors gali stengtis palei kieno norus išlankstyti, matematikos net ir skaičiuotojas su juodosios buhalterijos daktaro laipsniu nepakeis. Taigi, jeigu galite susitarti dėl kitokio tų pačių lėšų paskirstymo – susitarkite, jeigu negalite – nuimkite tą plokštelę nuo patefono, nes ji vien liudija nesiorientavimą aplinkoje. Jeigu jau būtinai norite šokti ir šokdinti kitus – susiraskit kokią naujesnę dainą.

About ...

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ingrida_Šimonytė

Posted in Uncategorized | 10 Responses

Kaip neperkaisti šešėlyje

Nieko naujo po Saule.

Ilgai kvatojusi iš buvusiosios Vyriausybės pastangų mokesčių administravimo pagalba sumažinti realiai surenkamų ir  potencialių (pagal makroekonominius paramentrus) pajamų atotrūkį, naujoji atėjo į tą patį tašką ir planuoja daryti tą patį. Tiesa, ne visai tą patį, nes dalis darbo jau nuveikta, telieka jį tęsti. Galima būtų šia tema ir nesiplėtoti, laikant, kad čia toks nelabai korektiškas daugelio išsvajoto veiklos tęstinumo užtikrinimo būdas – kai esi opozicijoje, sukioji pirštą prie smilkinio dėl dalykų, kuriuos tapęs pozicija darai pats. Opozicijoje žadi atšaukti naujas priemones (kaip kasos aparatus), bet iš tikrųjų džiaugiesi, kad šį sprendimą pagaliau priėmė kitas. Pozicijoje lipi ant to paties grėblio – pradedi nuo svarstymų apie grynųjų pinigų apribojimus, nors galiausiai prieisi išvados, kad grynieji pinigai yra pasekmė, o ne priežastis.

Visą tai būtų galima taip ir palikti, jeigu ne tam tikros naujos gaidelės, kurios primena jau ne praėjusios Vyriausybės patirtis, o už daugelio Vyriausybių buvusios Vyriausybės įsitikinimą, kad įstatymai yra rašomi „žulikams“, todėl reikia kaip įmanoma labiau viską suvaržyti ir uždrausti.

Antai ponas A.Butkevičius interviu „Delfio“ portalui kalbėdamas apie šešėlį teigia: “Tačiau nėra aišku, kaip vertinti kai kuriuos mokesčių įstatymų pakeitimus, jeigu jais bus siekiama „užlopyti“ landas, šiuo metu leidžiančias išvengti tam tikrų mokesčių mokėjimų? Galiu pateikti pavyzdį. Šiuo metu pelno mokestis gali būti konsoliduotas, jeigu asmuo turi kelias įmones. Pasitaiko tokių atvejų, kai viena įmonė dirba pelningai, o šalia – dar yra trys-keturios nuostolingos įmonės. Įvertinus nuostolius nutinka taip, kad konsoliduotas pelnas apmokestinamas labai menkai arba iš viso pelno nėra, tik nuostolis. Todėl kyla klausimas, kaip šią problemą spręsti. Tai gali būti viena iš priemonių, bet nežinia, kaip ją traktuoti. Mano nuomone, tai yra tiesiog mokestinių įstatymų landų užkaišymas, nemanau, kad tai reikia įvardinti kaip šešėlinės ekonomikos mažinimą.“ (paryškinta – mano)

Džiugu, kad ponas A.Butkevičius nuostolių perkėlimo įmonių grupės viduje dar lyg ir nelaiko „šešėlio“ apraiška, bet nuostatos įvertinimas verčia manyti, kad „vienas žmogus“ vėl bus kažko nepaskaitęs iki galo.

Visų pirma, mokesčių konsolidavimą praktikuoja išties labai reta šalis, nuotolių perkėlimas grupės viduje nėra “konsolidavimas“. Visgi, tai, taip sakant, „buhalterija“, nes šiek tiek panašumo yra. Visų antra, nuostatos, leidžiančios įmonių grupėje perkelti nuostolingos įmonės nuostolį pelningai dirbančiai grupės narei yra nei Lietuvos atradimas, nei koks išmislas.

Imkime UAB „Trys paršeliai“, kuri vykdo trijų rūšių veiklą – siuva, maitina ir perveža. Jeigu „Trys paršeliai“ visas šias veiklas vykdo vienoje įmonėje niekam net nekyla klausimų, kad pelno mokestis apskaičiuojamas vienas ir vienos veiklos nuostoliai mažina kitos pelną. Tarkime, UAB „Trys paršeliai“ augdama ir plėsdamasi nori šias veiklas padalinti į atskirus juridinius asmenis, kurių kontrolę išlaiko kontroliuodama akcijų paketą. Toks noras yra visiškai natūralus ir gali būti paaiškinamas milijonu racionalių priežasčių, nesusijusių su jokiais piktnaudžiavimais, o išimtinai su valdymu ir rizikų atribojimu. Kas nutiktų, jeigu nebūtų nuostolių perkėlimo grupės viduje? „Siuvantis paršelis“, „Verdantis paršelis“ ir „Vairuojantis paršelis“ beigi patys „Trys paršeliai“ yra atskiri juridiniai asmenys, taigi, ir atskiri pelno mokesčio mokėtojai. Net jeigu kuri nors veikla yra nuostolinga, kitos įmonės moka pelno mokestį nuo viso uždirbto pelno, nors ekonomiškai niekas nepasikeitė – pasikeitė tik veiklos struktūra.

Tam, kad tokių iškraipymų, kuriuos nulemia veiklos formos pasirinkimas, būtų išvengta, ir buvo sugalvota galimybė perkelti nuostolius grupės viduje. Ekonomiškai juk vienetas yra tas pats! Žinoma, visiškai tokius iškraipymus panaikintų tik konsolidavimas, bet dėl daugelio priežasčių tai labai retai pasitaikanti galimybė. Tam, kad ekonominė logika būtų išlaikyta, įmonės negali mėtytis nuostoliais kaip kamuoliu, be to, taikomi ir reikalavimai, kurie užtikrina, kad nebus superkamos nuostolingos įmonės prognozuojamam pelnui „neutralizuoti“.

Tas jau labai seniai aišku daugumai Europos šalių, todėl galimybės taikyti nuostolių perkėlimą grupės viduje ten taikomos ne nuo vakar. Iš to kyla ir tam tikrų problemų, nes reta valstybė nori įskaityti nuostolius, patirtus kitoje valstybėje (importuoti nuostolius), taigi, dėl tokių situacijų – cross border loss relief – kai kurios ES valstybės narės jau buvo kedentos Europos Teisingumo Teismo (įžymiausia – Marks and Spencer byla), o šiais klausimais gavo užsiimti ir bendrąją rinką sergėjanti Europos Komisija.

Lietuvoje galimybė perkelti nuostolius grupės viduje buvo įteisinta 2009 m. pabaigoje po ganėtinai ilgų diskusijų ir debatų, kurie prasidėjo, beje, dar socialdemokratams būnant valdžioje, ir taikoma tiems nuostoliams, kurie susidarė 2010 metais ir vėliau. Turint mintyje, kad turime vos 2 mokestinius laikotarpius, per kuriuos susidarę nuostoliai gali būti perkeliami grupių
viduje, dvejoju, ar jau yra objektyvaus pagrindo teigti, kad galiojančias įstatymo nuostatas jau reiktų keisti. Žinoma, kad tokia būtinybė gali išryškėti dėl pastebėtų kokių nepageidaujamų reiškinių, jeigu tai nėra pavieniai atvejai, užkardomi Mokesčių administravimo įstatymo plačiai leidžiamomis VMI priemonėmis. Jeigu tokių požymių jau nustatyta (būtų stebėtinas VMI budrumas, nes man dar paliekant postą jokių signalų apie tai nebuvo), įstatymą reikia tikslinti. Bet p.A.Butkevičius akivaizdžiai kalba ne apie įstatymo tikslinimą, o vertina pačią galimybę perkelti nuostolius kaip kokią “landą”.

Mokestinių nuostolių perkėlimas grupės viduje, tarp grupės įmonių mokamų dividendų ir palūkanų (ne)apmokestinimas ir kiti giliai techniški ir eiliniam mokesčių mokėtojui nelabai suprantami dalykai labai suprantamai prisideda prie šalies investicinio patrauklumo. Paklauskit bet kurio mokesčių konsultanto, jis jums pasakys, kokie pelno mokesčio aspektai vertinami, kai investuotojas svarsto, kur steigti įmonę ir kaip organizuoti verslą. Vien nuostolių perkėlimo galimybe investuotojo neprisikviesi, visgi, be jos gali imti ir pralaimėti labai panašiam į tave kaimynui.

Taigi, jeigu jau sugalvosit naikinti nuostolių perkėlimą grupės viduje, pasitarkite bent jau su Ūkio ministre, kuri, girdėjau, kalbėjo apie investicijų pritraukimą,todėl gebės, matyt, palyginti mokestines taisykles Lietuvoje ir svetur. Dar pasidomėkite komisaro A.Šemetos aktyviai „stumiama“ ES iniciatyva apie pelno mokesčio harmonizavimą (CCCTB). Mano nuomone, ji kelia mums daug grėsmių, bet Europos socialistai labai remia (nes, studijos rodo, kad Prancūzija turėtų laimėti pajamų kitų valstybių sąskaitaJ). Ir šiaip, sykį jau tapome (tiesa, kol kas trumpam) FTT remėjais, galbūt patapsime ir CCCTB entuziastais (tarp kadais socdemų iniciatyva interpeliuoto dabartinio mokesčių komisaro ir dabartinės Vyriausybės daug savitarpio supratimo ES mokesčių darbotvarkės klausimais). Taigi, pasidomėjus paaiškės – pelno mokesčio bazė ES turėtų būti ne tik „bendra“, bet ir „konsoliduota“ tiesiogine šio žodžio prasme, t.y. įskaitant visų tarpusavio transakcijų eliminavimą, kur nuostoliai grupės viduje neabejotinai „susivalgys“.  Todėl nuostolių grupėje perkėlimo galimybė yra natūrali, kiek naturalūs yra verslo sprendimai vienaip ar kitaip organizuoti savo veiklą.

Žinoma, yra žmonių, kuriems žodžiai „holdingas“ ir „genocidas“ reiškia daugmaž tą patį, bet, matyt, nekelsiu sau tikslo jiems ką nors įrodyti.  Nusiteikimas toliau mažinti nedeklaruojamų ir nuslepiamų mokesčių mastus neturi virsti bandymais kovoti su logiškais verslo sprendimais, kuriuos Vakarų verslai ir, atitinkamai, įstatymų leidėjai „atrado“ jau prieš N dešimtmečių. Ieškant juose kriminalo, galima net šešėlyje perkaisti galvą. Mokesčių įstatymuose, o ypač jų taikymo kasdienybėje yra realių, o ne išsigalvotų problemų – į jas linkėčiau ir koncentruotis, užuot ieškojus menamų.

 

About ...

http://lt.wikipedia.org/wiki/Ingrida_Šimonytė

Posted in Uncategorized | 64 Responses
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos