Neveltui rugsėjis – mokslo ir žinių metas. Net seniai apleidęs mokyklos ar universiteto suolą žmogus gali kažką naujo sužinoti. Taigi, vakar buvo konstatuota, kad: a) buvo krizė (pasirodo, tiesa), b) krizės metu visi skolinasi (beveik tiesa), c) galima buvo skolintis daugiau (čia jau šioks toks požiūrio dalykas, bet apie tai vėliau). Ir visa tai todėl, kad Lietuvai iki Mastrichto skolos kriterijaus – dar gana toli (vėlgi, visiška tiesa, net kokių 20 procentinių punktų BVP), o visą buvusios Vyriausybės taupymo politiką Konstitucinis teismas, suprask, gi vistiek “nurašė į grynus nuostolius”.
Visa tai būtų galima nurašyti niekada nesibaigsiančiai “gėlavandenių” ir “sūravandenių” diskusijai apie tai, kiek prasmės turi valstybės bandymai viešosiomis išlaidomis skolon palaikytivisuminę paklausą, jeigu ne viena menka aplinkybė: šią žinią paskelbęs dabartinės Vyriausybės vadovas, kaip ir jo partijos kolegos, kaip ir koalicijos partneriai pastaruosius kelis metus, ypač kol buvo opozicijoje, ne kartą vainojo A.Kubiliaus Vyriausybę dėl neva “praskolintos” Lietuvos. Kiek viešos polemikos, kiek pranešimų spaudai parašyta, kiek skambių pareiškimų padaryta! Ir apie “slaptą skolinimąsi”, ir apie “tarnavimą skolinantiems bankams”, ir apie “skolinimąsi pravalgymui”. O vakar paaiškėjo, kad Lietuva ne tik nepraskolinta, bet iš esmės ir “nedaskolinta” (atsiprašau kalbininkų ir kalbos mylėtojų, bet nėra labiau tinkamo žodžio-ši konstrukcija geriausiai atspindi kalbų esmę ir “dvasią”).
Gal sapnuoju? Ne, tai Konstitucinis teismas, išraitęs nepatogumą dėl didžiausius atlyginimus gaunančių tarnautojų ir pareigūnų, yra kaltas dėl šio “praregėjimo”. Mat jeigu A.Kubiliaus Vyriausybė nebūtų papildomai mažinusi šių tarnautojų ir pareigūnų algų solidarumo vardan, siekdama kiek įmanoma apsaugoti mažiausius atlyginimus gaunančiuosius, o būtų toms algoms skolinusis, tai dabartinei Vyriausybei nebūtų to nelemto konfūzo – pradėti išlaidų didinimo ciklą (kurį pradėti leidžia atsigavusi ekonomika ir natūraliai mažėjantis deficitas) nuo viešojo sektoriaus “high-end’o” algų, t.y. iš esmės nuo savęs. Juk skirtingai nei bandoma teigti, Konstitucinis teismas nepasakė, kad buvusios Vyriausybės vykdyta algų mažinimo politika “nepasiteisino”, bent jau Konstitucijos akimis žvelgiant. Jeigu buvusi Vyriausybė būtų rėžusi per visas algas – ir postinio 1300 litų ir ministro dešimtį tūkstančių – tuo pačiu “proporcingu” procentu (tarkime, 20 proc., vietoje 8-40 proc. priklausomai nuo algos dydžio), viskas būtų buvę OK, tad “nepasiteisino” tik bandymas bent kiek solidariau naštą paskirstyti, t.y. iš esmės socialdemokratinis principas, sutartas dialogo ir Nacionalinio susitarimo keliu su darbdaviais ir tradiciniais kairiųjų partneriais – profesinėmis sąjungomis. Svaičioti apie tai, kad Lietuvai su savo valiutų valdyba būtų buvę galima apskritai išvengti darbo užmokesčio mažėjimo turbūt nepradėsim (nominalios devalvacijos ar plaukiojančio kurso įvedimo juk nepradėsim dabar svarstyti, tiesa?) …
Žinia, jeigu A.Kubiliaus Vyriausybė nebūtų taikiusi šio papildomų algų sumažinimo, valstybės skola būtų šiandien didesnė tik pora milijardų litų. Big deal, sako. Prie esamų 45. Juk krizė buvo. Taip. Tik selektyvu ir su prioritetais kažkaip keistai gaunasi – jeigu nereikėjo mažinti daugiau uždirbančių tarnautojų algos, tai turbūt dar labiau nereikėjo mažinti ir mažiau uždirbančių, t.y. bazinio dydžio. Juoba – pensijų. Ir motinystės bei nedarbo išmokų. Ir visokių kitų išlaidų ir išmokų kurios buvo sumažintos? Tad: iš viso nieko nereikėjo mažinti (gal tik mokesčius), nes buvo krizė – reikėjo viskam skolintis. Ekonomiką palaikyti, vartojimą. Tik tokiu atveju šiandien Vyriausybės vadovas negalėtų sakyti – iki Mastrichto dar taip toli… Čia, žinoma, tuo atveju, jeigu kas būtų Lietuvai tokiomis sąlygomis skolinęs. Ir apie eurą nebūtų ko kalbėti, nes perviršinis deficitas nė iš tolo dar nebūtų buvęs panaikintas.
Panašu, kad palūkanų normos, kuriomis dabar Vyriausybė gali skolintis, šiek tiek apsvaigino. Kaip ir vidaus rinkos dosnumas, iš kur atrodo, gali semti, kiek telpa, kai reikia iš esmės nedaug. DABAR. Bet skolintis reikėjo TADA ir daug. Kodėl kitomis progomis niekaip negalintys pamiršti vienintelės 0,5 mlrd. eurų obligacijų emisijos už 9 su virš procentų 2009 m. birželį, tarsi visus 2009-2012 m. būtų skolintasi už tokią kainą, dabar lengva ranka sutinka, kad skola galėjo būti ir didesnė, t.y. blogiausiu ir brangiausiu metu skolinamasi dar daugiau? Ar čia vienas kitam netrukdo, nes “reikėjo skolintis iš TVF”, nors TVF neskolina išlaidų NEMAŽINIMUI finansuoti (žiū į Latviją, kur viešojo sektoriaus išlaidos buvo sumažintos gerokai stipriau, nei Lietuvoje)? Jeigu Lietuva būtų skolinusis (o nemažindama išlaidų būtų galėjusi bandyti skolintis tik rinkose ir tik užsienyje) daugiau, Lietuvos skola šiandien būtų arti Mastrichto kriterijaus. Ir, kas nepalyginamai svarbiau, skolos aptarnavimo išlaidos, kurios nėra kažkoks mistinis santykis su BVP, o tikri pinigai, kuriuos reikia mokėti kreditoriams, kurie dažniausiai net nėra tavo šalies rezidentai, ir dėl kurių skauda širdį, būtų milijardu ir daugiau didesnės.
Realybėje viskas gerokai paprasčiau, nes Lietuva, kuriai 2008 m. prognozavo valiutos krizę, tik todėl ir galėjo 2009 m. vėl skolintis, kad mažino išlaidas. Iš TVF ji būtų galėjusi skolintis irgi tik tada, jeigu būtų mažinusi išlaidas ir nebūtų pasiskolinusi “daugiau” (gal “pigiau”, bet šį kartą ne apie tai, nes apie tai jau kalbėta). Lietuva pusėtina kaina daugiau rinkose būtų galėjusi skolintis tik tada, jeigu būtų turėjusi eurą, ir tai tik iki “Graikijos krizės”, kai euras liovėsi būti probleminių šalių figos lapeliu. Būtų pastimuliavusi ekonomiką santykinai pigia skola, o dabar, veikiausiai, galėtų “džiaugtis” tų rezultatų tvarumu, kaip Slovėnija. Tačiau kam apie tai kalbėti, jeigu euro tuo metu vistiek neturėjome? Tad tik todėl, kad Lietuva mažino išlaidas ir suvaldė deficitą bei sumažino jį iki Mastrichto kriterijaus ribų šiandien Vyriausybė gali džiaugtis žemomis palūkanų normomis ir eilėmis norinčių jai paskolinti. Todėl gali išspręsti Konstitucinio teismo užduotus rebusus žymiai pigiau, nei būtų kainavę, jeigu tie rebusai būtų sprendžiami didesnio deficito sąskaita. Gal kiek nejauku tam skirti prioritetą, kai norėtųsi skirti prioritetą vaikams, seneliams ir krašto apsaugai, bet tai vis geriau, nei situacija, kurioje tiesiog nėra ko galvoti apie jokias papildomas išlaidas, išskyrus skolos aptarnavimo.
Žinia, jeigu dabartinė Vyriausybė būtų “paveldėjusi” kokių 5 proc. BVP deficitą, 55 proc. BVP skolą ir 3,5 proc. BVP skolos aptarnavimo išlaidas, pasirinkimai šiandien būtų visai kiti. Valstybės tarnautojų ir pareigūnų atlyginimų atkūrimo ar pensijų kompensavimo klausimo spręsti nebereikėtų, bet nuo kitų klausimų galva skaudėtų žymiai labiau. Aišku, visada būtų galima dėl to apkaltinti buvusią Vyriausybę. Čia ir naujais mokslo metais – nieko naujo. Nei ryte, nei vakare.
52 Comments
“Kaip ir vidaus rinkos dosnumas, iš kur atrodo, gali semti, kiek telpa”- o yra kokių nors saugiklių kad iš to džiaugsmo nebūtų prisiskolinta “graikiškai” short term’u ir papigiai?
Yra. Skolinimosi limitas kiekvienų metų biudžete
Vakar sėdėjau prie televizoriaus ir klausydamas Butkevičiaus vos iš pykčio nesulindau į tą dėžutę. Tiesa, paskui išjungiau, nes klausytis nebepajėgiau. Tad dėkui už greitą reakciją ir tokį komentarą. Aišku, tai politika. Bet klausimas kaip pačiam premjerui negėda rodyti savo neišprusimą ekonomikoje.
tai kad čia nebūtų koks “neišprusimas”, nes galima ir tokią nuomonę turėti (tiesa, tada galai su pareiškimais apie skolos lygį ir kitus dalykus turėtų sueiti, daktaras gi, kaip ne kaip). Įdomiausia, kad turbūt niekas taip ir neatsakytų, o kokia vis dėlto yra nuomonė (išskyrus “Kaltas Kubilius”, nes tas jau kaip ir aišku).
Tiesą pasakius, abejoju, ar buvo verta skirti tiek daug dėmesio šiam A.Butkevičiaus leptelėjimui, bet skaityti buvo smagu.
Tik štai po šio sakinio: Ir, kas nepalyginamai svarbiau, skolos aptarnavimo išlaidos, kurios nėra kažkoks mistinis santykis su BVP, o tikri pinigai, kuriuos reikia mokėti kreditoriams, kurie dažniausiai net nėra tavo šalies rezidentai, ir dėl kurių skauda širdį, būtų milijardu ir daugiau didesnės. ” man kilo klausimas. Jūs čia kalbate apie skolos aptarnavimo išlaidas per laikotarpį nuo 2009-ųjų, jei būtų (teoriškai, žinoma) pasiskolinta tais 2 milijardais daugiau? Nes man kažkaip skaičiai nelabai sueina.
ne, žinoma, kad ne dviem. Tiesiog mėgstu logiką ir manau, kad jeigu jau ministrams ir teisėjams negalima buvo sumažinti atlyginimo labiau, o just pasiskolinti, tai matyt ir pensijų nebūtų buvę nei galima, nei pagrįsta mažinti, anei nieko kito – politinių prioritetų sąraše administravimo high end’o algos krizės atveju visada bus mažiausias rūpestis, vien jau dėl viešosios opinijos. Juk ir skola nebūtų 55 proc. BVP, anei deficitas – 5 proc. tik dėl tų “NIEKINGŲ” kelių milijardų. Kalbu apie situaciją, kai tiesiog būtų pasiskolinta viskam, kam trūko, įskaitant ir tuos “niekingus” du.
Puikiai isdestyta. Man gaila kad vyriausybe, kuriai priklausete ir kubilius priesaky jos, neskyre pakankamai demesio svietimui apie gelbejimosi is krizes budus, skolinimosi is tvf salygas ir t.t. nepakankamas visuomenes svietimas finansu srityje privede prie RIP DP ir kitu liaudies tarnu iskilimo nes visi garsiai vanojo jusu vyriausybe uz suzlugdyta lietuva. Tiesa per rinkimus isaiskejo, kad buvo ir jus palaikanciu protingu zmoniu. Deja giminystes rysiai ir populizmas nugalejo (turiu pazistamu rate pavyzdziu kai nieko neismanantis apie politika zmogus (vyriskis) priklause RIP DP ir todel seimos nariai balsavo uz ta partija, o jis tai partijai priklause del to kad suvaziavimuose buvo labai smagu 😀 true story) Tai vat metu jums akmenuka i darza uz prastus rysius su visuomene ir elementarios svietejiskos propogandos trukuma. Reikejo jums pas “batka” pasistazuoti :))) Lenkiu galva uz pastangas kuriu deka Lietuva siandien ne su graikija, ispanija, portugalija tapatinama.
Na, nors pastaba teisinga, kiekvienam savo prioritetai. Užtat dabar viešųjų ryšių netrūksta – informuojama ne tik apie tai, kas vyksta, bet ir kas nevyksta. Va jau ir laida “kas geresnio” atsinaujino 🙂 Progresas.
Politika – tai mokslas. As apie prioritetus jau pasakiau, kad saunuoliai. Taciau viesieji rysiai tuo atveju jums buvo taip pat kritinis objektas, ypatingai zinant jusu priimtu sprendimu galimas pasekmes. Beje turiu pastebeti, kad ne jus tuo ir uzsiimti turejot, kitaip sakant cia butu buve protinga kreiptis i profesionalus.Pastebejimas: ir dabar opozicijos darbas retai kada sublizga, ne itin seku spauda, bet kai jau uzmatau tai tik trumpa kritika su tendencingu asmeniskumo prieskoniu(pvz. kai mes darem, tai jus saket…) Turiu pripazinti tai nedaro gero ispudzio. Galbut dabartinei opozicijai nederetu taip prasciokiskai to prikisineti, juk yra tu liapsusu, kuriuos butu galima kritikuoti ir ta isnaudoti daug efektyviau. Galbut dar nevelu kreiptis pagalbos dabar. Rinkimu ciklas nera jau toks ilgas. Dar noreciau pamineti, kad nesu viesuju rysiu specialistas, su tuo neturiu nieko bendro, todel jei jau man akis bado tai gal tikrai reiktu kazka daryti.
Zenonas teisus. Gal krizės metu konservatoriai tikrai nelabai turėjo laiko ir sveikatos aiškinti ir aiškinti ir aiškinti savo politikos, bet kad ir dabar vieninteliame Jūsų bloge randu greitus ir aiškius atsiliepimus į visokias dezinformacijas ir pusiau tiesas. Taip kad nebendravimas su savo piliečiais yra būtent prioritetų, o ne laiko trūkumo pasekmė . O liaudis dar paprasčiau pasako “pasipūtimas” ir brėžia storą varną ties mielų ir užjaučiančių Butkevičiaus ir Blinkevičiūtės pavardėmis biuletenyje. Galima sakyti – “taip tam Kubiliui ir reikia”, bet kad “za deržavu obidno”, juk jau matėsi neblogos tendencijos.
Čia yra ne “gėlavandenis” ir ne “sūravandenis”, čia yra naujas tvaris – “rūgščiavandenis”. Gi net socdemų partijos akronimas tai simbolizuoja.
Aišku, “sūrumo” proveržių sulauksim beveik visada vos tik išsikalibruos partinio raugo dozavimo įrengimai. Kita vertus, gal vistik tai gerėjančio gerėjimo užuomazgos ir neverta kalti prie kelmo už pirmus bandymus turėti bent “kažkokią” nuomonę po šiekos laiko? 🙂
p.s. sveikijimai su rudeniu. 🙂
na gerai, imkim popcorno ir laukim, kaip sakė Petras Kurmelis, “kas bus toliau”. Praneškit, jeigu bus kas daug žadančio 🙂
“rūgščiavandenis” :)))
čia prie kokių vandenų jų alma mater, kaži 🙂
Jaučiu, kad kažkur prie Sandoz laboratorijos, Bazelyje.
Minties mokykla gimė – 1938 metais, kolosalių, žymaus šveicarų ekonomisto Alberto Hofmann’o, pastangų dėka. 🙂
Šiaip tai pritariu, tik situacija reikalauja ne popkorno, o gero vyno ir linksmos draugų kompanijos. 🙂
Manau beviltiška keisti socialdemokratus, mūsų kaimynai Estai prie valdžios nenori nė iš tolo prileisti ex. komunistų, o čia… Reikėtų susirūpinti žmonių apsišvietimu ekonominėje, politinėje srityje.
Retorinis klausimas mano galvoje sklando nuolat: lietuvai reikės laukti kartų kaitos ar visgi patys kažkada atsijos pelus nuo grudų. Ir aplamai, pas lietuvius posovietinis mąstymas, kad jų likimas vis dar valdžios rankose, o gaila mes jau trečią dešimtmetį esame rinkos ekonomika.
Žmonių apsišvietimu ekonominėje srityje reiktų susirūpinti, kad bent jau greitųjų kreditų “tikrų” vestuvių baliui organizuoti neimtų 🙂 ar pakeliui padės ir kituose dalykuose lengviau “voktis”, bus matyt
Visiškai pritariu, kad dauguma (deja deja…) Lietuvos žmonių ekonomikoje visiškai nesigaudo. Tai yra tragedija, nes šiais laikais ekonomikos pradmenys sakyčiau turėtų būt mokomi tokiu pat lygiu kaip matematika, lietuvių kalba ir pan.
turbūt nereikia daug norėti – juk labai didelė dalis sąmoningų piliečių savo mokslus pradėjo (o kai kas ir baigė ir daugiau niekada nesimokė) tada, kai buvo tikima, kad tuoj tuoj ateis tas laikas, kai viskas bus nemokamai – iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius. Kai galėsi iš gazirovkės automato piltis kiek nori, o iš kiosko imti nors šimtą porcijų ledų. O čia atėjo kažkokia kitokia, svetima tvarka, kur nuolat turi įrodinėti, kad esi kažko vertas. Daugelis ekonomistų po to kai baigė savo “pramonės planavimus” niekada nebuvo atsivertę jokio economicso vadovėlio ir jų ekonominė kvalifikacija likusi optimizavimo uždaviniuose.
Siaip visu postu esme pasikartojanti – lietuvoj truksta svietimo finansu ir politikos srityje. Na ir gramatikos* 😀 *cia pagal mano postus sprendziant.
Pritariu Zenonui. tačiau turiu tokią pastabėlę. Prieš rinkimus girdėjome vien gvaltą opozicijos ir purviasklaidos dujėtą, kad viskas praskolinta, viskas sugriauta. Ir kad litą reikia devalvuoti, ir kad iš TVF reikia kuo daugiau skolintis, kuo daugiau išlaidauti ir t.t ir t.p; Bet kaip nekeista, naujos opozicijos negirdim, o girdime senas pasakas ir jau tema pakeista atvirkščiai. Vos atėjus į valdžią tonas pasikeitė. Viso purvo kaip nebūta. Valdžios daugumos veiksmai ir darbai pradėjo stebinti pasaulį: renovacija važiuoja kaip iš pypkės, ekonomika auga ir dabar dar nespėjus atsipeikėti nuo krizės reikia pradėti išlaidauti ir skolintis. Skolintis ne socialiai remtiniems, o pasirodo, geriausia gyvenantiems. Ir kad tą pateisinti pajungta per visokias LRT laidas mulkinimo programa, tai yra “visuomenės švietimas” 🙂
na gal nereikia taip pesimistiškai. “Išlaidavimui” įstatymai, kurie buvo priimti dar anos socdemų kadencijos metu – deja per vėlai, kad bent kiek prevenciškai suveiktų prieš krizę, nustato pakankamai aiškias ribas. Čia problema tik ta, kad tam kelių šimtų milijonų pyragui, kurį galima būtų išleisti užtikrinant, kad biudžeto deficitas (taigi ir skolinimosi poreikis) ir toliau mažėja iki kokių 2 proc. BVP, Konstitucinis teismas ėmė ir “uždėjo servitutą”, t.y. pasakė, kad didelę dalį tų pinigų teks išleisti geriau apmokamų valstybės tarnų buvusių algų daliniam atstatymui. Tad susidaro tokia nemaloni padėčiukė, kaip sakė Šveikas – išleisti galimybių lyg ir yra, bet kažkas jau pasakė, KAM turi išleisti. O norisi gal visiškai kitaip. Todėl ir svajojasi dabar, kaip būtų buvę gerai, jeigu Kubilius nebūtų mažinęs tų algų tada. Kubiliui irgi būtų buvę gerai, jeigu 2007-2008 m. biudžeto išlaidos nebūtų augintos “sprogstamuoju” būdu, bet ar kas jo klausė, kaip jam labiau patiktų?
Man labai baisu, kai LT Konstitucinis Teismas turi galią priimti tokios sprendimus, kurie kartais gali nuvaryti visą LT ekonomiką į kapus. Dabar labai visi žaidžia tokiu žodžiu kaip “teisėti lūkesčiai” ar panašiai. Tik gaila, kad ši sąvoka neveikia privačiame versle, kur nežinai, kiek ilgai turėsi darbą, o kiek ne. Ten jokie lūkesčiai neveikia – vieną dieną esi sėkmingas verslininkas, o kitą – gali būti vienas iš pašalpos gavėjų. Atrodo, kad LT Konstitucija (o aš tikrai nesu jos žinovė) yra labai lanksti ir gali lengvai pateisinti kiekvieną LT Konstitucinio Teismo sprendimo. Aš svarstau, ar Latvija ir prašė, kad jų Konstitucinis Teismas išaiškintų, ar pensijų ir kitų išmokų sumažinimas buvo teisėtas? Ar Latvijai užteko TVF palaiminimo?
Linkiu toliau Jums Ingrida būti tuo blaiviu protu mūsų visuomenėje. Gaila, kad mūsų šalyje yra tik saujelė žmonių, kurie yra politiškai ar kitaip laisvi ir dar turi kompetencijos bei noro šviesti visuomenę.
Taip, būtų įdomu pamatyti išvadas, galbūt ir privačiame versle dėl teisėtų lūkesčių algų mažinimas buvo neįmanomas:) ir devalvacija neįmanoma, ir tada iš esmės niekas neįmanomas. Tik kažkam reiktų kompensacijas mokėti 🙂
Latvijoje Konstitucinis teismas pasisakė dėl pensijų mažinimo, kad jis neteisėtas, kol jis dar galiojo, tad teko sumažinimą atšaukti, o vietoje to tai pačiai sumai “pridrožti buratinų” kitur, nes reikėjo vykdyti su kreditoriais sutartus deficito tikslus.
Lietuvoje, skirtingai nei Latvijoje ir skirtingai nei algų atveju, KT sprendimą apie pensijas paskelbė, kai mažinimas jau buvo nebetaikomas, bet jis nepasakė, kad pats mažinimas neįmanomas – neįmanomas, kaip ir algų atveju, buvo papildomas mažinimas dirbantiems pensininkams, kurio logika buvo ta pati – siekiant kuo labiau apsaugoti tuos, kuriems pensija – vienintelis pajamų šaltinis ir mažiausias pensijas, pensijos dirbantiems pensininkams buvo mažinamos labiau, o mažinimo laipsnis priklausė nuo pajamų. Tad nenuostabu, kad labiausiai dėl pensijų sumažinimo man skundėsi Seimo nariai -pensininkai 🙂 Bet KT pasakė, kaip ir algų atveju – jeigu visos pensijos (ir 600 litų ir 1200 litų) būtų sumažintos tuo pačiu procentu, Konstitucijai problemų nebūtų, nes ji taip supranta “proprocingumą”.
Vienok net jeigu KT pasakė, kad mažinti galima, jeigu nėra pinigų, tuoj pat pasakė, kad reikės ir kompensuoti, nes tai kažkokia nuosavybė. Nors esamiems pensininkams turi iš esmės padalinti tiek pyrago, kiek tuo metu suneša dirbantieji. Jokių nuosavybės požymių čia nėra. Žmogus užsidirbo teisę į pensiją, bet kadangi sistema pay as you go, tai ir pay’inti ji gali tiek, kiek turi, o ne tiek, kiek kas nors susikaičiavo. KT pasirodė priešingai. Pagal tą logiką, nuosavybe galima būtų laikyti ir mokytoją, ir policininką, ir apskritai bet kokį viešąjį perskirstymą.
Bet kai nesupranti, kuo “pajamos” skiriasi nuo “pinigų” ar “lėšų”, tai, matyt, gali taip pasirodyti.
mokyklose nebemoko logikos, o ir matematika jau kaip čia pasakius… todėl niekam nešauna į galvą klausimas, kodėl “teisėti lūkesčiai” (ypač teisėjų teisėti lūkesčiai) visada yra griežtai optimistiniai. Kažkodėl nei vienas teisėjas, kai jam alga padidino nepasiskundė KT, kad jo teisėtas lūkestis buvo gerokai mažesnis ir “ei, pasiimkit atgal tą padidinimą”
Čia jau yra “Konstitucinis Etnosas”.
Šiaip jau, Vytenis ta proga galėtų išleisti savo demagografiją – “Konstitucinės ektoplazmos poveikio paprastam žmogui bei interkonstitucinių lūkesčių balansui vertinimo metodologiniai pagrindai”, suraityti autografą ir kartu su artimiausiu kreipimuosi į KT padalint garbiems teisėjams. 🙂
Ir nepaisant to ką apie tai pasakys mūsų Daukanto aikštė, kirba klausimas apie teisingą požiūrį į mokesčius…ne tik teisėtą, bet ir teisingą.
Spaudoje atsiradęs jūsų pastebėjimas apie bankų atidėjimus ir jų pozityvą. Kad nevisi turisto Lithuano yra uabė direktoriai ar buhalteriai komentuojantys blogus bankus ir jų pelno mokesčius, suprasdami, kad tas pats nuostolių perkėlimas ir visiems galioja… praleidžiame ir žygiuojam į balą, kurie iš gandų gandelių yra sekos tokios….
Pvz. Įmonė lt vis nabagai pelną kaip nemato taip nemato, priežastis – didelės išlaidos, sąnaudos ir kiti protingi žodžiai, bet kompanija turi pagrindinį ofisiuką Estijoje ir tenais pelnas vis kaip yra taip net byra ir vis gražyn ir gražyn. O priežastis to yra paprasta – Estijoje mažesnis pelno mokečio tarifas. Kad bankai nuostolius ir praeitų metelių persikelia nėr klausimų kodėl, bet ar mūsų LB turi svertų ir galimybių vertinti, ar bankas nesukelia dirbtinai savo veiklos sąnaudų tokiu būdu, jok visas pelnas eina ten kur mažesnės įmokos užu pelną arba kitokia variancija finansų, o čia vis tas Brisiaus galas šalia ir vis ta veikla nesiseka, tai dėl per didelio grynų kiekio, tai kad bobutė elektroniniu generatoriumi dar nesinaudoja, tai kometa skrenda per greitai kokioj nors galaktikoje. Mano galva, jei tik žiūrėt į banaliai teisingai suvestus skaičius, bet neturint svertų patikrinti išpūŪūstų galimai sąnaudų ir jų nepripažinti kaip pelną mažinančių išlaidų, tai čia praus tą LT biudžetą kiekvienas geras žmogus špyga taukuota. Tuomet jau vėlei kalbėsime apie praskolintą, nedaskolintą ar jau net perskolintą LT.
na, “pozityvas” čia sąlyginis, nes atidėjiniai susiję su portfelio kokybės dalykais. Geriausia yra ne mažesni atidėjiniai, bet mažesnis atidėjinių poreikis. Nepretenduoju apgalėti kiekvieno komentatoriaus, juoba, kad turbūt didelė dalis jų komentuoja originalų pavadinimą ” Šimonytė poasakė, kodėl gerai yra maži bankų mokesčiai”, nors šimonytė to niekada ir nesakė. Bet čia jau neapgalėsi potraukio dėti kuo vaizdingesnę antraštę, kad net teksto neskaitę galėtų skaniai pasikomentuoti.
Visgi, kai jau turim tai ką turim, tai vaikytis trumpą litą, kuris turės ilgas pasekmes nėra racionalu. nė viena nuostolinga įmonė neturi mokėti pelno mokesčio (tiesa, reikia suvokti, kad mokestinis nuostolis nelygų finansiniam nuostoliui, nes mokestinis nuostolis gali susidaryti, pvz., dėl superpalankių nusidėvėjimo skaičiavimo normatyvų padarius didesnę investiciją). Visos gali perkelti nuostolį. Visos turi teisę pripažinti beviltiškas skolas, tik bankams bei draudimo įmonėms tas pripažinimas yra galimas iš anksto. Kodėl – turbūt nereikia pasakoti, nes visuotinai sutariama, kad nėra gerai, kai mokestinė sistema neskatina bankų vertinti protfelio riziką adekvačiai. Tai, kad atidėjinių pripažinimas ir su tuo susiję nuostoliai suvalgo banko kapitalą žemiau normatyvų ir yra ta “checks and balances” sistema, dėl kurios iš esmės neapsimoka daryti daugiau atidėjinių, nei būtina jų daryti – akcininkai toli gražu neploja katučių nuo žinios, kad jiems reikia įmesti papildomą kapitalo pagalvę ir dar tokiu metu, kai patiems pasiskolinti tarpankinėje rinkoje nėra taip paprasta. Priešingai, bankai, neturintys rimtų galimybių sustiprinti kapitalą, natūraliai vengtų pervertinti paskolų portfelį, nes atidėjinių pripažinimas pareikalautų sustiprinti kapitalą. Viso to batų fabrike nėra. Kaip ir rizikos, kad jam bankrutavus, “duonos valgytojai” susimes rekapitalizavimui arba indėlininkų draudimui. Kažkodėl niekas nesipiktino iki krizės, kai bankai buvo vieni iš keturių pagrindinių biudžeto “duonpelnių”. jeigu 2009 ar 2010 m. bankų sektorių būtų ištikęs paralyžuis, nes akcininkai būtų nedavę kapitalo, negi kam atrodo, kad tai būtų kainavę pigiau? Šiaip jau spec. atidėjiniai yra “judantis taikinys” ir protfelis pervertinamas nuolat. Juk iš bankų duomenų tai akivaizdu: vienas buvo portfelio vertinimas 2009 m., kai Lietuvai prognozuota kas tik nori, įskaitant pasaulio pabaigą, kitkas – 2011 m., kai pasijuto atsigavimas, neabejotinai pagerėjo kai kurių skolininkų būklė ir perspektyvos. Bet NT vertė, kuri yra užstatas, smarkiai per tą laiką juk nepadidėjo, tiesa? Tad paskolų perklasifikavimas vyksta nuolat priklausomai nuo kintančios ekonominės aplinkos ir su tuo susijusių rizikų, bei individualios konkrečių skolininkų būklės. Jeigu skolininkai bankrutuoja, tai beviltiška skola, kuri vistiek būti pripažinta. Tad vienintelis dalykas, kurį čia galima prarasti ir tai teoriškai – diskonto norma tarp t ir t+n metų, jeigu n metais paskola grįžta atgal prie “veiksnių”.
kalbant apie kitas sąnaudų pozicijas ir apie mokesčius apskritai, bankai yra mokesčių mokėtojai, kuriems galioja visos mokesčių mokėjimo taisyklės ir kurie neturi jokios privilegijos nuo tikrinimo. Svarbu suprasti, kas yra tikrinama. Jeigu išpūstas ir nepagrįstas sąnaudas suprantame kaip tas išlaidas, kurios nebūtinos pajamoms uždirbti, o labiau būtinos įmonės savininkų “gerai savijautai”, t.y. privataus vartojimo maskavimas įmonės reikmėms nepasibodint paprašyti “faktūrkės” net namie naudojamiems vinims, tai čia visai nesvarbu – bankai ar nebankai. Niekas neturi ir neturi turėti imuniteto nuo tokio tikrinimo. Tik kažkodėl kai pagarsėja istorijos apie važinėjimus “kamadirovkėn” į Maldyvus už įmonės pinigus, dažniausiai paaiškėja, kad kalbame apie tuos pačius uabė, kurie komentuoja reikalą apie atidėjinius.
O su Estija, tai “kamau”, kaip sakė viena ponia. Skirstomam pelnui taikomi mokesčiai nėra mažesni. Apmokestinimo momento atidėjimas yra tam tikra nauda (panašiai, kaip ir bankų atidėjinių atveju), bet tai nėra atleidimas nuo mokesčio.
Jei Maldyvai tiesiogiai iš uabė – blogai…bet ar VMI ar LB pastebėjęs ( jei tokie stebėjimai galimi iš principo) dukterinio banko paskolą iš motininio už didesnę palūkanų normą nei tuo metu buvo galima gauti rinkoje vertins tai kaip pelno vengimą ir pripažins tai kaip sąmoningą išlaidų ar sąnaudų didinimą ir pelno vengimą-maskavimą ?
Dėl pačių vadinamų apsiėd…sory atidėjimo poreikių tai čia indomumas tame, kad pasižiūrėjus į bendrus bankų imetamus pinigus į rinką, pagal LB statistiką 2005-2008, susidaro paradoksali situacija…. Bankai sukelia rinką inmesdami nemažas lėšas, turto vertintojai privertina iki “nygaliu” pagal situacija tam momentui. Ir žmogysta pykt negali, tiek prašo rinkoje asmenys ir bankai sutinka finansuoti vieną kitą žemės kruvikę arba plytų rinkinuką. Po to fiksuojam tą n+k vertę banko balanse ar užstatuose. Po to bankai patys sumažina finansavimą, o kitur net ir nutraukia, tam segmentui, kaip baisingai nepatikimam. Vėlei persiskaičiuoja pačių savų bezabrazijų užaugusius vaisius – karaul! Reikia daryt atidėjimus “nuostoliams” dengt – vualia padarėm ( ant tų 3-4 milijardų gi niekas turtų bankui negražino 2009-2010, o turtas, dažnu atveju tikrai nedingo). Pelnas vargdienių kelnėm eina pasivaikščiot ir dainelių padainuot. Ir kaip ir pasakyk tu tam trilitriniam sloikui – nemoki tvarkytis eik bankrutuot….”ui” kaip sakė Moiša… pasirodo variantas ir pokštų rinkinio vertas, bankrutuosim – reikės visiems žmonėms susimest per šalies garantijas už visas bezabrazijas susimokėt. Na didieji likusieji bankų akcininkai dabar sugalvojo tuos nuostolius padengt iš savų kišenių – reiškias gešafto ateityje dar prognozuoja. 🙂 Gaunas indelių draudimas ES masteliu yra a. atsakomybės sumažinimas bankams už savo veiksmus. b. žmonės faktiškai ir yra bankas, nes vienu atveju jisai skolina pinigus, o nesekmės atveju atsako už banko veiklą per valstybines garantijas iš žmonių tik atimta teisė gauti teisingą atlygį už jų administravimą, kas matosi indelio palūkanų ir kokios vartojimo paskolos banke palūkanų skirtumui. Todėl visad sakau – jei mes patys uždirbam pinigus, kodėl išleisti negalim be banko ar kitokio tarpininko ?
Koksai uabioks gali taip susiskaičiuot naujai turtą nesiremdamas amortizacinėmis lentelėmis, o pagal savo susimąstymą tamsaus Nevežio ? Nusipirko uabiokias pvz. auto – po metų sako – pastarą rinką suamortizavo ne kokius 20%, o visus 60% todėl nurašysim taip…juk taip teisingiau. 🙂
O kas liečia mūsų Lietuvėlę su tomis skolomis, tai susidarė paskutiniai įspudukai tokie, kad kiekvieną mokesčių įstatymą reikia derinti su KT, nes jei p. Glavecko skaičiavimai teisingi skelbiant apie papildomus pora milijardikų algoms atstatyt, tai negriekas ekonomikos komitetui su visu seimu priešakį nueit pas teisėjus…iki peckiojimo ant poprieriaus savo kvazi uni fantazi. Kitokio bieso sugalvot neišein any pro nei vieną gi vietą. 🙂
LT problema yra ta, kad pas mus neproporcingai daug yra šnekėtojų ir neproporcingai mažai – darytojų.
Ekonomiką kuria ir daro – darytojai, ne šnekėtojai. Pastarieji paprastai mėgsta aiškinti ekonomiką. Kuria, kompiliuoja ir adaptuoja įvairias teorijas. Tačiau tai nieko nekeičia ir negali pakeist, nes šnekėtojų prigimtis yra šnekėtį, o ne veikti!
Taip kad Rolandai, ekonomika eina savo keliu, o jos aiškintojai su savo “šventaisiais raštais” – iš paskos, o ne atvirkščiai. Daugiau pasikliauk savo protu, intuicija, nei “religinio pobūdžio” pamokslais. 🙂
Toks reikinys, kai akcininkas siekia finansuoti įmonę skolintu kapitalu, o ne equičiu, nes palūkanų traktavimas mokesčių teisėje yra palankesnis nei dividendų, mokesčių teorijoje vadinamas “plona kapitalizacija” ir kai akcininko skolinto/nuosavo kapitalo santykis pasiekia tam tikrą ribą, palūkanos yra nebeatskaitomos, nebent akivaizdžiai aišku, kad ta pačia kaina pinigus galėtum gauti rinkoje, t.y. palūkanų norma nėra uždidinta. Tad ne tik gali, bet ir turi tokias išlaidas išmesti iš sąnaudų apskaičiuojant pelno mokestį ir perapibūdinti tai į pelno skirstymą. Ir ne tik bankuose, bet ir bet kokiame kitame “mamos-dukros” skolinime. Tad problemos čia nėra. Problema turbūt atsiranda tada, kai nežinai, kas iš tiesų yra rinkos kaina, kai dukra finansuojasi per motinos skolintas lėšas, kas yra labai ir labai būdinga regiono bankams, kurie patys į rinką skolintis nevaikšto. Pastaruoju metu Baltijos dukros vis labiau ir labiau finansuojasi iš vietinių indėlių, bet buvo laikai, kai buvo kitaip ir tą laikyti fraud’u by default yra tiesiog neraštingumas. O mokėti paskaičiuoti rinkos kainą įmonei, kuri į rinką neina – irgi mokslas, nes turi žinoti, nuo ko ta kaina priklauso.
Apie UABiokų amortizaciją: o jūs patyrinėkite pelno mokesčio įstatymą, yra nemažai turto pozicijų, kur dėl galimybės taikyti pagreitintą amortizaciąj išties gali per pirmus metus 60 procentų turto vertės nurašyti. NT nurašomas per 10 metų. Tokios palankios nusidėvėjimo sistemos nelabai kur ir berasi, o dar vis kas nors “lengvatų investicijoms” nepamiršta pasišaukti. Mokestinis nusidėvėjimas tai ne finansinės atskaitomybės nusidėvėjimas, kur reikia turtą perkelti į sąnaudas per naudingo tarnavimo laikotarpį. Mokesčių apskaitoje nusidėvėjimo tikslas – per laikotarpį perkelti ilgalaikio turto įsigijimo išlaidų įtaką biudžeto pajamoms iš pelno mokesčio. Kitas reikalas, kad ne vieną uabė valdo buhalteriai, kurie ir finansinėje apskaitoje nurašo turtą per pelno mokesčio termimus ir pradangina akcininkų dividendus. Nes taip paprasčiau 🙂
Nu taigi pagal post-keynesistus investicijos suponuoja sąntaupas (o ne atvirkščiai), o sąntaupos mūsų visuomenėje ir, bet kurioje ekonominėje mąstysenoje = gėris. Tai kaip ir viskas ok su tuo PM būtų, o jei atsirastų dar kokių “lengvatų”, tai matyt būtų dar okiečiau 🙂
Dargi, nežinau tiksliai kaip LT, bet US, jei dažnos stambios įmonės mamos-dukros sąntykius panagrinėsite atidžiau, pamatysite, kad dažniausiai tas equitis pas mamą, visai ne equitis, o, kaip čia išsireiškus užbalansinė skola, kapitalizuota ribotos civilinės atsakomybės forma, nuosavybės teisėmis, kurios dažnu atveju būna laikomos įkaitu (pvz. už kreditą) ten, kur paprastai būna šilta (visomis prasmėmis) 🙂
Gal ir teisingai, kad dabar padaryt nori pusę musę per pusę su tuo pelno ir nuostolių nurašymu. Valstybės biudžetas kai deficitinis, tai nuostolių amžinas nurašymas ir lėšų ” traumuotai” neprognozuojamas patekimas sukelia nepatogumų. Bet, kad tos lėšos būtų efektyviai panaudojamos, žiūrėk gal ir užtektų. Kai matai kaip farmacijoj kokioj pokštai daros, arba kelią užlieja, po to jį daužo, kad komunikacijas pravest, supranti – tobulybei ribų nėra 🙂 .
Geros paros laiko visiems esantiems čia 🙂 . Tikriausiai šią dieną matėte tvf kolegų. Apšvieskit trumpai kiek įmanoma, laisvu savo laiku…. Kokiu pagrindu tvf pas mus atvažiavusi pasakas mūsų valstybei seka apie mokesčių politiką šalyje ? Ir kas tai per balsas ? Kvazi uni fantazi ? Arba…Nepaisant to, kad ir neklausėte mes būtinai patarsime…. Koksai pagrindas visų šių vizitų, arba dar geriau paklausūs – o kokia prasmė, kuomet mes iš tvf nesiskoliname ? Jei skoliniesi ir su paskolos davėju deriesi dėl salygų, na dar dar aiškumo yra, o dabar kas čia per balsai tyruose ? ES teisė dar aišku ir tai teoriškai neturi būt viršesnė už mūsų konstituciją, bet dabar fondo paporinimai be poreikio, mano galva, tai lik būt kišimasis į suverenios valstybės reikalus. Manau ne man vienam šitas klausimas vienu ar kitu pokampiu vis atsiranda. Iš anksto dėkingas už šviesias mintis mūsų tamsoje. 🙂 🙂
Blogas apmiręs. Būtų smagu paskaityti ką nors nauja apie Lietuvos ekonominio gyvenimo aukštąsias materijas 🙂
Darbingų ir sėkmingų naujųjų 2014-ųjų visiems!
aha, išties. Kažkoks keistas jausmas, kai atrodo materjolo tiek, jog galėtum rašyti be sustojimo, bet galiausiai numoji ranka ir nekontempliuoji tokių ekonominių aktualijų, kaip tarkime MMA kėlimas iki pusantro tūkstančio, nes, matai, kai bus euras, tai ir taip bus labai maža suma…. sakau, gerai, kad prie svaro zonos nesijungiam, būtų dar mažiau :/
Tuoj atgis tas geras-blogas 🙂 . Vistiek Ingrida tuoj straipsnį apie eurą rašys tikriausiai. O jei rimtai… Kažikur per teledėžę mačiau jūsų mintį apie tai, kad es sutartyje numatyta, kad atitinkant kritrijus turim įsivesti evrą, be evromaidano ( niu maidanas čia mano prierašas ) 🙂 🙂 . Pikti balsai pateikia argumentą, kad švedai ( kemska volost ) padarė referendumą po įstojimo į ES dėl euro ir pasakė jam ” niu niu niu “. Kodėl mus žiniasklaidoj referendumas dėl euro yra nubraukiamas motyvuojant ES sutartim, kurioje lik nėra aškaus laikotarpio eurą vest prie altoriaus.
Ir gerai, kad nubraukiamas. Ibo kai mūsų proletariatas prabalsuos, tai neduok tu Dieve.
O gal sarašėlį kas geriau balsuoja galima būtų prisegt ? 🙂
Žinoma. Prašom adresiuką – bus su pristatymu iki pat durų 🙂
Na mes ir čia tokį paskaityt galėtumėm, kas man iš tos laimės kai kiti liudės… 🙂 Aš dėl žemės saldžia tema parašysiu… Cukraus gamyklos, jei neklystu buvo nupirktos ir po to sėkmingai uždarytos. Tas laisvas kapitalas padarė ką…nupirko rinką ir ją uždarė. Dabar laisvas kapitalas nuperka žemę ir jos nenaudoja…jis gi laisvas tvarkytis. Pvz dėl cukraus manau bus svarus. Dar gali pridėt programą apie pasitraukimą kaimo žmogaus iš gyvulininkystes sektoriaus…O jei dar pridėsim KT pagalvojimus kad net referendumo rezultatai neatitinkantys kons/eurodogovor dvasių gali būti užuprotestuoti veda prie dar indomesnių minčių apie tai – kas gi tas žmogus mūsų šalyje? Europos Sąjungos sutarties šalutinis produktas ? 🙂 🙂
Gerb. Rolandai, va jums prašom naujausios žinios apie dirvožemio referendumą:
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/z-vaigausko-balsas-nuleme-referendumo-iniciatyvos-likima.d?id=63876162
Dabar turbūt džiaugiates demokratijos triumfu? Ir euro referendumo labai norėtumėte?
labiausiai tokiose situacijose pasišlykštėjimą kelia, kai veikiantys asmenys bando veikti artelės direktoriaus iš Dvylikos kėdžių principais – kaip jums patogiaaaaaaau. Viena riktelėjo, kad turi būti referendumas, kitas iš karto nuomonės turėjimo dovaną ir prarado
apie eurą rašyt man nesinori, na gal tik bobulėms, kurios panikuoja dėl to, kad viskas pabrangs nes va kaip alus vokietijoj pabrango – buvo tik 2 markės, o dabar net 2 eurai 🙂 iš kur jos taip gerai apie alų nusimano, nežinau, nes paprastai senyvo amžiaus moterys alaus nevertina nuo Žigulinio laikų, bet kad šitą euro įvedimo “pasekmę” žino, tai jau taip. Bet apie referendumą Jūs čia gerą klausimą uždavėt. Kažkaip tauta pražiūri vis, kad Švedija juk neatitinka visų Mastrichto kriterijų. Jos žema infliacija ir palūkanos, subalansuotas biudžetas ir maža skola, bet yra dar vienas kriterijus – 2 metus išbūti vadinamajame “euro predbannike”, t.y. VKM II mechanizme, į kurį įstodama šalis įsipareigoja išlaikyti savo valiutos svyravimus euro atžvilgiu plius/minus 15 procentų ribose. Švedija nedalyvauja šiame mechanizme (referendumas neleido), tad ji techniškai neatitinka visų Mastrichto kriterijų ir gali jų neatitikti ilgai 🙂 Lietuva gi į VKM II įstojo dar 2004, vos tik įstojus į ES, nes fiksuoto kurso šaliai, niekada neketinančiai imtis devalvacijos nebūtų didelės prasmės nestoti. Tiesa, įdomu, kad dėl krizės panašios šalies su valiutų valdyba – Bulgarijos į VKM II nepriėmė, matyt, baimindamiesi to, ko visi baiminosi ir laikė labai tikėtinu – devalvacijos. Švedija gi, kaip pamenat, valiutai nuvertėti per krizę leido ne taip jau mažai ir pastaruoju metu jokios ambicijos stoti į VKM II nerodė. Tai aktyvios monetarinės politikos šalis, skirtingai nuo mūsų Tėvynės, ji turi savų skaičiavimų, kurie mums nelimpa. Tad toks ir skirtumas. Ir nors sutartyje datos nėra, bet mano vertinimu, jeigu atitinki VISUS kriterijus ir tave pakviečia – atsisakydamas pažeistum sutartį. Tais metais, kai nėra eilinio konvergencijos raporto (kaip pernai, nes jis leidžiamas kas du metus) gali tiesiog neprašyti neeilinio vertinimo, bet kad po eilinio vertinimo ir kvietimo galėtum atsisakyti, būtų keista. Bet juk tai išsprendžiamas klausimas – priimi įstatymą, kad visiems viską už viską kompensuoji pradedant smetanskais indėliais ir nereik jokio referendumo. Bet atsakykit man, what’s the point? “Sutaupyti” 200 mln. į metus papildomo skolinimosi, kurio vistiek negalėtum kitaip panaudoti ir dar tada, kai dešimčiai metų skoliniesi už tris su puse? Briedas. Turėti kišenėj teorinį devalvavimo instrumentą, kuris nebuvo panaudotas net tada, kai dar kokia nors logika būtų tokį sprendimą pateisinusi? Netekti Dariaus ir Girėno ant 10 litų banknoto, kai gali pasikabinti jų portretą ant sienos ir užsklandą kompe? I don’t even… Nesipjaustau venų dėl euro, bet oponentų motyvų nesuprantu. Motyvas, kad eurozoną ištiks gaaaaaalas, kuo toliau, tuo labiau atrodo perdėtas, o apie savarankiškos monetarinės politikos pažaidimą girdėjau kalbant tik gylį
Žinokit ir seneliams bus indomu paskaityt ne tik bobutėms 😉 . Jūsų vertinimas dėl euro atsisakymo po pakvietimo tai prielaida ar iš visų esamų popierių reali grėsmė gauti kokį bada-bum sankcijų pavidalu. Jei datos nėra, o tik pakvietimas – negi einam į svečius jei tik pakviete ? Švedai padarydami devalvaciją paskatino vidinį gamintoją ir pabrangino importą, jei skolinimasis vien kronom – jokios bėdos nėr vidiniam šalies piliečiui, nebent kažkas su importu energijos, nafta-dujos. Mūsų šalyje, bent mano galva, vyko ne klasikinė devalvacija, o vidinė. Panaudota buvo devalvacija, tik kiek kitokia forma. Ar atlyginimas tavo sumažėja, ar pinigų gauni tiek pat, tik mažiau nupirkt gali – faktinė perkamoji lieka sumažėjusi taip pat. Kodėl valdžia nekontroliavo paskolų kaip Lenkijoj su zlotais, bent nuo stojimo mūsų į ES, dar kitas klausimas. Aišku, kad po euro skolos portfelio daryti lt. devalvacija… būtų buvę 2009 metų plytos lekę ne kelios į seimą, o visur kitur kur pataikę ir dametę. Bet čia apie strategiją aplamai. Nežnau kaip ten su bobutės alum pas DE, bet pas mus 300,000 žmonių negali spręst dėl žemės inicijuojant tik klausimą referendumui, 300,000 miško sąvininkų negali įsikurti miške, kad jį patį apsaugotų… viskas elementaru – atskrenda dvasios ir gražiai paaiškina – prieštarauja ir psio, jūsų nuomonė neindomi. Kaip man paaiškinti iš UK gryžusiam vaikystės draugui, kad čia pažadėta žemė aš nežinau.
kadangi tokio precedento nebuvo, tai negaliu spėti, kaip čia būtų, juoba, kad nesu ES teisės guru. Bet, Lietuva šiuo metu turi išlygą, ir jeigu ta išlyga panaikinama, kaip numato sutartis, tai sakyčiau nenaudodama euro Lietuva tiesiog pažeidžia sutartį ir gali kaip už bet kokį kitą pažeidimą gauti baudą. Bet, žinoma, visa tai yra niekai, nes juk niekas prievarta Lietuvos į eurozoną nevelka i kam taip sudėtingai sampritauti? Lietuva tikrai galėjo netenkinti kriterijų, jeigu tame mato kokį nors privalumą – tam pakankam vien įgyvendinti politikų svajonę išleisti virš normos daugiau nei Mastrichtas.
Dėl devalvacijos – yra mintis šaliai, kurios ekonomika yra didelė, rinktis “savo gamintoją”, užbranginant konkurentų importą, leisti kursui čiuožti žemyn, ypač kol tai negriauna bankų balansų. Todėl lenkai santykinai ramiai stebėjo, kai zlotas važiavo žemyn. Ir švedai irgi. Šaliai, kuri maža ir atvira, kurios eksporte didelis importo content’as ir kurios skolos (ir viešos ir privačios) 70 procentų eurais motyvai dėliojasi visiškai kitaip.
Vadovėliai kalba apie dvi devalvacijos rūšis: nominalią (t.y. valiutos apiniginimą pakeičiant kursą) ir vidinę, kuri vyko Baltijos valstybėse ir kuri anot vadovėlių autorių negali būti įgyvendinta gyvenime, todėl įsigyvendina visada pirmoji. Vienok pirmosios atveju, turint mintyje, kiek yra importo contento eksporte, nauda eksportuotojams gali būti ne tokia akivaizdi, o žala fiksuotų pajamų, kurios, jūs teisus, nominaliai nepakinta, gavėjams dėl pabrangusio importo gali kliūti ir daug didesniu mastu nei vidinė devalvacija, kurią subject to Konstitucinio teismo doktrinos, gali paskirstyti diskecinėmis priemonėmis tarp visuomenės grupių kitaip, nei tą paskirstymą atliktų nominali devalvacija.
Dar vienas klausimas dėl skolinimosi įpatumų su euru kaip argumentas už eurą. Kuomet buvo tam tikra situacija Graikija ir berods Italija turėdamos eurą pradėjo mokėti žymiai didesnes palūkanas. Artėjant situacija link 6 % jie sakė, kad tai jau nebepakeliama našta šalies biudžetui… gal euras prie nepalankios rinkose skolinimuise nėra panacėja? Ar šioje vietoje su euru dabar mums bus stab. fondas visko garantas, kad skolinsimės tikrai pigiai ir užtikrintai? Duok die grąžint būt iš ko.
Reikia gi teisėjams ir kitiems valdininkams grąžinti konstitucijos dvasioje numatytus atlyginimus, Smetoniškos pensijos palauks…žiurėk dar ir dub-dub sąnariai ateis ir aplamai klausimo nebeliks… todėl pigus skolinimasis yra archi svarbus dalykas. 😉 Šioje vietoje tik ironija be jokios atgalinės minties – kaip Ingrida praskolino Lietuvą ir toliau “vreditelstvom” užsiiminėja su požiūriu apie evro-tugirką.
Paprastai krūva valdžios žingsnių, nepriklausomai nuo partinės švytuoklės, rodo kažkokius paranormalius žingsnius, kurie niekaip netelpa eilinio piliečio galvoje ir nebūtinai tas pilietis būtų prie prolitariato ar liberalo. Pensijų kompensavimas ar euras toksai derinukas indomus. Jei po to kai euras ateis motyvacija apie jos nebuvimą galimybės kompensuoti pensijas, vien dėl jau nebe predbaniko, o prabangaus spa salono reikalavimų ( infliacija bus nebetokia, viršysim biudžeto deficitus ir pan. ), – tantalo kančios.
Tuo dabartis, tikiuosi, skiriasi nuo praeities. Akivaizdu, kad mažesnės palūkanos turi ir savo rizikų, kurias paminėjote ir tam centrinis bankas turi ne nosį krapštyti, kaip darė iki krizės ir manyti, kad pakanka aukštos bankų kapitalizacijos, o naudoti įvairias priemones, kaip loan-to-value ratio paskoloms ir pan. kad ant to paties grėblio nelipti. Visgi, nemaža dalis pal9kanų sutaupymų ateina per viešojo sektoriaus skolą, t.y. mažesnes aptarnavimo išlaidas, o čia jau akivaizdi nauda mokesčių mokėtojams. Graikijos ir Italijos bėdos susijusios su skolos sankaupa – abiejų skolų sankaupa labai didelė, o tokiu atveju net neturint deficito skola gali didėti dė buvusios skolos, jeigu palūkanų normos šokteli. ir tos palūkanų normos gali atrodyti mums dar net gana nuosaikios, nos taip neatrodytų, jeigu mūsų skola siektų 100 proc. BVP ir skolai aptarnauti reiktų mokėti 6 mlrd. į metus, nes tai reiškia, kad valstybės pajamos už visas kitas išlaidas turėtų būti tais pačiais šešiais milijardais didesnės, kad skola nedidėtų vien dėl palūkanų.
Norėtus, kad tai ką rašote taip ir būtų. Bus žavu šias eilutes paskaityt po metų dešimties, jei serveris nenuges. Atisipausiu ant pdf 🙂 .
Jei nepaslaptis, stebuklingas žodis atviros ir neatviros ekonomikos šalys. Mes kažkokie atvirumo vos ne aukščiausia lyga arne ne 76 lik % – kaip Lenkijai ir Švedijai pasiseka būnant toje pačioje ES patapti ne tokiomis atviromis esant tose pačiose kaimelio ribose ? 🙂
nuo didumo tai pareina pirmiausia. kai esi didelis, tai daug ką pasidarai pats ir daug ką to, ką pasidarai, pats ir suvalgai. Mažiukams gi tenka specializuotis.
Sorry, blockquote tagą ne taip uždėjau. Pataisykit, jei galima.
Dėl rūkytos dėšros, tai žygiuot reiks pas netyčia išlikusią babulka kaime, nes ES rūkytas labai greit jau draudžiamas bus – niu niu niu bus per lexus visus :). Saugo mūsų sveikatėlę. Nežinau ką Volodia pasiūlys, bet itariu su visais fintais arbitražo ( neturiu pilnos nuomonės, ar dujų kaina yra pasekmė mūsų geopolitikos, ar priežastis eiti į arbitražus) nebus ten Tūlos meduolių 🙂 . Užtat Tata nubalsavo už Estrelos variantą su visa laida Be Pykčio ir alialiuja – “už Lietuvą vyrai” labai nepopuliarus posakis. Ką jau čia tas euras – vaikis nekaltas palyginus su realijomis čipsiukų užvadintų Estrela … 🙁 gilus liūdesys. Einu mokytis dainelės ten tekstas buvo tokis- blue daba dy da ba da.