Kai 2009-ųjų pabaigoje spėjau, kad vos pasimačius ūkio atsigavimo ženklams ir pradėjus kopti iš duobės, 2009-ųjų pradžios dainą „Mokesčių didinimas ir išlaidų mažinimas sugriovė Lietuvos ūkį, vaje vaje“ topuose pakeis daina „Vai lylia lylia, praskolino Lietuvą Kubilius“, neklydau. Neklydau ir spėdama, kad abiejų dainų autoriai ir atlikėjai bus iš esmės tie patys. O kas čia bloga, pasakysite? Nieko bloga, demokratinėje šalyje gyvename, galime dainuoti ką norim (už tai ir kovota). Visgi, padorumo ir logikos požiūriu tai tas pats, kas traukti „Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas“ pramaišiui su tremtinių dainomis apie dulkėtą traukinį ir mėlynas vosylkas. Nes tai tie, kas garsiausiai sriūbauja dėl skolos šiandien, prieš ketverius metus garsiausiai šaukė apie žlugdomą vidaus vartojimą ir būtinybę jį “skatinti“. Kuo? Kuo, kuo – kitų išteklių neturint, žinoma, kad skolintais pinigais, t.y. dar didesne skola. Dainorėlių būryje gerai girdimi balsai ir tų, kurie turėjo visas galimybes savo laiku padaryti taip, kad Lietuvai skolintis reikėtų gerokai mažiau, o gal ir iš viso nereikėtų. Bet kažkodėl nematė reikalo tuo daryti, bet mato reikalą dabar plyšauti.
Kadangi iš dainos žodžių neišmesi, Eurostatui patvirtinus 2012 m. skolos duomenis verta panagrinėti šios dainos apie „praskolintą“ Lietuvą posmelius, klajojančius po politikų kalbas, interneto komentarus ir šiaip po margą svietą. Tiems, kurie iš principo netiki statistika, nes ji „visada meluoja“, vargti skaitant ir spjaudantis komentaruose neverta – žymiai daugiau naudos bus, jeigu išnešite šiukšles ar atnešite iš rūsio bulvių.. Kiti gal ras atsakymą į kokį nors ramybės nedavusį klausimą ar progą kontruktyviai pasiginčyti. Įspėju, kad tekstas ilgas. Nes ir daina labai ilga.
Taigi, pirmas posmas – tragiškasis.. „Lietuvos skolą buvusioji Vyriausybė užaugino 50 mlrd. kažkokių pinigų“
Kodėl „kažkokių pinigų“? Todėl, kad ne tik interneto komentaruose gyvuoja, bet ir į Seimą pakliuvusių ponių ir ponų lūpomis sklido legenda, kad per 2009-2012 m. Lietuvos skola padidėjo net 50 mlrd. dolerių! Keista, kad ne svarų, bet kalbėtojai gal nežino, kad svaras – brangesnė valiuta, tad įspūdis būtų dar didesnis.
Taigi, 2012 m. pabaigoje valstybės (ar tiksliau valdžios sektoriaus, nes įskaitomos ir savivaldybių skolos) skola pasiekė 46 mlrd. litų. 2008 m. pabaigoje ji buvo 17,4 mlrd. litų (čia statistika gali šiek tiek suklaidinti, bet apie tai vėliau). Tad, kaip besuksi, skola per 4 metus padidėjo 28,6 mlrd. litų. Tai daug, nors visgi gerokai mažiau, nei liudija legendos ir padavimai, jau nekalbant apie tas legendas, kurios yra denominuotos doleriais.
Apie tai, kodėl padidėjo skola – kituose posmuose. Pirmame tiesiog išsiaiškinkime tikslius skaičius. Tiems, kurie žino kiek didesnį skolos skaičių (46,6 mlrd. litų), priminsiu, kad nemaža dalis skolos išleista JAV doleriais, tad jo kursui svyruojant kinta ir buhalterinis skolos įvertis. Tačiau realios skolos naštos šie svyravimai nekeičia, nes dolerinė skola nuo jų apdrausta. Tad toliau naudosime 46 mlrd. litų rodiklį, kaip tiksliausiai atspindintį tai, ką esame skolingi kaip valstybė. Taipogi, nors dažnam merui atrodo, kad už jo vadovaujamos savivaldybės skolas atsakinga Finansų ministerija (ar bent jau buvo, nes dabar gal jau valdžioje „savi“), savivalda už savo finansus atsakinga pirmiausia pati. Be to, nepaisant komplikuotos kai kurių atskirų savivaldybių padėties bendras savivaldybių skolos lygis tėra tik mažoji bendro skolos pyrago dalis (2 mlrd. litų arba 4,3 proc.) ir per 4 metus padidėjo 700 mln. litų. Tad koncentruokimės į didžiuosius skaičius ir aiškinkimės, iš kur atsirado likę 28 mlrd. litų skolos prieaugio.
Antras posmas – detektyvinis… „Buvusioji Vyriausybė prisiskolino 28 mlrd. litų ir nežinia kur padėjo“
Domėjimasis viešaisiais finansais Lietuvoje paprastai apsiriboja konstatavimu, kad valstybė „lupa nepakeliamus mokesčius“ ir „nieko neduoda“. Tokioje priešybių vienybėje gyvena dažnas, laukdamas, kol pagaliau kokia Vyriausybė „duos daugiau ir ims mažiau“, tarsi ji ką nors savo turėtų. Tuo tarpu atsiribojus nuo politinių simpatijų ir pamąsčius gana buitinėmis kategorijomis pavyktų nesudėtingai įžvelgti paralelę tarp valstybės ir šeimos piniginės: įplaukos yra tai, ką uždirba ir bendram labui suneša visi šeimos nariai, išlaidos – tai, ko bendru sutarimu reikia. To, ką uždirbi, paprastai nepakanka visiems norams patenkinti – kaip šeimoje, taip ir valstybėje. Jeigu sutariama išleisti daugiau nei gaunama pajamų, iš ko padengiamas skirtumas? Iš santaupų, jeigu jų yra, arba skolinantis, jeigu santaupų nėra – įvertinus riziką ir galimybes skolą atiduoti. Nereta šeima ir apie blogesnius laikus linkusi pagalvoti, t.y. pataupyti, valstybėje, deja, apie juos pagalvojama rečiau. Galbūt todėl, kad čia gana lengva problemą permesti kitiems, ką ir liudija pastarieji penkeri metai.
Kai šeimoje tenka susitarti trims ar penkiems, tai nevisada būna paprasta. Valstybėje per išrinktus politikus tenka sutarti trims milijonams, tad nenuostabu, kad dėl aibės interesų, kuriuos reikia kažkaip suderinti, sprendimas dėl biudžeto visada bus kritikuojamas – juk vienam gali visiškai nerūpėti investicijos, o tik vartojimas čia ir dabar, kitam nerūpės kiek išleidžiame ligotiems ir seniems, nes jis jaunas ir sveikas. Dažnas sako: jeigu aš tvarkyčiau, tai daryčiau kitaip, nors nelabai susimąsto, kad yra ir kitokių žmonių ir kitokių jų poreikių bei požiūrių. Todėl nenuostabu, kad biudžetu paprastai nepatenkinti visi. Įskaitant ir finansų ministrą.
Eurostat patvirtintais duomenimis, viešųjų finansų deficitas per 2009-2012 m. atrodė taip: 2009 m. – 8,7 mlrd. litų, 2010 m. – 6,9 mlrd. litų, 2011 m. – 5,8 mlrd. litų ir 2012 m. – 3,7 mlrd. litų. Tiek – 25 mlrd. litų – išlaidos viršijo pajamas per 4 metus. Kadangi Eurostat duomenys pateikiami įsipareigojimų principu, be to, apima pensijų reformos kaštus, ieškodami skolos augimo šaknų pasinaudokime ir pinigų srautų statistika – ji geriau parodo faktinį poreikį skolintis. Pasinaudoję šiais duomeninis gausime, kad per 2009-2012 m. Lietuva (neįskaitant savivaldybių) viso išleido beveik 23 mlrd. litų daugiau nei surinko mokesčių. Skaičius kažką primena, tiesa? Jis neatsitiktinai panašus į skolos padidėjimą – būtent skolintais pinigais tas išlaidų perviršis ir buvo padengtas. Štai ir piešinėliai – vienas Statistikos departamento iš šios dienos pranešimo spaudai, iliustruojantis skolos ir deficito santykio su BVP pokyčius:
Kitas mano, kur ta pati informacija pateikiama milijardais litų:
Abiejų išvada ta pati ir paprasta kaip blynas– kuo mažesnis deficitas, tuo nuosaikiau auga ir skola (beje, skolos prieaugiai pamečiui gali nesutapti su konkrečių metų deficitu, nes lėšos kitų metų pradžiai paprastai kaupiamos iš anksto).
Va koks paradoksas aiškėja: nors ir mokesčiai buvo didinami, ir išlaidos mažinamos, o pasirodo vistiek skolintis teko daug. Tad kiek būtume pasiskolinę 2008-ųjų rudenį Seimui patvirtinus G.Kirkilo Vyriausybės pateiktis „kosmoso“ biudžetus ir nieko nedarant, nes, mat, „nepopuliaru ir žmonės nemėgsta“? Niekas nebūtų mums skolinęs, bet utopijų svarstyti juk nedraudžiama. Tad vien 2009 m. būtume pasiskolinę dar 4-5 mlrd. litų daugiau, o per visą laikotarpį – ir 12-14 mlrd. papildomai. Ir šįmet biudžeto skylių kamšymui paskolintumėme papildomai ne 1, o dar kokius 3 mlrd. litų. Ir skolos aptarnavimo išlaidos siektų ne 2,3 mlrd., o visus 3 mlrd. litų ir daugiau. Tai štai jums ir pseudoskatinimo kaina.
Kai žmonės girdi, kad skolinamasi deficitui ar „biudžeto skylėms kamšyti“, jie dažnai niekaip savęs su tuo deficitu susieti net nebando. Yra kažkokios abstrakčios skylės, kurių kažkas pridarė ir kodėl tai turi rūpėti eiliniam mokesčių mokėtojui, kuris sugeba išgyventi iš to, ką turi? Dar daug kalbama apie tai, kad skolininamasi „pravalgymui“, tarsi pasiskolintas lėšas pravalgo kažkoks mistinis smakas, apsikabinęs biudžeto puodą. Tad čia kyla ir kitas natūralus klausimas: ar galėjo Lietuva imti 2009 metais ir padaryti tai, ko nebuvo padariusi dar niekada, net pačiais pinigingiausiais metais – imti gyventi pagal pajamas, kad nebereiktų skolintis?
Tad kieno gi kišenėse nusėdo pasiskolinti pinigai ir kas juos „pravalgė“? Sodrai jau 2008 m. pritrūko pajamų einamosioms išlaidoms apmokėti, tad buvo sunaudotas turėtas 1 mlrd. litų rezervas. Jeigu pajamų nepakako dar santykinai pusėtinais 2008-isiais vos keturių mėnesių trukmės šviežiausiam pensijų padidinimui, kaip jų galėjo pakakti 2009-aisiais ir vėliau, kai dėl krizės mažėjo darbo užmokesčio fondas, į išlaidas persikėlė jau ne 4 mėnesių, o pilnų metų poreikis, o rezervas buvo tuščias? Kadangi lengva ranka 2007-2008 m. didinti įsipareigojimai buvo „atsukti atgal“ tik iš dalies (prisiminkite, kiek didėjo vidutinė pensija 2007-2008 m. ir kiek ji sumažėjo 2010-2011 m. Taigi.), likusią dalį teko skolintis. Sodra per 2009-2012 m. išleido beveik 10 mlrd. litų daugiau, nei surinko pajamų. Tokiu būdu, nesunkiai jau ir išsiaiškinome, kur „dingo“ 10 mlrd. padidėjusios skolos: 2009-2010 m. kas ketvirtas, o 2011-2012 kas penktas bet kokios išmokos (pensijos, motinystės, ligos ar nedarbo) gavėjo iš Sodros gautas litas buvo skolintas. Tie, kurie rypauja dėl „praskolintos“ Lietuvos, kartu keiksnodami buvusią Vyriausybę ir dėl sumažintų (ar „pavogtų“ – tarsi būtų galima pavogti tai, ko nėra) pensijų bei įvairių Sodros išmokų, galėtų nuoširdžiai pabalsuoti savo vidiniame referendume: dar 25 proc. mažesnės Jūsų (ar Jūsų artimųjų) pajamos iš Sodros nuo 2009-ųjų iki šiolei ir 10 mlrd. litų mažesnė Lietuvos skola, ar tai, kas yra dabar? Galite neatsakyti, bet beveik neabejoju, kad mažesnė skola (reiškianti ir mažesnes pajamas) tokiame referendume neturėtų jokių šansų.
Jau, atrodo, išsiaškinome, kur „pradingo“ 10 mlrd. litų skolos padidėjimo – vien Sodros deficitui finansuoti. Beje, tie, kurie galvoja, kad situacija būtų kitokia, jeigu „Sodra“ būtų gavusi dotaciją, o ne paskolą deficitui dengti, tegul galvoja iš naujo – tie pinigai vistiek būtų buvę valstybės pasiskolinti. Tad ant popieriaus „subalansuota“ Sodra galėtų net paskatinti geraširdžius politikus priimti neadekvačius situacijai išmokas didinančius sprendimus.
Nesunku išsiaiškinti ir likusiųjų likimą: Sodros biudžetas didelis, tačiau dar didesnis – valstybės biudžetas, iš kurio išlaikomos kitos viešojo gyvenimo sritys. Dar beveik 13 mlrd. litų skolos būtume sutaupę, jeigu valstybės biudžetas būtų tapęs subalansuotas – pedagogų, medikų, policininkų atlyginimai, šalpos ir socialinės paramos išmokos, „tautinės“ išlaidos investicijoms (keliams ir statyboms) ir kultūrai 2009 m. būtų sumažintos papildomai dar kokiu trečdaliu. Ir – pabrėžiu – iki šiol visus 5 metus tokios sumažintos išlikę.
Antro posmo variacija: „Pasiskolintus pinigus išsidalino valdininkai, kiti negavo nieko“
Tai tik variacija, nes ji iš esmės apie tą patį, kas kalbama aukščiau. Yra tokių, kurie tiki, kad viešosios lėšos išleidžiamos daugiausia valdininkų algoms ir kariuomenei. O kur tas mitinis „paprastas žmogus“?! Jam tik skolos lieka…
Bjauru, kad tokį įsitikinimą kursto ir politikai. Prisideda ir pikanterijos ieškanti žiniasklaida. Štai vienoj laidoj apie skolą BFK pirmininkas B.Bradauskas bedė: priedų ir priemokų ministerijose buvo išmokėta- pamanykit – net keli ar keliolika milijonų! Suprask, va kaip ta skola padidėja. Pigu ir veiksminga, žinant, kad daugumai žmonių 36 milijardai (tokios mūsų bendros išlaidos) ar 9 milijonai – vienodai neįsivaizduojami pinigai, o “priedai ir priemokos“ skamba kaip „premijos ir dovanos“. Todėl retas tesusimąsto, kad jeigu tų priedų ir priemokų nebūtų, valstybė sutaupytų maždaug tiek, kiek vidutinė šeima, nutarusi nebepirkti degtukų. Galiausiai kaip čia nepriminsi kalbėtojams “gerųjų laikų” ir to fakto, kad ministerijų darbo užmokesčio fondas su visais priedais ir priemokomis, pieštukais, automobiliais, komandiruotėmis ir kvalifikacijos kėlimais nuo 2008 m. aukštumų sumažėjo turbūt 20 ir daugiau procentų.
Politikuotųjų liežuvis ilgas, tik atmintis trumpa. Galiausiai tas plepėjimas dėl tų pačių priežasčių atsisuks prieš pačius plepančius – dabartinė valdžia, atrodo, priedus ir priemokas sėkmingai moka toliau. Ir sumokės jų net daugiau, nes retoje ministerijoje politinio pasitikėjimo aparatas po Vyriausybės kaitos nepadidėjo – štai finansų ministras turi bent vienu viceministru ir dviem patarėjais daugiau ir esu tikra, kad nė vienas jų be priemokos nedirba.
Bet palikime tuos ministerijų priedus ir priemokas, nes tai neverta rimtos diskusijos. Kaip ir Seimo narių “pieštukai”. Tai neleidžia per medžius pamatyti miško – reikia turėti neeilinių savybių norint net visas 1 mlrd. litų per metus siekiančias išlaidas valdymui (Seimui, Vyriausybei, ministerijoms, teismams, prokuratūrai, mokesčių inspekcijai ir muitinei, kitoms kontroliuojančioms institucijoms) per 4 metus paversti 13 mlrd. litų skola. Pasakysiu dar daugiau – sąžiningai skaičiuojant būtent visoms kitoms išlaidoms reikėtų priskirti daugiau skolos padidėjimo, nes būtent valstybės tarnybos išlaikymo ir krašto apsaugos išlaidos ir tesugrįžo į tą laikotarpį, į kurį dėl krizės grįžo pajamos (2006-2007 m. sandūrą). Žinantys žino, o norintys sužinoti gali Finansų ministerijos tinklapyje pamatyti, kaip suraikomas mūsų viešųjų išlaidų pyragas (viso apie 36 mlrd. litų), kurio net 70 procentų atitenka vien trims dalykams – socialinei ir sveikatos apsaugai bei švietimui, o kur dar visa kita (policija, kultūra, keliai…). Čia pateikiami 2012 m. duomenys, tačiau ir ankstesnių ar šių metų vaizdelis, kurį galite rasti FM tinklapyje, bus stipriai panašus
Tad štai kur jis, tas žmogus, kuris visų svarbiausias: padidėjusi skola nukeliavo ne į kokią juodąją dėžę, o į to žmogaus kišenę – per pensiją, biudžetinę algą, išmoką, atlyginimą už darbus, vartojimą, kurie būtų dar labiau – dar ketvirtadaliu ar trečdaliu sumenkę, jeigu valstybė būtų desperatiškai siekusi suvesti galus. Galus, kurių iki krizės niekas ir niekada net nebandė suvesti. Ir būtent tuo metu, kai ekonomika krinta dviženkliais skaičiais ir pajamų dinamika veikia prieš tave. Žinoma, didesnė skola taipogi virto ir didesniais žmogaus įsipareigojimais, nes skola kainuoja: kiekvienas dabar gąsdinamas 17000 litų skolos “ant galvos” – pinigais, kurių dažnas akyse nematė ir, kaip Karlsono draugas Mažylis sakė, mielai gautų grynais. Tačiau šis siaubas atrodys gerokai mažiau baisus, jei ant kitos svarstyklių lėkštės padėsim pajamas, kurios per sunkmentį nebūtų gautos, jeigu tos skolos nebūtų. Matyt, neatsitiktinai tie, kurie išmėgindavo savo jėgas žaisdami kasmetinį biudžeto projekto žaidimą internete, labai neženkliai tepakeisdavo Vyriausybės pasiūlytą sprendimą ir planuojamą išlaidų (tad ir skolinimosi) dydį, nes uždarytino rasdavo tik Seimą ir tą pačią kariuomenę.
Kur pradingo 23 mlrd. skolos lyg ir aišku. Kur dar 5? Kiek daugiau nei 2 mlrd iš jų – lėšos draudimo išmokoms Snoro indėlininkams. Ši suma turėtų būti sugrąžinta iždui, kai pasibaigs bankroto procedūra ir bus parduotas turtas. Daugiau nei pusė jos galėjo jau sugrįžti, jeigu ne buvusios opozicijos inicijuotas konstitucinis disputas apie kreditorių eilę. Kol disputas tęsis, lėšos guli „mirtinu kroviniu“ – toks teismo sprendimas. O Finansų ministerija jas pasiskolina. Iš esmės pati iš savęs ir už palūkanas…
Na ir sausas likutis – lėšos, praėjusį rudenį sukauptos ruošiantis emisijos išpirkimui, kuris įvyko šių metų kovą, bei metų pradžios išlaidoms. Galima buvo optiškai sumažinti skolą bent kokiais 2,5 mlrd. litų paliekant ateinančiai Vyriausybei tuščią iždą – panašiai, kaip 2008 m. gale skola buvo mažesnė maždaug 1,5 mlrd., nei būtų buvusi, jeigu tuometė Vyriausybė būtų įvykdžiusi biudžete patvirtintą skolinimosi planą. Neįvykdė, bet ne todėl, kad gerai tvarkėsi ir tų pinigų nereikėjo, o todėl kad nosies kišti į finansų rinkas negalėjo. Tad paliko tiesiog neapmokėtas sąskaitas, tuščią iždą ir “ant popieriaus” mažesnę skolą. Jeigu būtume sąžiningi – šią sumą turėtume pridėti prie startinio skaičiaus ir skaičiuoti nuo jo. Bet tiek to. Kaip XV-oji Vyriausybė rado, taip nepaliko.
Štai ir visa buhalterija, kur ta skola pasidėjo. Galima būtų čia ir sustoti. Bet daina tokia ilga, kad kiti jos posmai irgi verti nagrinėjimo. Tad…. Bus daugiau. Apie mitinį skolinimąsi “iš Amerikos bankų užuot skolinusis vidaus rinkoje”, apie Lietuvai “gresiantį” bankrotą, apie TVF. Ir, žinoma, apie Estiją, iš kurios vis dar nevėlu mokytis.
156 Comments
palaukit… sakėt turit 4
taip, dar 4 liko antrai daliai- apie tai, kaip “reikėjo pigiai skolintis viduje”, “kaip reikėjo skolintis iš TVF”, kaip “bet koks durnius taip moka” ir kaip “bankrutuojam nenumaldomai”. Ir kaip “Estijoje skola maža” (buvo, yra ir tikiuosi, bus)
Bet jeigu dar ką prisiminsit, padainuokit. Prijungsiu:)
Palaukit, palaukit, isimeciau i word dukumenta, turedamas laiko paanalizuosiu giliau. Jau teksto nepagaileta, po ilgesnio tylejimo.
Gražiai sudėliota. Profesionaliai ir negailestingai.
Puikus straipsnis, Ingrida.
Kadangi matau kolekcionuojate posmus, tai manau šiandieninius skolos augimo posmus puikiai papuoštų “naktinė mokesčių reforma”, kurios siaubingas pasekmes valdantieji savo programinėse nuostatose žadėjo panaikinti.
O rimtai, turiu omeny šiek tiek paaiškinimo ir pailiustravimo kodėl mokestinius pakeitimus reikėjo priimti iki 2009 naujųjų metų. Kodėl nebuvo galima, kaip būtų daręs esamas ir iki 2009 buvęs finansų ministras, suburti darbo grupę, tartis ir gerai apsvarsčius priimti reikalingus sprendimus. Kas iki tų reikalingų sprendimų būtų atsitikę su skola?
Nenustokit rašyt, rimantas
Ačiū. Apie “naktinę” jau gerai buvo parašęs Andrius Užkalnis, tuo išvaduodamas mane nuo būtinybės 🙂
Klausimas, kas būtų atsitikę su skola nėra toks paprastas – nieko nebūtų atsitikę veikiausiai, nes nemanau, kad kas nors būtų skolinęs, tad skola būtų maža kaip 2008 metų gale :))
Veikiausiai būtų atsitikę su iždu – tai kas jau buvo atsitikę 2008 m. gale: įsipareigojimai būtų tiesiog didele dalimi nevykdomi. Kadangi jų dauguma buvo vidiniai (tam laikui užsienio skolų perfinansavimo berods beveik nebuvo) tai tokiu debilišku pusiau defoltu ir būtume gyvenę, kol tos darbo grupės būtų dirbę 🙂 Na panašiai, kaip gamykloje, kur vėluoja algos už penkis mėnesius 🙂 Kažkiek kažkas pamoka (mokesčių, šiuo atveju), tada kažkiek atsiskaitoma ir toliau taip. Manau, buvusios Vyriausybės didžiausia įtaigumo spraga buvo tame, kad beveik visi viską gavo laiku – pensininkai pensijas, biudžetininkai algas, net su verslu iki 2009 m. II pusės atsiskaitymo įtampos buvo panaikintos (čia nekalbu apie savivaldybes, kurios kai nori, tai tvarkosi “savarankiškai”, o kai skolingos, tai kalta “tarybų valdžia”)
Gal kada dar tais klausimais pakontempliuosiu.
Labiau norėjau parašyti įrašą tada, kai kažkuri žurnalistė paklausė dabartinio ministro – o ką jūs būtumėt daręs kitaip, JEIGU BŪTUMĖT BUVĘS finansų ministru tada. Pagalvojau – va čia yra absoliuti absurdo kvintescencija. Juk jis buvo ministras TADA. Ir visiems aišku, ką darė. Nieko 🙂
Bet temą apie tai, kad “bet kuris durnius galėjo taip krizę suvaldyti” apkalbėsiu antroje dalyje.
Patiko tekstas, lauksiu tęsinio.
Manau mūsų tikslas turėtų būti maža, kompaktiša valstybė su mažu viešuoju sektoriumu.
Pratesiant Jūsų šeimos analogiją – mums jau 23’eji, o dar gyvename su tėvais 🙂
p.s. pasiūlymas – kad būtų spalvingiau, per priedainį Rimantas galėtų parepuoti apie kasos aparatus ir slaptą, monopolininkų parengtą, smulkaus verslo sunaikinimo programą 🙂
Dar “prijungčiau” vieną posmą apie tai, kad valstybė sukišo 5 milijardus į pensijų fondus. Kad tai yra bankų biznis, tik jiems reikalingas ir t.t.
Ar būtų komentarų?
čia iš kitos dainos, pavadinimu “Eik, Mečislovai, iš čia”
valstybė II pakopai finansuoti (dar) nesiskolino. Tam buvo naudoti Stabilizavimo fondo pinigai ir sodros einamosios įplaukos 50:50. Kai sodros orinės pajamos dingo, pervedimai buvo sumažinti ir finansuoti SF lėšomis. Tad II pakopa kol kas į skolą “nesudėta” – kažkiek jai gali reikėti skolintis nuo kitų metų. O šiaip apie II pakopą mes čia nemažai komentaruose padiskutuojam su drg. Nervarbu, p.Šimoniu, Rolandu ir kitais
Siaip A.Sysas yra prasitares, jog Simonytes komentarus paskaito. Bet kaip sakoma zodziu is dainos neismesi..
Aš maniau, kad jis tik plakatus sugeba perskaityti
Paveikslėlius tai tikrai.
Ai, tik nereikia cia varyti ant gero zmogaus.
Nenustokit barškint klaviatūros. Labai reikalingas straipsnis.
Saziningai prisipazinsiu, sito labiausiai ir bijojau pradedamas skaityti si teksta. Taip ir zinojau, tiesiog nujauciau, jog imsite paneigineti viena is dvieju, pagrindiniu socialdemokratiniu teziu: Landsbergis sugriove kolukius o Kubilius praskolino Lietuva. Ir reikejo gi ateiti Simonytei ir paseti abejoniu sekla musu galvose.. Uzdavet jus cia darbo musu valdantiesiems, viska paneigineti. Bet niekis, manau darbo grupe isiaiskins, kaip ten isties buvo..
kaip tik yra viena laisva jau – ta kur vajė reikalais užsiiminėjo. Tik kai pristatinėsit darbo grupės išradimus, susimildami, imkitės priemonių prieš tyčinį žurnalistų elgesį arba nesupratimą, dėl kurio jau dabar susirūpinę koalicijos partneriai! Nes dar pagalvos kas, kad ta Lietuva ir visai nepraskolinta
beje, straipsnyje niekas nėra neigiama. Jūs mane ne taip supratote. Tai jau tyčinis elgesys arba nesupratimas. Esu juo susirūpinusi
Kas del zurnalistu, tai su nesusiprateliais bus atskira kalba ir specialus premjero kalbu supratimo kursai.
Beje, o kas gali paneigti (kaip sake klasikas) jog strp. neatsitiktinai mus pasieke isvakarese rinkimu i TS-LKD pirmininkus. Esu susirupines 🙂
Taigi, o kas gali paneigti, kad Eurostat valdžios deficito ir skolos skaičius neatsitiktinai skelbia rinkimų į TS-LKD pirmininkus išvakarėse. Juk šiaip ar taip jį kuruoja A.Šemeta. Yra kuo susirūpinti !
Gaunasi kaip ir pasiūlymas ateities seimui: dėl išlaidų seimo narių etc ministrų patarėjams bei darbo grupių nariams? Ar nebūtų geriau kvalifikuotas ir sprendimų nebijantis seimūnas etc ministras? Kiek litų toks sutaupytų (ir atitinkamai uždirbtų), palyginus su kokiu egiptologu, dirbančiu energetikos ministerijoje? 🙂
Aš tai norėčiau kad paanalizuotumėte liaudyje (ir tiesą sakant mano širdyje) skambantį R.Kuodžio ~2010 metų hitą “Reikia bet kokia kaina vykdyti renovaciją”, kuriame jis teigia, kad būtų nušauti keli zuikiai vienu metu: sumažintas nedarbo augimas (bent jau ko gero labiausiai smukusiame statybų sektoriuje), tuo pačiu išvengta tokios masinės statybų įmonių bankrotų bangos ir jau dabar pradėtume taupyti šildymo pinigus iškeliaujančius Gazpromui. Aišku, tuo metu skola būtų tikrai nemažėjusi, bet argi sutaupymas per mažesnį nedarbą ir įmonių sumokamus mokesčius to neatpirktų?
na, viena prielaida modelyje buvo, kad renovacija priverstinė ir masinė. Čia skonio dalykas, vertinti kiek tai realu valstybėje, kurioje už soc.pašalpą turintis atidirbti tūlas pilietis Zenonas mano, jog toks reikalavimas yra antikonstitucinis
Daug įdomesnis klausimas, kas būtų paskolinęs pinigus. Lietuvai 2009-2010 metais reikėjo po 10-11 mlrd. brutto skolinimosi.
Jeigu savo laiku Lietuva nebūtų pasitraukusi iš Pasaulio banko paramos gavėjų (tarp kurių iki šiol patogiai sėdi Lenkija), būtų buvę galima galvoti apie superpigų finansavimo šaltinį. O padidinę savo skolinimąsi rinkos kainomis dar kokiu mlrd. eurų į metus, bijau, kad būtume kalbėję visai apie kitas skolinimosi kainas, nei tos nepigios, kurias matėme 2009-2010. Eventualiai – apie TVF, kuris tikrai jokių renovacijų nefinansuoja.
Zenonas mano, kad jeigu jis dirba, tai jį reikia ir įdarbinti. Su visomis garantijomis, kaip ir priklauso.
Labai grazu!
Tikiu jumis ir palaikau jus!
Tik man vienas klausimas niekaip neduoda ramybes. Kaip didzioji Lietuvos zmoniu dalis (vertinant pagal rinkimu rezultatus) nemato to kas taip akivaizdu?
na, jiems tiesiog akivaizdūs kiti dalykai. Ir dar žmonės labiau mėgsta girdėti, kas malonu girdėti. Tad nieko nuostabaus 🙂
Mintys ir skaičiai suguldyti puikiai.. Kiek blogiau, kad tendencingai.. Kad ir puiki ministrė buvot (su šarmu:) ), tačiau nereiktų pretenduoti į absoliučią tiesą, juolab kad pati suprantat, jog taip nėra..
Keletas niuansų (nežinau, gal apie tai pateiksit platesnę nuomonę vėliau):
– Tai kur vis dėlto pradingo tie Sodros milijardai.. Suprantama – išmokų, pensijų, pašalpų pavidalu pateko ten, kam ir buvo skirta. Bet klausimas turi antrą dalį: kodėl jie negrįžo atgal į rinką? Bent ženklesnė jų dalis.. Juk akivaizdu, baimė (jei ne siaubas) kaustė nemažos dalies tuos pinigus gavusiųjų galvas. Ir tai ne be premjero pagalbos, kai vietoj bent mažos optimistinės gaidelės kasdien liejosi tik gąsdinimai apie tai, kad bus tik blogiau.. Manau, puikiai suprantat – nejudantys pinigai yra tik popieriaus krūva , arba vienetukų nuliukų kombinacija banko skaitmeninėje laikmenoje..
– Kaip vistik su tuo milijardu iš šešėlio.. Be abejo, tas terminas atsirado kiek vėliau, nors ir užvardinot tai nežinia kieno atkasta tautosaka, tačiau kas turi atmintį – prisimena (be pykčio:) ). Tikrai ne Jus įtikinėti, kad tam šešėlyje be to vieno milijardo sukas dar bent kokie 26-27.. Na labai logiška būtų paklausti, kam reikėjo sudaryt papildomų galimybių šiam skaičiui dar didėti.. (Galima prisimint akcizinius, PVM ir kitus priežastinius niuansus, kurie tiesiog natūraliai virto pasekminėm masinėm išvykom į Lenkiją, Baltarusiją ir pan..) Sunku patikėti, kad nebuvo skaičiuojama ir galvojama apie tai, kad nepamatuotas ir neįvertintas viršsvoris (mokestinis), priveda prie sveikatos praradimo, jei ne dar blogiau.
Na, skaityti lengviau, nei rašyti :), tad tikiuosi nuotaikingos kitos dalies..
dirbti yra dar sunkiau, nei rašyti ar skaityti.
kol kas tendencingumą įžvelgti sunku: su skolos dydžiais nepasiginčysi, kaip nepasiginčysi su faktu, kad skola atsiranda iš deficito. neabejoju, kad antroje dalyje jo bus daugiau.
Tuo tarpu tamsta bandote paneigti žmogišką prigimtį, kurią yra patvirtinusios aibė recesijų – net tokiose šalyse, kurioms vadovauja charizmatiški gražuoliai recesija ir netikrumas verčia žmones elgtis taip, kad recesija tik pastiprinama: tie, kurie turi ką – taupo, tie, kurie turi finansinių įsipareigojimų (o jų prikaupėme iki krizės) – stengiasi juos mažinti. Kas čia nuostabaus? Juoba, kad mes čia kalbame ne apie vartotojus, kurie svarsto – išleisti ar ne papildomai gautą litą. o tuos, kurie svarsto, kaip paskirstyti sumažėjusias pajamas. Kas kitose šalyse neleidžia praverti piniginių vartotojams, o įmonėms – investuoti, nepaisant to, kad pinigai pigūs, kaip niekad? Kas vertė vartotojų lūkesčius ridentis nuo kalno visus 2008 metus, nepaisant to, kad tada Lietuvai vadovavo išties atsipūtęs Vyriausybės viršininkas, kuriam jokios krizės nebuvo? Man atrodo visiškai priešingai – sunkmetį Lietuvoje ne vienas politikas bandė “išjungti” per anksti. Galiausiai 2011 metų vartojimo rebounce’as aiškiai parodo, kad tokiais atvejais viskas vyksta taip, kaip ne kartą jau vyko, amen. Lietuvos ūkio augimo būdas iki krizės buvo tiesiog netvarus, tad jokiomis šypsenomis ar lozungais jokia Vyriausybė nebūtų sugebėjusi išlaikyti ūkį nuo kritimo, ūkiui reikėjo persitvarkyti ir jis persitvarkė. Klausimas yra tik kokios to kritimo pasekmės viešiesiems finansams. O čia jau skirtis labai aiški – beveik jokių Estijoje, ir pakankamai rimtos Lietuvoje ir Latvijoje.
Apie mokestinį viršsvorį tai Jūs man papasakosit, ko Lietuviai su 19, o paskui 21 procento PVM važinėjo į Lenkiją, kurioje PVM 22 procentai. Juk ne tik mėsos važinėjo, ar ne? Dar geriau man apie tai papasakoja zloto/lito kurso dinamika. Tad, gerbiamasai, galiu dėti ranką nukirst, kad jeigu PVM nebūtų padidėjęs, vaizdelis būti lygiai toks pats – nėra tokio PVMo kuris 40 procentų pingantį kaimyno pinigą atsvertų. Tiesiog nėra. Reikėjo litą perrišti prie zloto ir tiek, tada būtume su juo kartu žemyn riedėję, o pas mus būtų važiavę latviai.
Mokesčių pakeitimai, išskyrus kai kuriuos nebūtinus nesusipratimus, buvo kalibruoti taip, kaip ir priklauso perkaitusiai ekonomikai, kuriai reikia persitvarkyti: didinti tie mokesčiai, kurie nekenkia eksportui, kuris turėjo mus išvežt ir išvežė ir toliau sėkmingai veža. Na o apie šešėlį, tai Jūs papasakokit, kaip tuos 26 mlrd. imti ir susiurbti, kad visiems būtų, ir iš nieko nereikėtų, ir dar liktų. Šitas simplicistinis požiūris yra žavingas, bet mano netrumpa darbo mokesčių srityje patirtis, deja, neleidžia man taip lengvai čiauškėti, kaip čiauška tie, kurie nebandė “ištraukti” iš jo nė pusės lito, nes niekada net mikrūške nevažiavo ir bilieto neprašė. Beje, kalbant apie tą milijardą, tai nemenka dalis pajamų 2011-2012 buvo gauta būtent dėl administracinių priemonių, tai metais pirmą kartą legali cigarečių rinka didėjo nepaisant tuo pat metu didėjusių mokesčių, buvo ir kitų teigiamų poslinkių.
Šaunu.. Nebūčiau kada ir pagalvojęs, kad kažkokiam šešėliniam rašytojui 🙂 bus skirtas toks komentaras
Tikrai dėkui..
Panašu, kad jau sapnuoju.. jei pasijausiu pabudęs, kad galiu ko reikšmingo paklausti, ryšiuos dar kartą..:)
o, atsiminiau, ką noriu sužinoti – apie “PVM, kuris mums neleidžia konkuruoti su lenkų mėsa” : arba turiu, kažkokią skylę galvoje, arba 99 procentai viešų kalbėtojų yra demagogai, kurių kažkodėl niekas nepastato į vietą. Pasakysiu kaip aš suprantu (ant pirštų, be jokių finansinių išsilavinimų – paprasta aritmetika) juk jeigu mėslita išveža šoninę į Lenkiją, tai veža be PVM, o ten prideda lenkišką, jei atveža į Lietuvą (legaliai) iš Lenkijos, tai parduodami Lietuvoje (legaliai) prideda lietuvišką PVM. Užmušk nesuprantu, kur skirtingi PVM kenkia konkurencijai. Bet kai pradedam su kuo nors va taip buitiškai šnekėtis, tai dažniausiai į mano klausimus atsakoma “nuuuu, gal čia ir gerai sakai, bet tai kodėl visi (sic!!!) šneka, kad kenkia?” Ir nebeturiu, ką atsakyti. Jeigu Jūs man neišaiškinsit, tai jau tur būt ir liksiu nesupratusi
“Apeliavimas į liaudį” (žmonės šneka, visi taip daro, mes Lietuviai, u name it) mūsuose yra pagrindinis prakutusio demagogo įrankis 🙂
Čia klausimą reikėtų statyti taip, kodėl Lenkų vartotojui neapsimoka pirkti mėsos Lietuvoje ir vice versa
viską Jūs labai gerai suprantat, Smile. Perdirbėjui vienodai šviečia koks žaliavos PVM, jis tą PVM vistiek susigrąžina ir mokamas tik toks PVM, koks galioja galutiniam produktui, kuris apmokestinamas vienodai – ar lietuviškas ar lenkiškas. Aišku, čia tuoj eina korta turgaus, kur neapiPVMinta prekyba ir neva su ja konkuruoti neįmanoma, o jos agentai (prekeiviai) mėsą vežasi Lenkijos mažmenos, kas yra tikrai labai cumbersome. Juokingiausia buvo, kai tą patį motyvą pradėjo naudoti pienininkai norėdami atpiginti pieną, tarsi vidutinis statistinis lietuvis pienuko važinėtų Lenkijon kas rytą. dar gerai, kad laikraščiai šio motyvo nenaudojo, nors irgi galėjo – neatlaikom konkurencijos su Rzeczpopolita ir Gazeta Wyborcza
Sakau jeigu 19 ar 21PVM nesvarbu, (padeties nekeicia), tai gal ir 25 zalos nepridarys o tik daugiau pajamu i biudzeta 🙂 Tokie tad vidiniai pamastymai mane drasko..
Ironija puiku, bet tokiai atvejais neretai vertinti žalą reikia pagal principą “nudobk bebrą, išgelbėk medį”, tad nieko čia juokingo nėra. su 25 gal kiek ir užlenkėt, nors vengrai mostelėjo PVM iki 27, ir gyvena toliau. Ir dar Europai kombinacijų nepasibodi parodyt. vadinasi, Jūsų pamąstymuose esama tiesos.
O buhalteriškai mąstant (ką dar iš manęs paimsi): 10*21<10*25<10*50 and so on
Su ta Lenkija tai yra totalus absurdas. Aš niekaip nesuprantu ko ten žmonės važiavo ir ko važiuoja dar vis. Buvom kelis kartus, tai pigiai galima nusipirkti nebent šlamšto (tipo “optima linija”), nes daugiau nieko ir nematėm pigiau. Kažkiek zloto kursas aišku leidžia išlošti, bet… Kai uždirbam per dieną su žmona tiek, kad tektų ten palikt keturženkles sumas (norint, kad apsimokėtų nedirbt mielo darbo), tai mieliau rinkomės pramoginės tematikos keliones į Lenkiją su pabandymais stabtelėt keliose parduotuvėse.
Ir beje, uošvienė prekybininkė komentavo taip, kad Kaune, urmo bazėje ta pati lenkiška mėsa kainuoja praktiškai tiek pat (ne dabar, o tais “auksiniais” laikais), kiek ir už sienos, tai ko ten važiuot?
O šiaip, noriu dar kartą pasidžiaugti, kad yra tokių žmonių kaip I. Šimonytė. Savo srities profesionalai, kurie dirba tai, ką turi dirbti ir daro tai gerai.
Nuklysiu gal į lankas, bet esminė bėda yra tai, kad dažnas LR pilietis nevertina savęs, nesistengia dirbti tai, ką nori, nieko nesiekia, o tik laukia kažko “iš aukščiau”. Ir kas blogiausia, tokie “išmano” už visus geriau apie viską, tame tarpe ir apie valstybės valdymą bei jos finansus. Tik patys sėdi apsikrovę kreditais ir prošvaisčių nemato.
Na, reik manyt didelės rinkos su aštresne konkurencija poveikis vistiek yra. O ir pati rinka “senesnė” – net per sovietmetį “handelek” ten egzistavo, kaip ir privatus ūkininkavimas. Šiaip jau gyvenant ES stebėtis ir piktintis dėl to, kad vyksta cross-border shoping’as yra kvaila – jis vyksta ir vyko visur ir žmonės visada naudojosi ir naudosis tuo, kad kažkur mažesni mokesčiai akcizinėms prekėms, ar pigesnis pinigas. Iki krizės ir zloto nuvertėjimo lenkai Lietuvoje irgi mėgdavo šopintis.
Dabar, žinoma, nauda atrodo jau kitaip, tad ir klegesio apie važinėjimus į Lenkiją mažiau. Pritariu ir tam pastebėjimui, kad dažnai mėgstama lyginti nelabai palyginamas prekių linijas, nors skeptikai turbūt pasakyt, kad ar optima ar suprema – tai vistiek tas pats chemikalų rinkinys 🙂
Dėl paskutinės pastraipos pritariu absoliučiai – dėl paternalizmo, kuris verčia laukti, kol viską už tave padarys kiti, meaning valstybė, kuri yra tokia “geroji bobutė”, galinti iš punčiakos ištraukti užslėptų litų ir netikėtai duoti mašinai ar baldams. O kadangi JIE nedaro, tad lieka tik spjaudytis, kokia visur “neteisibė”. Dėl šiukšlinų pakampių paprastai labiausiai spjaudosi tie, kurie niekada gyvenime nėra net savo šiukšlės pakėlę
Kas del seselio, tikra tiesa. Ziema buvau uzbeges i vaistine, vitaminu organizmui stiprinti. Vaistininke mandagiai paklause, ar nieko, jeigu neduos cekio. O kam man jis pagalvojau, jeigu visvien ismesiu pakeliui. Beje vaistine priklauso garsiam tinklui.
Aisku, ex FM jau nekarta teko aiskintis, bet finansu analitikai sako, jog tu negali konkuruoti su Baltarusija ar Kaliningrado sritimi didindamas akcizus degalams ir rukalams, kaip tai buvo daroma.
na kas jau kas, bet analitikai tai žino, kad minimalūs akcizai nustatyti ES teisės ir tiek dyzelio, tiek cigarečių akcizas Lietuvoje yra visiškai ant dugno, t.y. mažiausias, koks tik gali būti. Benzino ir alkoholio – didesni. Visgi, ne sykį ir ne du teko tuo klausimu tribūnoj stovėti ir aiškintis, kad net visiškas akcizų panaikinimas Lietuvos kainų su BY ir RU nesuvienodintų. Kartą jau eksperimento tvarka akcizą mažinom ir ką gi: kainos trumpam smuktelėjo, pajamos biudžeto smuktelėjo visam laikui, nett’as – prekybos grandinei
Akcizo didinimo rūkalams problema buvo ta, kad jo didinimas buvo atidėliojamas paskutinei pereinamojo laikotarpio minutei ir tada milžiniškais šuoliais bandoma pasiekti tai, kas privaloma. O kaip tik rcecesijos metu. Tad, dabar jau visuotinu valdžios ir rinkos sutarimu kasmet didiname po kasniuką, kad tokių beprotiškų rinkos sukrėtimų būtų išvengta.
O ka siulytumete daryti tulam lietuviui ir toliau savo plienini zirga uzu sienos girdyti… Beje FM Rimantas Šadžius išreiškė nerimą dėl per pirmąjį šių metų ketvirtį sumažėjusių pridėtinės vertės (PVM) ir akcizų mokesčių surinkimo. O Butkevičius kol kas neturi atsakymo dėl šešėlinės ekonomikos. (dirba darbo grupe)
Is esmes premjeras naujas – o bedos tos pacios SESELIS.
Ačiū Jums, kad tais itin svarbiais metais buvote. Labai gaila, kad nepavyko išlikti dar 4 metus, bet toks jau ciklas. Tikėkimės, kad nenustekens prietaisas su savo darbo grupėm Lietuvos.. Ir po šios vyriausybės vėl ateis teisingi žmonės į svarbiausius postus. Nenustokite dirbti.
Laba diena,
ka atsakytumėte į prof. jasinavičiaus kritiką – “Blogai, kad Vyriausybė nesiskolino iš piliečių. Jie pinigų turėjo daugiau, negu valstybei reikėjo skolintis. Piliečiai bankuose laikė savo lėšas už 3–4 proc. metinių palūkanų, o Vyriausybė užsienyje skolinosi ir mokėjo po 5–7 proc. metinių palūkanų. Taigi buvo galima sutaupyti, be to, palūkanos būtų likusios Lietuvoje, gyventojai tuos pinigus būtų išleidę ir taip valstybė dar būtų uždirbusi iš PVM bei kitų mokesčių“
kitoj dalyje būtinai
puikus straipsnis. gal kada planuojate ir švietimo ministerijąi suvadovauti? net jei pavyktų prasčiau nei finansams, vistiek btų iš pagrindų atgaivinta viskas. O, mano manymu, prastas švietimas ir yra visų bėdų priežastis iš kurių galų gale išsirita rinkėjas besiremiantis emocijomis ir balsuojantis už pažadėtą didesnį dešros gabalą.
Pievos…
Esmė,kad skola žymiai išaugo. Lyginimas su 50 mlrd. gal spalvas sušvelnina, bet 30 mlrd skolos išaugimas ir toks neva finansų stabilizavimas tai tik nusišypsot priverčia:) Įvertinant kad Lietuvos BVP apie 100 mlrd.
Jau ataskaitinis laikotarpis turi būti nuo atėjimą į valdžią datos, kada skola buvo 14,6 mlrd.- iki metų galo jau 3 mlrd reikėjo skolintis ir paliktą Sodros rezervą išnaudoti (ir prisukta daugiau nei 28,6). Grafikai pametę 2008 kaip ataskaitos tašką (matyt netyčia:)).
Kad autorę gina naktinę reforma ir suinteresuota buhalteriškai viską pagrįsti, savaime suprantama. Bet jei buhalteriai valdytų įmones,o finansų ministrai valstybę- tai natūralus susinaikinimas garantuotas. Lietuvos atveju panaši situacija ir buvo….
Apie mokesčių paskirtį visą paskaitą galima pravesti, bet trumpai apie naktinę reformą ir krizės eskalavimą. Pirma, didžiausias veiksnys yra lūkesčių formavimas. Natūralu,kad išrinkus į valdžią krizinės politikos šalininkus, žmonių lūkesčiai ir ekonominis elgesys atitinkamai keičiasi. Bent kiek mąstantis supranta, jog krizės metais teks žymiai daugiau dirbti norint gauti tą patį rezultatą, nei ne kriziniais- todėl geriau per tą laiką atsikvėpti ir pinigus iš verslo kitur nukreipti (paprasčiausiai indelį padėjus, tuo laiku 10 proc buvo garantuoti:)).
Buvo sąmoningai pasirinktas vartojimo mažinimo kelias, neva taip mažinant importą. Valstybės išlaidų išlaikymas buvo prioritetas, todėl buvo keliami mokesčiai, neva taip daugiau bus surenkama. Prieš naktinę reformą buvo aiškios tiek finmino išvados, tiek lyderio kalbos- pagal kurias, įvertinant krizės mastus biudžeto deficitas sumažės iki 4,7 proc., lyginant su 9 proc. jei būtų vykdomas senos valdžios biudžeto projektas. Telieka vertint siekius su rezultatais:) Apie 50 teisinių aktų per naktį priimt, ir taip visą finansinę sistemą destabilizuot,kaip neva vienintelis išsigelbėjimas ir buvo pati didžiausia klaida. O rezultatas lengvai nuspėjamas, bent man asmeniškai, prognozes vz.lt komentaruose darydavau, natūraliai užprogramuotas milžiniškas deficitas ir smulkaus verslo išstūmimas į šešėlį. Ir nereikia kaltinti buvusių valdžių, nes realiai krizės mąstai būtent naktinės reformos pasekmė ir nesugebėjimas finmino prognozuoti naktinės reformos “vaisių”, o jei jau sąmoningai vartojimas mažinimas/taupoma- tai nereikia stebėtis dėl ko pajamos į valstybės biudžetą mažėja ir deficitas didėja:). Vėliau jau lyderio dainelė, apie jei nieko nebūtų darę, tai deficitas/skola neva 9 proc dar didesnė būtų buvus 2009:) Tai dar kartą parodo siaurą buhalterinį mąstymą ir nesugebėjimai adekvačiai vertinti situacijos…
Priminsiu,kad ši krizė buvo finansų. Valstybei turinčiai vieną didžiausių rezervų (vieną mažiausių skolų ES), natūraliai,kad mažiausiai ir turėjo smogti. Deja patys krizę pasigilinom… Apie taupymo paradoksą gal autorė skaičius, jei ne rekomenduočiau:) Valstybei esančiai ES, kurios vartojimas atsilieka ženkliai nuo statistinio vidurkio ir vesti vartojimo mažinimo politiką ir pateikti tai kaip pasiekimą, sunkiai suvokiama. Nebent orientuojamės į Zimbabvę:) Vėliau nereikia stebėtis,kad didžiausią turtą, žmones prarandame, dėl to pačio mažo vartojimo/mažų atlygių. Ir apskritai noro dirbti ar užsiimti individualia veikla bet kokios iniciatyvos apribojimą.
Apie skolas su dešimtį procentų viršijančiomis palūkanomis, kurios iš kart buvo slepiamos ir apie nesugebėjimą prognozuoti mokesčių surinkimo mėnesiui į priekį – atskiros kalbos
Buhalterio/finansininko prigimtis/mąstymas siekia taupyti. Jei tokia politika tinka valstybėm didžiausioms vartotojoms , tai tik ne Lietuvai. Lietuvos kelias turi būti kitoks… Ir apskritai negatyvus mąstymas, praeitos valdžios išskirtinis bruožas, yra ekonomikai blogis savaime…
Labai dažnai skamba finansų stabilizavimas, ar autorė irgi pritaria,kad finansų stabilizavimas- tai tokia situacija,kai gaunama pakankamai pasiskolinti išaugusį biudžeto deficitą finansuoti?:) Ar dabar esame su tokia išaugusia skola labiau pasiruošę naujai galimai krizei?:) Ar Lietuvai ir toliau reikia taupymo ir ar taupymas yra siektinumas savaime?:)
Statistikos grafikai pateikti taip, kaip pateikiami pagal Eurostato reikalavimus – 4 paskutiniai metai. Manajame neabejotinai yra ir 2008 metai. Tyčia.
Dėkoju už paskaitą apie taupymą ir lūkesčius, tikrai kažkur buvau tai praleidusi. Kaip ir apie mokesčių paskirtį.
Jeigu krizė buvo mokesčių įstatymų pasekmė, tai gal galėtumėt paaiškinti, kaip estai sugebėjo nučiuožti dar giliau už LT? Be jokių naktinių reformų, nes dirbo dienomis, iš anksto, todėl nereikėjo jokių šoko terapijų? Visgi ūkis savo šoko terapiją neišvengiamą gavo, nepaisant to, kad ši šalis turėjo ne tik mažiausia ES skolą, bet ir realius rezervus.
Bet geriau neaiškinkit. Mano, neabejotinai buhalteriškas Jūsų skoniui, požiūris teigia, kad jeigu yra deficitas, jį turi kažkas finansuoti. Taškas. O kad nieko nedarymas turi pasekmes Jums turbūt įrodo 2008 m. dinamika, kai dar nebuvo blogos buhalterinės valdžios, o deficitas iš 0,5 proc. planinio patapo 3,5 faktiniu. How come, sakau. Bet negaiškim vienas kito laiko.
yra paskutiniai 4 metai, jei kalbame apie šios dienos padėtį ir yra ataskaitinis laikotarpis kuomet kalbame apie praeitą kadenciją (bent pagal Topic’ą). Apeliuojama į buvusią skolą, tame pačiame Eurostate galima lengvai pasirinkti ataskaitinį laikotarpį, todėl pasiteisinimas Eurostat’o reikalavimais vėl nusišypsot priverčia:)
Apie Estiją labai lengva atsakyti, reikia vertinti ne tik valstybės skolą bet ir gyventojų įsiskolinimą (kaip minėta, krizė buvo finansų/kreditų). Jei pas estus valstybės skola mažesnė buvo (turėjo net rezervus), tai viešojo sektoriaus prasiskolinimas žymiai didesnis. Bendra valstybės skola (privatus sektorius plius valstybės skola) Lietuvos už estus net keliasdešimt milijardų mažesnis buvo. Štai ir atsakymas. Mažiau prasiskolinusius skolos mažiau slėgė, nebent teigsite kad viešojo sektoriaus skolos ne prie ko ir valstybės finansų neįtakoja:)
Rezervai savaime nėra gėris (pinigai nedirba kaip taisyklė), didžiausias rezervas santykinai mažas skolos santykis su BVP- tada paskolas žymiai lengviau gauti jei prireikia. per praeitą kadenciją rezervus su kaupu išnaudojo, o išaugę skolos aptarnavimo kaštai, tik dar labiau finansų stabilumą slegia. Skolų planavimas, jei nereikia karštai skolintis (kas buvo po naktinės reformos), tai ir paskolų su geresnėmis sąlygom galima tikėtis:) Nebent vėl su tuom nesutinkat:)
Taip, deficitą reikia kažkaip dengti. Bet kaip taisyklė, deficitas yra užprogramuojamas pajamų/išlaidų planavimu. Prognozes daro ne tik finminas,bet ir verslas. Iš kart po rinkimų, kaip tapo aišku,kad bus vedama krizinė politika verslas/žmonės atitinkamus sprendimus darė (mažino apsukas, atleidinėjo darbuotojus, atidėjo investicijas), tai rezultatai iš kart pro rinkimų pradėjo jaustis tiek nesurenkamos pajamos į biudžetus, tiek sodrų išlaidų padidėjimas. O naktinė reforma, dar labiau trauktis verslą privertė ir dar labiau nedarbą,o kartu sodros biudžeto deficitą užprogramavo.
Ar bandot neigti,kad prognozės ir išvados kurios lydėjo tuos naktinės mokesčių reformos teisinės aktus skelbė,kad įvykdžius šias priemones BVP deficitas tik 4,7 proc sieks (jei nieko nedarys bus 9 proc.)?:)
Toks buvo naktinės reformos siekis ir tikslas, kurį vertint ir reikėtų su faktiniais skaičiais,kada kalbama apie naktinę reformą. Kad šios priemonės tokio rezultato neduos ir atvirkščiai deficitas tik dar labiau padidės- buvo tuomet akivaizdu . Nes mokesčių padidinimas, nėra lygu didesnis surinkimas. Tą ir vadinu buhalteriniu mąstymu,kada matoma tik skaičiai,bet neįvertinamas bendras mokesčių poveikių paveikslas. Rezultate jau pirmi mėnesiai su neplanuotom milijardinėm skylėm,kurias reikėjo skubiai neplanuotai dengti su kosminėmis palūkanomis. ir naktinės reformos tikslas 4,7 deficitas nuo BVP daugiau nei kelis kart neatitiko realių faktinių skaičių….
Gal ir nieko kai šoko terapijomis finansų sektorius gydomas, kuriam bent teoriškai labiausiai reikia pastovumo, nuspėjamumo, stabilumo:) tik vėliau nereikia stėbėtis,kad tokios šoko terapijos vis naujų šoko terapijos seansų prireikia:)
Sėkmės šoko terapijų plėtojime, tik nesinori,kad jos Lietuvoj būtų taikomos:)
Na, mes čia galime iki pamėlynijimo ginčytis, ar dėl mokesčių pakeitimų buvo surinkta 1,5 bn daugiau pajamų, nei jų būtų buvę mokesčių nedidinant (tai mažiau, nei planuoti 2 bn, bet daugiau nei 0), ar mažiau, bet matyt vistiek nesusitarsim. jeigu tik man priminsite tokius prognozuotojus, kurie nuo 2008 m. rudens darė ką nors kitą kaip tik kas mėnesį blogino prognozes, tai bus įdomu susipažinti. Tad apie FM paklaidas galiu pasakyti tik tiek, kad jos buvo mažiausios iš visų.
Jeigu Jūsų nuomone 8 proc. struktūrinis deficitas dingstant windfallui ir krentant ekonomikai galėjo virsti kuo nors, kaip tik niolikos procentų deficitu, kurį nelabai aišku kas turėjo finansuoti, tai juk puikiausiai galite su tuo įsitikinimu ir toliau gyvuoti. Jūs ne vienišas tikrai.
Bet jokių ypatingų šoko terapijų būtų nereikėję, jeigu finansų ministras būtų suformavęs biudžeto perteklių tada, kai jam primygtinai rekomendavo. Ir ne buhalteriai, kurių kažkodėl negerbiate, o makroekonomistai (ne aš, nepergyvenkit), kurie 2007 m. tolesnes problemas aprašė nemažiau tiksliai, nei Roubinis. Tad klausimas, kieno dėka ta šoko terapija turėjo būti atlikta lieka atviras. Bet visiškai sutinku su Jumis, kad istoriškai daug didesnė teisybė būtų buvusi, jeigu 2008 m. rudenį Vyriausybę būtų formavę socdemai. Būtų galėję už pinigus, kurių jau 2008 m. negalėjo pasiskolinti, statyti bokštą į Mėnulį – visi būtų turėję darbo ir gavę pajamų, vartoję, o mokesčiai ir toliau per kraštus tyškę, kaip Johnas Maynardas mokino.
Geriausią požiūrį į lūkesčių formavimą ir atsakomybę pademonstravo dabartinis premjeras A.Butkevičius, pristatydamas Vyriausybės ataskaitą Seimui: “Kai buvo sudaryta ši Vyriausybė, pasielgėme labai išmintingai, nesivadovaom rinkimų pažadais, o sudarėm darbo grupę”.
Aš jau nekalbu, kokius lūkesčius formavo Kirkilas + Blinkevičiutė, ir jiems pritaręs Šadžius, nevatai turintis ypatingai dinamišką ir “modernų” požiūrį į reikalą 🙂
p. Lauriui – 1. o Jums nekilo mintis, kodėl anuos rinkimus laimėjo ne klestėjimo o krizės vyriausiybė? Ar nemanot, kad realiam gyvenime gyvenantys piliečiai intuityviai jautė (nepaisant klestėjimo finansų ir pensininkų ministrų vizijų) , kad geruoju šita puota aplink siaučiančio maro metu nesibaigs? Ir beje, atkreipkite dėmesį, kad net 30 nuošimčių rinkėjų po visų sukrėtimų ir, tiesą pasakius klaidų, iš kurių didžiausia buvo beveik visiškas komunikacinis bejėgiškumas (išskyrus finansų ir teisingumo mnisterijas) per šiuos rinkimus tebemanė, kad visgi dar reiktų pabūti santūresniems. Būtų buvę puiku, jei dar kokiem 10 nuošimčių būtų užtekę kantrybės – gal pokyčiai būtų tapę labiau negrįžtami. Na, bet kaip sakė lapė mažajam princui “niekad viskas nebūna kaip reikiant”
2.man, kaip žmogui tolimam nuo finansų, ant pirštų paaiškinkite, ar būtume pasiskolinę už mažesnes palūkanas, jei deficitas būtų buvęs ne 4,7, o planuotas 9? Ar gal visai nebūtų reikėję skolintis?
na kaip gi, būtų reikėję. Deficitas ir buvo 9 proc. p.Lauris bando sakyti, kad FM tūpi buhalteriai priplanavo pajamų iš mokesčių ir todėl suplanavo per mažą deficitą, o kadangi mokesčių nesurinko, tai ir deficitą turėjo 9, nuo kurio atseit “bandė bėgti ir niekur nenubėgo”. Tik kad nebėgimo outcome, turint minty faktinę ūkio raidą būtų ne 9, o 14-15, tad bėgti buvo nuo ko. Žinioj, labai gaila, kad tūpi buhalteriai yra uzurpavę ir FM (buvo, dabar jau ačiū Dievui padėtis pasikeitė), ir Europos Komisiją, ir ECB, ir TVF, kurių 2009 m. pavasario prognozės nepaisant visų “ūkio griovimo veiksmų” buvo lygiai netikslios ir taipogi prognozavo maždaug 5 procentų deficitą. O juk ten dirba ekonomistai pabaigę prestižinius mokslus ir tikrai paskaitę ir apie taupymo paradoksą, ir apie lūkesčių reikšmę, ir Keinso rūkę, bet reik manyt, apie fiskalinius multiplikatorius mažose atvirose ekonomikose ir apie “expansionary contraction”. How come, kad tokie protingi žmonės, ne buhalteriai, ne tik kad nesustabdė žaligos Vyriausybės veiklos, bet dar ją ir ragino (Latvijoje šantažu, neduoti eilinės išmokos, Lietuvoje tekstais?) Bet jie reik manyti irgi nieko nesupranta ir tiek.
Turėti deficitą ir nesiskolinti gali tik tada, kai turi santaupų – tada taip ir finansuoji išlaidų perviršį: suvalgydamas santaupas. Nieko bloga ir iš esmės 3 procentų deficito riba ir yra nustatyta ekonomikos lėtėjimui, kai automatiniai stabilizatoriai (pvz, išlaidos nedarbui ar mažėsnės mokesčių įplaukos, ypač progresinių) deficitą sudaro kone natūraliai. Tokį deficitą ir skolinantis finansuoti nėra ypatinga problema.Lietuvos problema visgi buvo tai, kad struktūrinis neatitikimas tarp pajamų ir išlaidų buvo pridengtas tuo, ką vadiname “windfall revenue”, todėl nominaliai atrodė kad pajamų ir išlaidų neatitikimas mažas, tad lėtėjimo metu deficitas padidės iki 3 procentų ir tiek bėdos. Tačiau tos windfall revenue tai tokios “širdys mergelių”, kurios kaip priplūdo, taip ir atslūgo, plius prisidėjo neišvengiamas ciklinis pajamų nuosmūkis.
Ponas Lauris bando pasakyti, kad jeigu bloga ir durna Kubiliaus vyriausybė nebūtų didinusi mokesčių ir mažinusi išlaidų, tai geras Kirkilo biudžetas būtų buvęs įvykdytas ir deficitas būtų buvęs mažas – statybininkai būtų statę, pirkėjai pirkę, darbdaviai nemažinę atlyginimų. Ir tuo pat metu būtų frajerių, kurie finansuotų mūsų 15 procentų einamosios sąskaitos deficitą ir jokios mokėjimų balanso krize nė nekvepėtų. Bet visus išgąsdino padidėjęs PVM, todėl statybos sugriuvo (nors buvo pilna norinčių finansuoti statybos projektus), pirkėjai nustojo pirkti (nors infliacija lėtėjo staigiai – tik pirk ir norėk), valstybė irgi galėjo suplanuotus įsipareigojimus vykdyti, nors nevykdė jau 2008 metais. Mat verslą sustabdė ne likvidumo krizė, o Valstybės žinių, kuriose buvo išspausdinta net 50 įstatymų pakeitimų (tegul dalis jų nebūtinų), storumas. Niekaip nesuprantu tik, kaip tas ūkis apskritai pradėjo vėl augti ir biudžeto pajamos su juo 🙂 bet tą išsiaiškins darbo grupė
Atvirai pasakius, Jūsų komentarai geresni nei pats straipsnis 🙂
yep, skaitau ir kaifuoju.
Ka as jums galiu pasakyti: nepaisant visu valdzios pastangu – gyvenimas gereja. 🙂
Nu taip, gerėja gerėjimas, nes didėja didėjimas ir mažėja mažėjimas. 🙂
Gal šitą procesą reiktų jau įtraukti į makroekonomikos kursą. Pavadinčiau “Šimonio paradoksu”. Ar hipoteze? Ar fenomenu? 🙂
Gal ir kokia paradigma gautųsi, atliepianti į Jūsų ankstesnį straipsnį apie Šadžiaus mėginimus perrašyti istorija ir apibendrinanti ankstesnės Vyriausybės finansinės ir socialinės politkos rezultatus. 🙂
Žodžiu, autorines teises perleidžiu. 🙂
Kaikada man į viena multą panaši ši skolos aptarimo būsena visur – kaip vienas herojus iki 10 mokėsi skaičiuoti, ir kai suskaičiuodavo kiekvieną, tas kiekvienas pasipiktindavo. 🙂 . Didžiausią skolos kartelę buvau matęs – 80 milijardų apie 2011 metus paskelbta su Medalinsku interviu ir dar kažkuo, kuris ir skelbė žinią…iki svaro nepritempė aiškiai, bet link dolerio jau priartėjęs žmogus buvo 🙂 🙂 . Po to supratau, kad pas mus valiutų rizikos draudimas atsirado ir skola nukrito vėl iki 40 milijardų tiems 2011-iems. 🙂 Niu va pamaniau – draudimas geras dalykas, gi sako tik plešia…. žiūrėk kiek skolos sumažijo. O jei juokais ir rimtai – kad mus šitas stabilumas refinansuotas ir subalansuotas nepražudytų stabiliai kaip šalies. Graikas išėjo į gatves, nurašė po “naktinio sertakio” skolas, net reformos naktinės nereikėjo. Nuėmė gal tik bonusą darbuotojams už atėjimą laiku į darbą, gal muziejus pradėjo Atėnuose veikti iki 16,00 ne iki 15,00 … Ir saulė pas juos ir skolų nurašė krūvą… O kuom mes blogesni ? Arba kaip Jums graikiškas vaizdelis ? Eisiu graikiškai mokytis… 🙂
Ingrida, aciu uz sita straipsni!
Kaip dziaugiuosi,kad atradau jusu bloga,Ingrida! Jus man viena protingiausiu,smaiksciausiu moteru. Jusu klausantis sirdis sala nuo to,kaip jus ismanote tai,apie ka kalbate. Nenoriu cia atrodyti “apsiseilejusi”, ir vis tik esu labai neatsapri protingiems zmonems:)
Dėkoju
Kaip visad – taikliai ir stipriai. Pakviesčiau rašyti Tribūnoje, bet matau, kad ir čia puikiai įsikūrėte.
Todėl paklausiu tik vieno klausimo, kuris neduoda ramybės nuo tada, kai nepamačiau Jūsų pavardės Šešėlinės Vyriausybės sąraše. Jei Lietuvos žmonės iki kitų rinkimų atsipeikės, ar galima tikėtis tamstos sugrįžimo į postą?
O ką reiškia “žmonės atsipeikės”? Atsipeikėti galima iš apspangimo, sapno, hipnozės, bet gal dabartinė būsena yra tiesiog natūrali būsena, kurioje žmonės puikiai jaučiasi? Man taip atrodo.
Atsiradau nešešėlinėj vyriausybėj per klaidą ir atsitiktinumą, o apsiėmiau tik todėl, kad laikas buvo sumautas. “Gerais laikais” būt finansų ministru – tai noufenkjū dalykas, nes blogais tai opozicijai ir vienam ar trečiam piliečiui esi nieko nesuprantantis “buhalteris”, kuriam tik “atimt” ir “padalint”, o gerais laikais toks esi visiems – saviems ir svetimiems, nes juk net ir VU pastudijavusių ekonomiką politikoje per daug neturime, ką jau apie LSE kalbėti.
Valdžia manęs “nevež”, o nelabai yra ką toje politikoje veikti be šio potraukio
Kadangi Lietuvoje peikti ir veikti yra tapę beveik sinonimai, tai matomai tam, kad pradėtum kažką veikti, reikia pirma “atsipeikti” nuo to, kas trukdo veikti. Kam nuo tingėjimo, kam nuo butelio, kam nuo kvailų pažadų, greitai matyt reikės “atsipeikti” ir nuo darbo grupių.
Prie to pacio makroekonomikos kurso: kaip matau, nei vienas is jusu ganamu bebenciuku, taip ir nepasiteiraus, kaip jumi destytojavimas? Jusu stichija..
Daug darbo. Bet kaip sako, durnius myli darbą, o darbas – durnių.
leiskit speti, sia lietuviska ismintimi beveik visada atsakote, kai zmones klausia: tai turbut dabar VU, po ministravimo daug lengviau.. 🙂
pasitaiko mums ir vieną mintį mintyti 🙂
Prie to pačio makroekonomikos kurso, prekybos balanso temos: nežinau, kaip veda Ingrida paskaitas, tačiau, pagal straipsnius ir komentarus, manau, kad VU yra nevertas Ingridos. Intuityviai jaučiu, kad mūsų buvusi ministrė, tarkime kokiame LSE, kuo puikiausiai galėtų “seniems pirdžiams” (ie Krugman & Associates) parodyti, kad galima rūkyti nebūtinai Keyneso atsėlio žolytę. Ta stichija, kaip Jūs sakote, yra gerokai per didelė pilkai VU ekonomistų bendruomenei. 🙂
Kaži, Nesvarbu, gal nusiperkam laisvo klausytojo bilietus į keletą Ingridos paskaitų?
Aš be juokų prisijungčiau į paskaitas…suk devynios su ta graikų klaba… 🙂 Tik pasakykit kur ir kada. Kadangi esu Vilniuje nuo kokio rugsėjo eičiau kiek jėgos leidžia.
Ale žiu, išsivers dar ir į mokslus.
Kaiptai net smalsu pasidarė.. 🙂
Labiausiai sunku sugalvoti, kaip padaryti taip, kad iš makroekonomikos kurso galvoje neliktų vien miglotas įsitikinimas, kad tik pastumdai kokias tai kreives “tudy-siudy” ir gyvenimas iš karto ir visiems laikams puikus, kaip suponuoja IS-LM modelis. Man po makroekonomikos kurso I kurse liko būtent tik tai. Na ir dar biškį gamybos funkcija 🙂
Dar klausimas, į dėstytojavimo temą šioks toks. Papasakojate studentams kokių makroekonominių erezijų, be visuotinai dėstomų Keynesianism ir Monetarism? Nes aš visą makroekonomikos grožį atradau tik gerokai po universiteto makroekonomikos kurso baigimo. 🙂
aš irgi. Bet gal tas visuotinas dėstymas keinsizmo ir monetarizmo visgi turi savo muziką, nes paskui bent jau aišku, kame erezijos esmė – juk iš pradžių apskritai nežinai su kuo tą ekonomiką valgyti… Tai matyt vėlesniuose kursuose galima tą akiratį praplėtot jau su didesne nauda, o ne vien sujaukiant smegeninėje ir taip nestabilų turinį
VU dėl jų galėtų pasistengti ir pradėti pagaliau paskaitų įrašus internete talpinti. 🙂
Neatmesciau ir vardinio pakvietimo galimybes (pablatu) bet spaudimo nedarau..
Laba diena,
Esu televizijos žurnalistikos studentas iš Bournemouth University, Jungtinės Karalystės. Šiuo metu rašau darbą apie Europos Sąjungos ateitį ir galimą Jungtinių Europos Valstijų kūrimą. Norėjau paklausti Jūsų, kaip ekspertės ar Jūs manote, kad būtent tokio darinio kūrimas yra susijęs tik su Euro zonos krize? Taip pat, kada manote pasibaigs (jeigu pasibaigs) Graikijos krizė ir kokie bus to padariniai? Ar manote Islandijos noras stoti į ES buvo tik dėl finansinių priežasčių ir dabar, kai Islandijos finansai vėl stabilūs ir valstybė pasiekė prieš krizinį lygi, ji nebestos į ES?
Labai ačiū už atsakymus ir Jūsų pagalbą labai vertinu.
Augustinas Sukys
Multimedia Journalism
Bournemouth University
na čia netrumpai kalbos gautųsi. Pasistengsiu savo mintis surašyti e-mailu iki savaitės galo, jeigu tik padės. Tikiuosi, e-mailo adresas teisingas 🙂
Dėl Islandijos neabejoju, kad narystės siekis buvo susijęs su situacija ir įsitikinimu, kad euras yra saugumo šaltinis. Dabar padėtis pasikeitė – ir Islandijos, ir euro. Nors neteisinga teigti, kad Islandija yra ta pati, kaip iki krizės – juk kapitalo kontrolė iki šiol. Pabandykit ją panaikinti ir pamatysit visai kitą vaizdą. Kiek suprantu, rinkimus ten ketina laimėti opozicija, kuri greičiausiai procesą sustabdys. Kaltos, matyt, kaip visada, žuvys 🙂
O man… ? 🙂 ir indomu apie tą Graikiją, gal čia dėt pora minčių į blogą apie sertakio specialistus ? prisibijau, kad 1 kurse makroekonomikos apie tai nebus nieko dorai ir rimtai parašyta… O taip norisi suprast, kuo tas graikas su alyvuogiu aliejumi prastesnis už mūsų lietuvį su visais cepelinais…
Dėkit, būtų įdomu išgirsti. Girdėjęs ir aš apie jų valdininkijos išradingumą, kolega prieš gerus metus sakė, kad graikų valdžia įvedė baseinų mokestį, o mokesčių mokėtojų skaičių nustatė pagal Google map’s palydovines nuotraukas 🙂
Graikijos problemos ganana paprastos, tik šįkart jos visos pasireiškė vienu metu vienoje mažoje šalyje. 😉
1. Labai silpnas privatus ekonomikos sektorius. Pastaruoju metu pagrindinės ekonomikos šakos buvo žemės ūkis, maisto pramonė ir turizmas. Kitas privatus verslas (įskaitant laivų statybos pramonę, kuri anksčiau buvo viena didžiausių pasaulyje), nyko nyko ir nunyko nuo pat įstojimo į ES, nes gyventi iš ES paramos “įsisavinimo” buvo patogiau.
2. Silpni valstybės finansai. Vyriausybėje buvę socialistai buvo labai dosnūs, palaikė neadekvačiai dideles išmokas, statė greitkelius per kalnus ir tarpeklius (kurie nebaigti dabar atrodo labai groteskiškai, galima pasižiūrėti važiuojant traukiniu iš Atėnų į garsiąją Meteorą :)), prigalvojo daugybę išimčių (Vien apie jų socialinės apsaugos sistemos įdomybes būtų galima kalbėti kelias dienas nesustojant :D).
3. Didelis šešėlinis ekonomikos sektorius. Paplitęs tiek elementarus mokesčių nemokėjimas, tiek nelegalus darbas, nes Graikijoje nelegalių imigrantu skaičius labai didelis (Galbūt ne visi imigrantai dirba nelegaliai, bet didelė dalis ir tas krenta į akis vien Atėnų gatvėse. Gatvės prekyba, kuri visa neoficiali ir mokesčių nemoka, išplitusi tiek, kad kuo nors prekiaujama ant kiekvieno gatvės kampo. Pačiam dar teko matyti siuvyklą, pilną dirbančių pakistaniečių, daugiabučio namo pusrūsyje ir aš labai abejoju ar jie ten dirba legaliai ir moka visus mokesčius. Žemės ūkyje tas vėlgi plačiai išplitę. 🙂 Maloni išimtis turgūs, kur kiekvienas ūkininkas turi kasos aparatą ir dėl to prie parlamento neprotestuoja, nors nelabai ir galėtų, nes ten tuščios vietos protestams retai rasi :D). Čia dar vienas vaizdus pavyzdys į baseinų temą yra namai provincijoje iš kurių stogų kyšo armatūra, nes taip namai nelaikomi iki galo pastatytais ir dėl to mokesčių ar tai visai nemoka, ar jie mažesni. 🙂
3. Ir, aišku, šalies vyriausybės sugebėjimas daryti kūrybišką apskaitą dėl ko jie sugebėjo niekam neužkliūti kol neįklimpo iki kaklo.
taigi, bet čia yra klausimas, ar yra koks nors kelias out of it, turint mintyje minimą ekonomikos struktūrą. Kas kad eksportas auga gana sparčiai (nuo labai žemos bazės), kai to eksporto tik turizmas ir kažkiek žemės ūkis :/
beje, norėčiau socialistus kiek reabilituoti – dešinieji valdžioje buvo ne ką geresni. Būtent jie buvo valdžios prieš pat visą bardako užsikūrimą, o paskui rinkimus pralaimėjo Papandreu Jr. Buvęs dešiniųjų FM, dabartinis premjeras Samaras, kai buvo opozicijos (socialistams) lyderis, kartą buvo pakviestas guest speakeriu į ES dešiniukų finansų ministrų pusryčius – pasakojo žmogus tada, kaip reikia skatinti ekonomiką didesnėmis išlaidomis ir mažesniais mokesčiais, i viską Papa (-ndreu ir -constantinou) daro neteisingai. Turėjau save gnaibyti, ar nesapnuoju ir nesu netyčia LT Seimo salėj 🙂
Beje, tas pats buvęs kolega Papaconstantinou 2010 pavasarį (dar graikai nebuvo įsiplieskę, tik truputį kunkuliavo), sužinojęs, kad Lietuva baigė 2009 su minus 14,8 paklausė: “how come, that you are still alive?”. Kai dabar pažiūri, kad jau kumuliatyviai bus daugiau nudardėję ir nelabai kokio turnaround’o matyti, kažkaip lūdnai ironiškai visa tai atrodo
Man truputį baugu tik dėl vieno, kad tie patys veikėjai, kurie pamokė graikų politikus kaip reikia “vesti” nacionalinę saskaitybą, dabar moko ir JAV valdžią apie atgyvenusias BVP metodologijas. Tos senos “univero” draugystės verčia rinkas rimtai dilgčioti.
Beje, šiandien laukiam gerų žinių iš JAV. GDP Q1 targetas bent 3% 🙂
tai laikot, kad žinios vistiek geros ar visgi blogos? Underlying skaičiai lyg ir neblogi ir jeigu ne ta valdžia :)))
Ar čia labai gerai ar tik gerai, bus matyt kai užsidarys New York’as.
Nominaliai atrodo gerai, nors lūkesčiai buvo didesni ypač vartojimui, kas, aišku, verčia susimąstyt ir reikalauja padaryt namų darbus. Savaitgalį matyt teks “padžiūt” prie skaičių, pasiruošt pirmadienio realioms korekcijoms.
A valdžia kaip visada – jei nepraleidžia progos patylėt, tai susikuria progą pakalbėt. :))
Gerbiama Ingrida, gal kartais galima kur nors Jūsų platesnių ekonominių – finansinių veikalų rasti? Nes mano įdomių straipsnių alkio Jūsų blogas nebepatenkina 🙂 O aš viso labo teisininkas, įsivaizduoju, kaip žmonėms, nusimanantiems ekonomikoje, sunku…..
norėčiau ir aš turėti laiko platesniems veikalams. Buvau įsitikinusi, kad per šį pusmetį bent temą galėčiau susigalvoti, iš kurios kokį rimtesnė mokslo “veikalą” pagaminti galėčiau. Dar nespėjau 🙂 paskaitų apmąstymas ir visokie visuomeniniai- pionieriški užsiėmimai kažkaip sučiaumoja visą laiką
Liūdesys gilus ir pilnas….. Na tada bent jau laukiam kuo greičiau antros serijos 🙂
Tema veikalui turi prisiripti. Antraip tai gali išvirsti į “makrokominius” laiškus akademiniams bičiuliams, na, laipsnį gal dar duos, jei “daug” prirašysit 🙂
Suprantu, jog aplinka sirpimui turi daug įtakos, tačiau, kad ir kaip bebūtų, linkiu sulaukti to “Hausiško” nušvitimo 🙂
taip sau ir pasiteisinu 🙂
Cha cha cha, kaip smagu dainas dainuoti kai gaves esi premiju-priedu ir visokiu kitokiu gerybiu tiems kurie bando pragyventi is minimumo…
Zmogus toliau savo nosies ir nematai..
Senai galvojau kokie kausai sedi prie valstybes valdymo vairo, jeigu matai, kad krenta ekonomika tai ne mokesciais uzkrauk(vistiek niekas daugiau nesurinko), o mazink juos, skatink versla, zmones dirbs ir patys mokes mokesciu ir biudzetas bus pilnai surinktas, nes moketoju bus daugiau…
Paziurekit i Lenkus, ES pakilima ekonomikos uzturejo per krize, nes valdzia palaimino prekiu perdirbima(sampunu ir visokio brudo skiedima) ir vezima lietuviukams kuriems labai visko reikia…
Kas apie keliu taisyma tai gal ta tema nebegrybaukim taip astriu liezuviu, kad bent jau butu kokybe tu keliu tai gal ir nieko, bet jei naujas kelias po 2 metu pradeda skilti, ir duobes lyst laukan tai nezinau kaip cia su tais keliais naujais bera 🙂 aisku ziurint i sviesu rytoju pelningiau kelia nutiesti prastesni, nes juk duobes reikes lopyti, o tai smagus ir pelningas papildomas darbas uz kuri reikia moketi 🙂
Apie tai, kad valdzia neplauna pinigeliu tai gal savo bobutei papasakokit, VALDOVU RUMAI kiek surijo milijonu??? Visokie LEO-LT sukurimas, veikla, ir kur visa tai dingo? Taip kad nereikia cia lia lia lia viesoj erdveje tarsketi…
Va čia yra puikus pavyzdys kas būna kai žmonės be keinsizmo (o ir tą greičiausiai iš kalbų žiniasklaidoje, o ne universitete) nieko daugiau girdėjęs nebūna ir pradeda svaigti kaip stebuklingai “paskatinus verslą” 2009 m. buvo galima subalansuoti tuometį biudžetą. 🙂
absoliučiai, nes tas, kuris Keinsą rūkė universitete, žino, kad yra aibė prielaidų, kurios realiame mūsų gyvenime visiškai neegzistuoja ar egzistuoja labai ribotai. Tas, kuris viską ‘žino” iš laikraščio be jokios abejonės nieko apie tai negirdėjo. O gazieta tik parašė, kad mokesčių mažinimas ir išlaidų didinimas yra gerai ekonomikai, toliau jau rašytojui buvo per sunku 🙂 Koks ten ekonomikos atvirumas, fiksuotas kursas ir panašūs niekai 🙂
Jei šalies skola denominuota užsienio valiuta, tai biudžetą įmanoma greičiau subalamutinti nei subalansuoti, ką panašu “šviesūs” parlamentarai ir siūlė anuomet.
p.s. Aš Keynesą laikau diskontuotu liberalu, aišku, tai geriau nei diskontuotas socialistas, bet… vistik diskontuotas 🙂
dar “Kubiliaus rezidenciją” pamiršote:)
ką man tarškėt, o ko netarškėt viešoj erdvėj, matyt, ne tamstai iš .ru jemeilų nurodinėti – tol, kol tamstos nevadinu prietaisu ar dar kaip, matyt, kiekvienas turim teisę savo nuomonę reikšt. Štai jūs mane pavadinot “kaušu” ir aš visai dėl to nedraudžiu jums čia “tarškėti” ir dar konkrečias pievas. Akivaizdu, kad nepajėgsiu tamstai paaiškinti, kuo skiriasi Lenkijos ekonomika nuo Lietuvos, tik suprantu, kad jeigu būtumėt valdžioj pats, tai kaip nekaušas būtumėt persiejęs litą prie zloto ir užstūminėjęs šampūnus latviams su fiksuotu kursu. Nebloga mintis, vėliau ir kelius būtų galima litais grįsti. Na ir aišku, dar mokesčius mažink. Geriausia iki 0, tada pinigų neatsiginsi, nes norinčių mokėti bus tuntai.
Kas dėl priemokų ir priedų – taigi, valdžioje jau nekaušai (bent jau pagal įsitikinimus, kuriuos skelbė, turėtumėt taip manyti, nes irgi sakė, kad reikia šampūnius gaminti) ir jie davė priedų ir tiems, kurie iš minimumo bando pragyventi, gal duos ir dar. Atsikvėpsite pagaliau. Tik kartais kai neturite ką veikti, gal pamąstykit, o kur tas stebuklingas Lenkijos stebuklas tyliai dingo?
Paantrinant anam garbiam ponui, pridursiu: o veliau tie patys zmones (kur Lietuva praskolino) moko musu jaunus protus ekonomikos pagrindu. Nuodija musu ateities samone. Zinoma, teatleidzia kalbininkai, tai rasau jumoro forma.
Bet ne apie tai, ant siu dienu vyksta konferencija apie mokescius EU. Mintis butu tokia, kodel nepabandzius isidereti zemesniu akcizu is ES, trims Baltijos salims? Ko vertas vien A.Semeta derybiniai pozicijai pastiprinti..
Tokių nėra daug, tad laikykime tai gyvenimo druska, kuri negali pakeisti pamatinio tikėjimo, kurį bus kam perduoti – kad viską turi ir gali sureguliuoti valstybė, stumdydama IS-LM kreives.
Dėl akcizų – trys Baltijos šalys stodamos į ES gavo 10 metų pereinamąjį laikotarpį akcizams pasiekti. Tad derybos buvo, toks jų rezultatas. Būtų nepaprastai keista, jeigu bendroje rinkoje kam nors tokia privilegija būtų suteikta, išskyrus tolimas salas, kurios istorinių lengvatų turi. Tam reikalingas, kaip žinia, vienbalsiškumas, kurio tikėtis sunku, beje, aš sunkiai tikėčiausi netgi estų dalyvavimo tokiame projekte, turint mintyje, kad jų nacionalinės mokesčių politikos kryptis – aiškiai perkelti kuo daugiau mokesčių naštos vartojimui, todėl jie akcizus kėlė iki “skambučio suskambėjimo” ir apie kokius nors persiderėjimus nelabai kliedėjo.
Tačiau nuo 2004 m. kol kas ES nepavyko padidinti nei alkoholio nei kuro minimalių akcizų – tas pats vienbalsiškumas lemia, kad mūsų prieštaravimas yra svarbus.
Autore gerb. asmeniskai as niekad net minties neturejau kazko prasyti is valstybes, ir neprasiau, dirbau darba 10 metu be atostogu, iseiginiu minimum 4 per menesi ir turiu tai ka norejau tureti.
Suprantu, kad kritika nepatinga zmonems 🙂 gavusiems priedu ir premiju smagu tarsketi apie mikro ir makro ekonomikas tiems kurie sotus jau senai bebuvo :)))
Gyzmuk, man rods Jūs susipainiojote laike ir ne ten ieškote kaltų.
Trumparegiai ir toliau savo nosies nematė Kirkilas + Blinkevičiute + Šadžius, išleisdami per kaminą šiokį tokį rezervą, propaguodami fiskalinę kosmonautiką ir apskritai, neigdami krizę.
Valdovų rūmai, ata Brazausko užmačia.
LEO.LT – Kirkilo avantiūra.
Lenkai čia ne prie ko, nors ir atsiprašėm, o keliai, tai per visas valdžias ir tarpuvaldžiu aktuali tema 🙂
nesiklaidinkit, tai, kad tamsta mane pavadinot “kaušu” tikrai nėra jokia “kritika”, tai tiesiog prasivardžiavimas. Nemaloniau, nei kritika – su kritika bent įmanoma diskutuoti, bet nieko, įprantama
Žemiau esantys klausimai nebūtinai adresuoti teksto autorei.
Įdomu kokia turėtų būti šeima, kad prasiskolinus 40 % savo pajamų, vistiek planuotų – 3 % deficitą? Arba kaip atrodytų AB/UAB, kurios skolos siekia pusę jos apyvartos? Apie kokią valstybės valdymo kokybę ir kokį rezultatą mes čia kalbame?
Kiek metų mes gyvensim su minusiniu biudžetu, ir kiek reikės ,kad gražintumėm skolas?
Ar kas nors galvoja apie ilgesnį nei kadencijos 4 metų periodą?
Ar kas nors matavo/ svėrė vertino tokius dalykus kaip ROI, pasiskolintų pinigų sukuriamą vertę, ar kam nors įdomu susitarti ir pamatuoti kiek naudos/žalos padarė konkretūs sprendimai? Ir apskritai sutarti , kad mes turim pasiekti konkrečių , skaičiais pamatuojamų rezultatų ir už juos atsakyti. Ir kad tie rezultatai būtų ne buhalteriniai skaičiukai , o Lietuvos žmonėms ir jų gyvenimo kokybei aktualūs dalykai.
Ir dar kaip čia gaunasi , kad biudžetas 2005 metais buvo dvigubai mažesnis, ir taip drastiškai išaugo per tuo paskutinius metus? Ir kaip atrodys mūsų biudžetas, kai baigsis EU parama?
Ir dar labai įdomu būtų suprasti ir panaudoti estų patirtis, kodėl mes taip žiauriai pralošinėjam jiems į vienus vartus? Jie taip pat neturi energetinių resursų, žmonių tris kartus mažiau , o ir Mažeikių naftos ar Ignalinos AE nėra. Kur jų stiprybė?
Nežinomas autorius yra pasakęs : “dar taip nebuvo, kad kažkaip nebūtų” – va taip mes ir gyvenam.
Su minusiniu biudžetu turėtume gyventi iki 2016, kai biudžetas turėtų tapti lengvai perteklinis (žinoma, remiantis esamomis ekonominėmis projekcijomis). Jeigu 2011 m. pabaigoje situacija eurozonoje nebūtų pablogėjusi, tai būtų įvykę jau metais anksčiau. Kadangi ūkis vis dar auga žemiau potencialo, konsoliduoti finansus, t.y. mažinti deficitą sparčiau, kad ir kiek jo nemėgčiau, nėra racionalu, juoba, kad skolos santykis su BVP jau šįmet turėtų būti mažesnis, nei pernai, nors absoliučia išraiška, žinoma, kad skola padidės, kol tebeturime deficitą. Kad deficitas mažės, užtikrina įstatymas, kuris, deja buvo priimtas per vėlai, kad apsaugotų mus nuo ankstesnio sezono išlaidų pliūpsnių. Jeigu įstatymo nebūtų, nebūčiau tokia rami.
Skolas valstybės grąžina retai. Paprastai jeigu jos būna padidėjusios dėl kažkokios krizės, tuomet siekiama jas sumažinti iki tam tikro priimtinu laikomo lygio ir perfinansuoja. Jau nuo 2012 m. kasmet daugiau perfinansuojame, nei naujai skolinamės. 2016 m. gale dėl fiskalinės drausmės įstatyme užprogramuoto deficito mažėjimo po 1 proc. punktą kasmet, skola turėtų siekti apie 35 proc. BVP, nors beveik visą tą laiką kažkiek papildomai naujai skolinsimės. Jeigu situacija klostysis geriau, nei prognozuojama dabar, konsolidavimas gali būti ir spartesnis. Jeigu blogiau – vėlgi priklausys, kokios to blogumo šaknys. Nors dėl skolos padidėjimo nėra, žinoma, jokio džiugesio, tačiau jokios tragedijos irgi nėra, tiesiog ji kažkiek varžys judesius. Tame yra ir tam tikro liūdno privalumo, nes judesiai nevisada būna koordinuoti.
Na o visa tai, ką Jūs klausiate apie 4 metų ciklą, kuriuo skaičiuoja politikai, tai klausimas yra gana retorinis. Juk nepaisant to, kad šeima su 40 procentų skola elgtųsi kitaip, esama “šeimų”, t.y. valstybių, kurių skolos keli kartus didesnės (lyginant su pajamom, o ne absoliučiai), ES skolos vidurkis – 90 procentų ir finansai dar tolokai nuo balanso. Nes šeima neturi ant ko paspirti savo problemų, tad tai natūraliai ją verčia elgtis atsargiau ir galvoti apie ilgesnį laiko horizontą, nei įprasta politikams. Bet juk paprastai politikai sprendimus priima būtent remdamiesi ne “buhalteriniais skaičiukais”, o noru padaryti ką nors gero “Lietuvos žmonėms ir jų gyvenimo kokybei”. Taip ir padaro, kad biudžetas ima augti pumpuruojančiu-sprogstamuoju būdu, nes kurį laiką pumpuruojančiu-sprogstamuoju būdu auga pajamos ir niekas nenori girdėti makroekonomistų įspėjimų, kad tai – laikina. Ir lygiai taip kaip “buhalterio” epitetais, tuomet švaistomasi “panikierių”, “gąsdintojų” ir kitais – kiekvienas mat turi savo teisybę, o ypač lengva ją turėti, kai nė velnio neišmanai.
Dėl estų – negaliu atsakyti tiksliai, bet galbūt priežastis yra tame, kad dar 1992 jie padarė kitokį pasirinkimą, nei mes. Nesigręžiojo atgal, negodojo sovietmečio, o tiesiog ėmėsi keisti ir keistis.
Kaip sakė tas pats autorius, labai žinomas, apie kurį kalbate: “šiandieninis troškulys yra vakarykščio troškulio padarinys”.
Apie Lietuvių ir Estų kelią į laisvę ir demokratiją būtų galima pasakyti taip: “demokratija, ir, demokratija – tai dvi skirtingos sąvokos”.
Pumpuruojantį-sprogstamąjį būdą aš vadinu “suolo paradoksu”, kurį kolegoms prie alaus pasakoju, kad Lietuvoje ekonomistams ir politikams neina susitarti, todėl, kad ekonomistai sprendimus priima naudodamiesi daugybos lentele, kurią išmoko dar mokyklos suole, o politikai moka tik “dauginimosi” lenteles, kurios turbūt dar ir dabar rašinėjamos ant suolo ir po suolu 🙂
Valdžios vyrai ir moterys labiausiai leiboriukais pradeda rūpintis prieš rinkimus, čia tai jau matyti keli buvo posėdžiau seimo, kai vis darželį prisimena ar tvorą kokią kiauresnę, geri jie žmonės retsykiais būna…pradėjau galvoti kaip čia dažniau jiems tokiems būti, sakau gal rinkimus kas metus daryti, tai gi nuo rūpestėlio neatsigintumėm . 🙂
Estai fizinukai labiau prasiskolinę nei lietuviukai, itariu bet to ir pas litwinus santaupų bankuose daugiau nei pas lenkus ir estus… bet čia reikia kažikur po statistikas rankiotis.
Sudomino, o kuom lenkiškas stebuklas baigėsi ? jei galima trumpai prie geoekonominių žinių praplėtimo skyriaus…. Jie gi vienintėliai per ES turėjo prieaugį bvp per tuos baisingus. Kažikas ten pas juos baiminasi, kad kažkas lėtėt pradėjo ir neauga jie taip stipriai …
Man aplamai tas amžinas augimas keistas ekonomikoj….mes gi nebeaugam ir nieko, krizės aišku pas žmones būna, bet kad nebeaugam gi nesisielojam… Ar yra kur nors būsena ekonomikos kai ji nauga ir visiems gerai, alia “Brežnevo stagnacija” tik tokia geroji stangnacija kuomet nesivaikoma augimo ir nesižudoma po tų augimų kritimo ? Visiems gražaus savaitgalio ir žibučių miške mačiau, ir nėmotais jiems tas bvp 🙂
Dėl Lenkų, tai atsiverskit zloto kotiruotes ’08/’09 metų ir didžioji dalis klausimo bus atsakyta. 🙂
Dėl augimo, visą tai sąlygoja palūkanų egzistavimas, toks tatai tas kapitalizmas, amžinai reikia bėgti, na, ir aišku, mokėti mokesčius :))
“Neaugimo” būsena, kaip kad sakote, sąlyginiu gėrių gali būti laikytina nebent Šariato finansuose, bet tuomet reiktų visiem atsiversti į Islamą 🙂
Na kaip, augimas žmogui apskritai užprogramuotos, o palūkanos tik gerokai vėliau atsirado. Paprasčiausiai žmogus negali nusėdėti vietoje ir nori vis daugiau ir geriau ir stengiasi tai sukurti ir gauti. Ir taip nuo pat išlipimo iš medžio, kas irgi buvo technologijų revoliucija sukėlusi didžiulį tuometės ekonomikos augimą. 😀
Nu mes apie tą patį, angliškai tai vadinasi interest viena iš reikšmių turbūt būtų ir domėjimasis. Kai žmonės išmoko sudauginti skaičius, tada atsirado ir Rate’as, kuris matavo to “domėjimosi” tempus.
Tai kad nelabai ten kas augo per šimtmečius – pažengdavo technologija, užtat žmonių mažiau numirdavo ir BVP per capita būdavo vietoj. Bet kadangi statistikos irgi nebuvo, tai niekas su dėl to galvos per labai ir nesuko 🙂
Taip, sutinku, kad dėl šios priežasties arabams su žydais neįmanoma susitarti bus niekad. Bet kadangi arabų šalyse buvau ne du ir ne tris kartus, manau, kad neimant čiadros ir 4 žmonų kaip pvz. geriausio… palūkanų neėmimas yra mano galva visai kitos visuomenės pagrindas. Tikiuosi antisemitizmu nebūsiu apkaltintas. Vienam veikale patiko pozicija, kad bankams būtų siulymas ne palūkanomis lupant kailius užsidirbti, o investuoti pvz, kad į kokią pramonės šaką ir įmonės pelną jau mokėti kaip dividentus ir indėlinikams ir savo banko akcininkams. Palūkanos yra gryna infliacija, tik paslėpta taip gramatnai…po krūva teorijų ir grafikų. Pinigai būtų tuo atveju augimo ir ekonomikos skatinimo priemonė tiesiogine prasme. Dabar pvz sudedam į nekilnojamą turtą po kreditu, pridėtinės vertės nekuria toksai plytų derinys, o mokėjimas kaip už aukso veršį. Aplamai mes žmogeliukai su visom ekonomikos teorijom ir praktikom priėjom iki absurdo su ragučiais, mokam už vandenį, tarytum kokiam vandenų direktoriui dievulis davė privatizacijos čekį šiam skysčiui. Na gal kažkas sakys, kad tai yra mokestis už vamzdį ir siurblį bei kitokias bėdas jų su viešais pirkimais, bet realijos tokios, kad monopolėja tai kas duota tikrai ne šios ir ne anos valdžios…elementarus vanduo. Žemės gelmių įstatymą pasižiūri, po to ta žmonijos progresą ” interest” pavadinimu ir supranti – žmonės su valstybės resursais nesusikalba pagal visus parametrus, o interesai tikrai net nebe valstybės, ką jau ten žmonių…ir taip sąvadelį ilgą su tais ekonominiais kuriozais pildyt galima. Ekonomika su savo teorijomis, praktikomis ir galų gale pasekmėmis man panaši į prekybininkus kurie pardavinėja sniegą šiaurėje ir kaitintuvus pietuose su krūva marketingo bereikalingo, “gera kaina ir šiandien pas mus ne tik sniegas – tai kažkas daugiau!” 🙂 Visiems dabar kalama į galvas, kad senatvės džiaugsmas arba didžiausias rūpestis pensijų fondai ir camelia vaistinė, jei neskatinsim vartojimo ekonomikoje bus kolapsas ir būtinai reikia pasitarti su konsultantais ir TVF…kaip čia mums tvarkytis. TVF čia gi faktiškai žmonės kurie kuria pridėtinę vertę su savo lazeriniais printeriais atvažiuoja pas mumi ir mažai skaityt bemokančius moko amatų ir gamyklas stato. Kada suprasim, kad skolos tai nenoro skatint savos ekonomikos ir nežaboto noro vis geriau ir geriau gyventi ne pagal kišenę pasekmė ? O kas ten joje, toje pasekmėje, pagal skaičius sudėta kaip ir aišku, bet vaistai manau visai kitoje vietoje… Eisiu ryt žibučių ieškot, nepaisant streikų Ispanijoj jos paprasčiausiai pražydo. 🙂
Rolandai, daugelyje vietų esate visiškai teisus, tik Jums matyt sunku visą tai, ką intuityviai jaučiate, įvilkt į konkretesnius rėmus, kadangi nesate finansininkas.
Visiškai pritariu, palūkanos tai “oras”. Joms mokėti skirti pinigai paprasčiausiai neegzistuoja, kadangi pinigų mase = visa skola, bet palūkanų ji neapima. Mokslininkai ir, kaip sakote, “gramatni”, ginčijasi tik dėl to, kaip jos nustatomos, įtakojamos ir t.t., bet esmė tokia – jos sukuriamos iš “oro”. Rinkose retai būna tokia situacija, kai visi dalyviai gali gauti ir tuo pat metu mokėti palūkanas, ko pasekoje pinigų masė išsisklaidytų tolygiai ar ” po lygiai” :), kadangi to nebūna, tai pinigai linkę telktis tik keliose rankose. Rezultatas – Benas privalo minti dolerines stakles.
Pamąstymui, kodėl pvz. JAV negriūna? Juk jos iždo poperiuose tos tikrosios skolos belikę gal koks 1/3, o 2/3 prikapsėjo palūkanų per refinansavimą. 🙂
taip tikrai, aš financininku nepasivadinčiau, bet ar imantresnės savokos ir apibrėžimai iš esmės pakeis “viso šito” struktūrą. Juk svarbu ” į šitą ” 🙂 neįlipt, arba bent jau skolintis tik verslui užreginus UAB, bet ne fizinukas kuomet pasiima mašinai ar kelionei povestuvinei. Snoras beje buvo tokias keliones maloniai pradėjęs kadaise finansuot – “čia ir dabar”.
Idėja, kad bankas galėtų investuot tik į realų sektorių ir atsakomybė ir dividentai priklausytų išmokose nuo pelno į kur investuota – visom keturiom letenom ir uodega palaikau! 🙂 🙂 🙂 🙂 🙂
Jūsų paminėta idėja fundamentaliai atsimuša į klasikinį filosofinį pradą apie nuosavybę ir teisę į nuosavybę. Tai yra nuo Dievo ar nuo Valdžios
Jei tema domina giliau siūlyčiau paskaitinėkite J.Locke vs J.Bentham.
Aukščiau minėtas, komentatoriui nežinomas, yra puikus čekų autorius Jaroslavas Hašekas, kalbėjęs šauniojo kareivio Šveiko vardu (labai rekomenduotina literatūra, beje, nuo pradžios iki pabaigos, t.y. daugtaškio).
Beskaitant to pat komentatoriaus pateiktą valstybės valdymo analogiją su šeima ir greta – su įmone, kilo mintis, kad greičiausiai taip lyginti yra netikslu. Jei visuomenė būtų šeimos nariai (ir čia iškart mintyse iškyla garsioji a.a. M. Thatcher kalba apie tai, kad nėra tokio dalyko kaip visuomenė, ir kad pirmiausiai turime išmokti patys rūpintis savimi, o po to ir kaimynu, užuot laukę, kol “valdžia” viską už mus padarys ir viską duos), ji elgtųsi daug racionaliau ir savo problemas išspręstų daug anksčiau, nei stukteltų 40 pct įsiskolinimo lygis. Straipsnyje rodoma diagrama, tegul ir nelabai ryški, iliustruoja, kuo valstybės biudžetas skiriasi nuo šeimos. Šeima netoleruotų trečdalio ar pusės savo narių neveiklumo, parazitavimo, ištiestos rankos laikymo, užuot ėmusis darbo. Paklauskite provincijos gydytojo, kada mokamos įvairiausio plauko pašalpos bei kompensacijos, jis tiksliai pasakys dieną, nes po jos einančią naktį klientūros patrigubėja su perdurtais pilvais beigi praskeltomis galvomis, kurias siūti tenka su policininkų pagalba – mat pacientai nebūna itin geranoriški. Šeima taip pat netoleruotų vagiančių šeimos turtą, šiukšlinančių kiemą ar be perstojo girtaujančių. Tokius atskalūnus šeima vytų iš namų ir net pyrago kelionei neįdėtų. Visuomenėje gi tokie elementai ne tik toleruojami. Tinginiams mokamos pašalpos, girtuokliams kompensuojama už prarastą darbingumą (kai jis girtas susilaužė šlaunikaulį, o po operacijos pabėgo iš ligoninės, vydamasis degtinės šauksmą). Sostinės Gedimino pr. gyvenantys sakys – nesąmonė, tokių mažuma. Deja, yra ne taip, ir tai iliustruoja aukščiau pateikto grafinio pyrago gabalai (teisybės dėlei, privalu išskirti pagrįstai pašalpas gaunančius žmones, kurių taip pat yra nemažai, jais valstybė privalo rūpintis).
Panašiai ir su įmone. Efektyvus įmonės valdymas susiveda į ROE, EBITDA, maržas ir kitus paprastus skaičius. Jokios filosofijos apie “reikia atrodyti geriems, kad vėl išrinktų”, “reikia isleisti kalnus pinigų tam tikroms visuomenės grupėms” ir pan. ir t.t. Įmonė nedaro rezultato, vadovas lekia lauk, ir kai ką kartu pasiima. O štai valstybėje yra rinkimai, kuriuose viską nulemia normaliojo skirstinio varpo vidurys, anaiptol ne uodegos (tails).
Ačiū už straipsnį, jau buvau pasigedusi naujienų šiame bloge. Su nekantrumu laukiu antros dalies, kur turėsiu džiaugsmą paantrinti gerb. Ingridai apie tai, kaip būtų buvę paprasta beigi pigu tuomet skolintis vidaus rinkoje arba iš gyventojų, kaip antai kokis tai profesorius išmintingai siūlė (ir kaip gi taip, niekas nepaklausė!).
Beje, kiek pavėluotai vis dėlto prisiminiau klausimą, kuris visuomet rūpėjo ir yra straipsnyje minimas. Būčiau dėkinga, jei kas paaiškintų ministerijų priedų bei priemokų logiką. Atrodo, kad jei priedas skiriamas, tai arba už išskirtinius rezultatus, arba pardavėjams – kaip kintama dalis, priklausanti nuo pardavimų. Tačiau ministerijose ne pardavėjai dirba, tuo tarpu bent jau įspūdis toks, kad priedai yra lyg ir įprasta atlyginimo dalis. Jei taip, kodėl tiesiog negalima visko sudėtį į vieną daiktą ir pavadinti tiesiog alga? Šiaip įdomu, nes tai kartais kelia triukšmą žiniasklaidoje, kai tuo tarpu valstybės valdymui reikia kuo daugiau pozityvios reklamos.
nėra ten didelės logikos. Na, galbūt suprantamesni (nors nebūtinai logiški) tie priedai, kurie už stažą valstybei. Dar yra priedai už kvalifikacinę klasę, t.y. atlieki metinį vertinimą, įvertintiems labai gerai skiri kvalifikacinę klasę. Dar yra priedai už “papildomą krūvį” ir galiu visai logišką atvejį nupasakot: kadangi ministerijoje moterų nemažai ir atitinkamai jos neretai išeina motinystės atostogų, kokiai kolegei išėjus turi du pasirinkimus: laikinai pasamdyti pakaitinį žmogų (ir jam privalai mokėti išėjusio atlyginimą) arba įkalbėti kokį nors likusį kolegą ar kolegę imtis išėjusiojo darbo ir skirti priedą, tam išleidžiant mažiau pinigų nei pirmuoju atveju. Tačiau priedas tokiu atveju yra ir proga Audito komitetui gagenti – irgi. Tad geriau pasamdyti pakaitinį, jam mokėti buvusiojo algą ir daugiau išleisti 🙂 Tokių absurdų yra ir daugiau – pvz. viceministro atlyginimas, kurį reguliuoja kitas įstatymas, nei valstybės tarnautojų, yra panašus į skyriaus viršininko.
Valstybės tarnybos darbo apmokėjimo tvarka yra kvailiausias dalykas, kokį man teko matyti – jeigu turi ministerijoj nuostabų žmogų ir drebi, kad jį nuvilios (kaip pvz. aibę gerų viešojo sektoriaus IT žmonių bandė nuvilioti ir nuviliojo Barclays…) turi jį padaryti visųgalų viršininku, nes kitaip negalėsi mokėti jam atlyginimo bent kiek konkuruojančio su privačiu sektoriumi. O žmogus gali nenorėti visai būti viršininku ir net tam neturėti jokio talento. Tačiau įstaigos vadovas neturi jokio pasirinkimo. Jeigu įstaigos vadovai turėtų pasirinkimą savo biudžeto ribose skatinti geriausius nebūtinai juos darant kokiais nors vadovais, manau, kad būtų visai realu kalbėti apie tai, kad tą patį darbą būtų galima padaryti su mažesniu skaičiumi žmonių nei dabar. Bet taip nėra. Dar daugiau, horizontalus darbo užmokesčio mažinimas visiems iš esmės buvo palankus tiems, be kurių įstaigos puikiai išgyventų, bet nuskriaudė geriausius.
Buvo parengta visa valstybės tarnybos pertvarkos koncepcija, kuri būtų suteikusi vadovams daugiau laisvės ir atsakomybės, bet ji įstrigo. Manau, kad įstrigo dėl dviejų priežasčių – krizės aplinkybėmis yra sunku pasakyti visuomenei, kad kvalifikuotas darbas viešame sektoriuje turi būti apmokamas konkurencingai. Žinoma, kai žmonėse gajus įsitikinimas, kad valstybės tarnyboje daugiausia dirba kažkokie “savi”, sunku tikėtis pozityvios reakcijos į tokius pokyčius. Todėl reformos autoriai jos pernelyg stipriai nestūmė. Tuo tarpu opozicijai buvo labai naudinga tokia situacija, nes kiekvieną ketvirtį buvo galima organizuoti balių už 20 mln. priedams, priemokoms, benzinui ir komandiruotėms ir nepaisant, kad tai buvo perpus mažiau nei 2008aisiais, užkalinėti sau “susirūpinimo” taškus kvaksint be konteksto per visas įmanomas televizijas ir laikraščius. Bet gyvenimas aiškiai gerėja – dabar tai jau beveik niekam neberūpi. Todėl spėju, kad ir valstybės tarnybos reforma mirs negimusi. Galbūt kitąmet bus padidintas bazinis dydis ir ta pati kvaila situacija ir toliau bus įšaldyta. Tik aukštesniame lygyje, matuojant litais
Dar yra priedai uz grazias akis ir galiu visai nelogiska atveji nupasakot: kada buves ministras Sim….. (pavarde nesvarbu) jaunai savo pavaldinei (neva) atsakingai uz rysius su visuomene, vos diena isdirbusiai, isakymu skiria puses algos prieda. Negali tada kaltinti dabartines valdzios uz priedus ir politinio pasitikejimo pareigunus, kada buvusios spintose atrandi skeletu.
Ir dar, o kazkas zadejo, jog Barcleys pritrauks specialistus -emigrantus.
yra problemų tekstų suvokimo klausimais? nematau reikalo kaltinti dabartinės valdžios dėl to, kad priedai mokami – darbo apmokėjimo sistema “tūpa” tai ir mokami. Tad jeigu kuo ir kaltinu, tai šitos temos pigiu valkiojimu būnant opozicijoje, nors būnant pozicijoje nieko net nebandoma keisti. Ir tai valkiojimu tuo metu, kai viso šito ūkio biudžetas sumažėjo gal perpus. Ir dar valkiojimu bandant įpiršti debilišką mintį, kad dėl to padidėjo valstybės skola, nors, kaip minėjau, valstybės tarnybos paybill’as buvo vienintelis dalykas (be kariuomenės), sugrįžęs į tuos laikus, į kuriuos 2009-aisiais grįžo pajamos.
Politinio pasitikėjimo darbuotojų apmokėjimas yra atskiras nesąmonės požanris. Negali viceministras gauti mažesnio atlyginimo už skyriaus vedėją. Tiesiog negali, nebent jis asilas, bet tada jam viceministruose ne vieta. Todėl skyrė priedus ir ministrė Sim. Panašiai ir su patarėjais – turėjau vieną ir jai irgi skyriau priedą, nes dirbo už kelis. Galėjau turėti tris. Tad dienos pabaigoje manau, kad mokesčių mokėtojams labiau turi rūpėti, kiek toks ūkis jiems kainuoja iš viso, o kainavo jis akivaizdžiai pigiau nei anksčiau.
Dėl Barclays – neabejoju, kad specialistus nuo emigracijos jis kuo puikiausiai saugo ir netgi auginasi sau būsimuosius darbuotojus Lietuvos aukštosiose. Tačiau tai nereiškia, kad visi kiti yra prirakinti savo darbo vietose ir neturi teisės judėti.
Ačiū už išsamų atsakymą. Dirbant pelno siekiančioje organizacijoje su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, daugelis papasakotų ribojimų nėra lengvai suprantami. Bet nepaisant to, įdomu išgirsti. Ačiū.
Varpas yra gerai 🙂 Bet jei pažiūrėsit LT atlyginimų skirstinį, tai jis, bent jau man, labiau panašus į “samagončikų” leikutę “leakin’ančią” turinį kažkur ant 500 lt atkarpos uodegos. Ten to elektorato prateka kažkur 170 tūkst.
ačiū, Milda. Išties, panašumas su šeima ar įmone yra tik primityviame lygmenyje “pajamos-išlaidos, santaupos-skolos”. Sprendimų priėmimo stadija yra visiškai skirtinga. Tiek dėl to, kad objektyviai lengviau susitarti mažam artimam būriui, kur kažkas, uždirbantis pajamas, gali kraštutiniu atveju trinktelėti per stalą ir pasakyt “pasakiau- futbolas, tai futbolas”. Tiek dėl to, kad elementari savisauga ir suvokimas, kad pirmiausia turi pasirūpinti savimi pats, kaip ir sakė Geležinė Ledi, neleidžia kvailioti, nes nėra ant ko atsakomybės numesti. Deja, bet nemaža dalis piliečių valstybės atžvilgiu užima vietą, kuri prilygintina kaprizingo vaiko vietai šeimoje – griūsiu, spardysiuos ir rėksiu. Ir čia nebūtinai kalbu apie Lietuvą, yra ir daug daug liūdnesnių atvejų – kaip Graikijoje.
sakyčiau laikas buvo įdomus, daug eksperimentų, ne visi vykę. Vidaus vs išorės skola, nenoras turėt jokių reikalų su TVF ir pavėluotas siūlymas vietoj “Snoro” indėlių gaut VVP – iš pastarųjų. Būtų įdomu čia skaityti ne menamų oponentų, net nežinančių kokio dydžio skola, triuškinimą (nebent čia norite užsiimti švietimu, nors bet kuris Google tą lengvai gali pasitikrinti), o objektyvesnį požiūrį, ką būtumėt dariusi kitaip žiūrint iš šių dienų perspektyvos. Nebent manote ar norite parodyti, kad viskas lūkesčių valdymo (čia ne Jūsų tiesioginė atsakomybė), biudžeto išlaidų ir išmokų, skolos ir mokesčių srityje buvo padaryta tobulai. Palikimas (jam įtakos vargu ar daug galėjote turėti vadovaudama mokesčių departamentui) tikrai buvo nekoks, dėl ekstremalios situacijos daug ką galima atleist. Iki šiol nesu tikras, ar dalis politikų ir valdininkų supranta, ką šneka ir daro, nes piliečiams girdėt “gal kuo blogiau tuo geriau” politikavimą yra keista.
Man asmeniškai kalbant apie atsakingus mūsų visų mokesčių reikalus nelabai tinka nuolatinis pašmaikštavimų su anglicizmais stilius, kvepiantis neatsakingu technokratiniu požiūriu, bet čia skonio dalykas.
Dėkoju už komentarą. Pasistengsiu į jį sureaguoti be pašmaikštavimų ir anglicizmų, nors čia kaip ir mano blogas, o ne Seimo posėdis.
Aš nedrįsčiau teigi net, kad tobulai verdu kiaušinį, nors tai darau daugiau nei 30 metų, tad tikėti, kad viską padariau tobulai, dirbdama FM, būtų visiškai ligos požymis. Galiu teigti galbūt, kad padariau geriausiai, kaip sugebu. Kitą vertus, Jūs galbūt per daug garbės suteikiate finansų ministrui, įsivaizduodamas, kad jis vienasmeniškai gali spręsti daugelį dalykų – paprastai visi sprendimai yra geresnis ar blogesnis kompromisas: tarp skirtingų politinių partijų, tarp skirtingų valdymo institucijų, tarp skirtingų socialinių ir interesų grupių, tarp kartų, todėl čia jokio tobulumo būti ir negali. Samprotauti, kas galėjo būti padaryta kitaip, nematau pridėtinės vertės – jeigu nebuvo padaryta, vadinasi, ir negalėjo: ar todėl, kad kažkas buvo pražiūrėta, ar todėl, kad kažkuo netikėta, ar todėl, kad viltasi, jog bus geriau, ar dar dėl ko. Juoba, kad žiūrėjimas iš šios dienos perspektyvų lemia neobjektyvų vertinimą. Paimkime, kad ir TVF – 2008 m. man atrodė, kad yra gera mintis kreiptis į TVF (kitiems taip neatrodė ir neatrodo iki šiol), 2009 m. aš visus metus drebėjau, kad tik Latvija su TVF susitartų, nes rizika, kad viskas baigsis chaotišku devalvavimu turint mintyje derybines įtampas buvo daugiau nei reali, o tuomet jau mūsų likimas būtų buvęs praktiškai nulemtas. TVF tuo metu buvo nusivylęs valiutų valdybomis, kurios reikalauja sunkaus vidinio prisitaikymo, bijojo antros Argentinos – reputacinio fiasko ir neberėmė Latvijos vyriausybės sprendimo nedevalvuoti lato. Arba 2010 m. rudenį, kad Lietuva tik nedidino išlaidų, tuo tarpu Latvija turėjo papildomai “pasikonsoliduoti” už porą proc. punktų BVP – jau matau, kaip man būtų ploję atsistoję visi dabartiniai TVF gerbėjai, kai 2010 m. rudenį būčiau pasiūliusi dar seriją mokesčių didinimų ir išlaidų mažinimų? Tai dabar visi pamiršę visus buvusius nesutarimus, valdžios krizę ir kitas įtampas bei nesmagius sprendimus džiūgauja, kaip čia gražiai viskas išėjo. Negaliu dėti galvos nukirsti, kad viskas būtų taip pat gražiai išėję ir mums – nė viena man žinoma šalis su TVF programa neapsėjo be valdžios krizės. Ir man visiškai nerūpi, kad ta valdžios krizė būtų pabaigusi mano kadenciją anksčiau, nei ji baigėsi – žymiai blogiau tai, kad tokiu atveju prarandamas vertingas laikas. Tauta neveltui yra sukūrusi patarlę “jeigu žinotum, kur griūsi, pagalvę pasidėtum”.
Beje, jokiu “oponentų triuškinimu” aš tikrai neužsiimu – daugumos žmonių, vartojančių čia paminėtas ir kitas klišes, net negalima pavadinti oponentais, nes su jais neįmanoma ginčytis – jei žino ir tiek, ir į jokį Google nežiūri. Tiesiog, susitinku su žmonėmis dažnai ir girdžiu tas nuvalkiotas tiesas, kurios reikalauja šiokio tokio patikslinimo. Beje, ir pats tamsta nežinia, ar daug to Google pažiūrit, nes irgi vartojate vieną populiariausių mitų apie “vidaus skolą vs užsienio”. Nebuvo jokio “vs” – buvo naudojamos visos galimybės (išskyrus TVF). Tai, kad vidaus skola padidėjo neženkliai paaiškinama labai paparastu dalyku: vidaus kreditoriai tikrai neskubėjo skolinti ilgesniam laikui nei metai, po to -du, Lietuvos bankai neskolino beveik iš viso (bent jau 2009-2010), nes jų limitai Lietuvos skolai buvo labai maži. Jeigu vertintumėt bendro skolinimosi skaičius, pamatytumėt, kad tragiškai sunkiais 2009 Lietuvos vidaus rinkoje mes pasiskolinome pusę viso bendro skolinimosi poreikio – 5 mlrd. litų. Bet tuo pat metu turėjome sugrąžinti daugiau nei 3 mlrd., kurie vidaus rinkoje buvo pasiskolinti 2008 aisiais. Ir toliau nuo bendro skolinimosi vidaus skolinimasis sudarė ženklią dalį, tik kad beveik kasmet panašiai vidaus skolos reikėdavo ir išpirkti, tad vidaus skolos sankaupa padidėjo santykinai nedaug. Įsivaizduoti, kad vidaus rinkoje būtų galima pasiskolinti 10 mlrd. ar daugiau yra naivoka, juoba, kad žinant vidaus kreditorių norimą trukmę, tai virstų tokiu pačiu refinansavimo poreikiu jau kitąmet. Plius deficitas. Niekas taip nedaro, nebent nori pakišti kiaulę kam. Kaip ir mitas yra tai, jog vidaus rinka skolino “pigiai” – aukcionų ir tauplakščių statistika to tikrai nepatvirtina. Bet apie tai verta parašyti atskirai ir tą būtinai padarysiu.
Mito apie “pigų skolinimąsi vidaus rinkoje” yra ta, kad žmonėms metų ar 10 metų trukmės skolinimosi palūkanos yra visiškai tas pats. Dėl to yra ir dabar pykstančių, kad “Lietuva nesiskolina pigiai vidaus rinkoje (Pigiai, tai metų trukmės palūkanos, kurios pastaruoju metu berods svyravo apie 0,8 proc.), kai iš užsienio bankų skolinasi už beveik penkis.” ir dar lyginama su indėlių palūkanomis.
Taip, kad kai apie tai rašysit būtų labai gerai plačiąją visuomenę apšviesti apie “yield curve”. 🙂
matyt tokiems reiktų sukaupti kokius 10 bn refinansavimo ir pasiūlyti persifinansuoti vidaus rinkoje :/ už pigiai
Finalas būtų toks kaip Japonijoje.
Aso: ” turime problemų su valstybės skolos finansavimu!”
Abe: “kaip tai?”
Aso: “niekas nebenori mūsų bondų!”
Abe: “???”
Aso: “premjere, nebera jenu!!”
Kuroda: “Cut the crap, nera jenų?? .. Jau yra jenų!!!” 🙂
Metų palūkanos šiandien svyravo apie 0.53. Ir kam reikia, yield curve supranta, joks čia raketų mokslas, vieni perka metų popierius, kiti 9 metų už kokius 3.6. Tai čia dabar. O 2009 m. buvo smarkiai kitaip. Didieji investuotojai didžiulėmis akimis stebėjo Latviją ir kaip mantrą kartojo – pamatysit, bus lito devalvacija, garantuotai bus. Palūkanos pinigų rinkoje svyravo apie 30 pct, vyko sandoriai. Tačiau išties – tai jau kita daina.
Būtent. Bet daugelis viešumoje vis dar kalba mantrą “bloga vyriausybė, skolinosi po 9 proc., kai galėjo skolintis pigiai ir dar vidaus rinkoje, o mes būtumėm daugiau gavę nei dabartinius 0,00 proc. iš bankų”. Jiems, kaip suprantu ir skirtas šitas “mitų paneigimo” straipsnių ciklas ir būtent juos apie yield curve ir reiktų apšviesti. 🙂
Vieni kartojo mantrą, kiti užsiiminėjo tantriniu seksu, nes nuo rizikos premijų taip rovė stogą, kad žemiškos priemonės nebegelbėjo 🙂
O prisimenant TED spread’us, tai buvo tikrai arti raketų mokslo.
ačiū už išsamų komentarą.
Klausimas, ar prociklinis mažinimas biudžetininkams 30% (kaip LV su TVF) vietoj 10% LT (be TVF, saugant piliečius nuo didesnio šoko) būtų ką nors pakeitęs – LT emigracija per laikotarpį procentiškai ne ką mažesnė nei LV (per ketverius krizės metus Lietuvoje gyventojų skaičius sumažėjo 10,7 proc., Latvijoje – 10,1 proc), nedarbas panašus, skolos lygis panašus (~40% BVP), o jos našta gerokai lengvesnė, nei mūsų 2,5 mlrd.Lt vien palūkanoms šiemet.
Mūsų skola viena brangiausių ES…
Na, tik BVP latviai nesiekia 2007, tuo tarpu kai LT jau viršijo, bet tai nėra svarbiausias indikatorius piliečiams.
Dabar žinoma bepigu svarstyti, visa tai labiau emociniai dalykai. Paveldėtų problemų akivaizdoje panaudota stipresnio šoko “terapija” galėjo išvirst į rimtesnius neramumus nei sausio 16 langų daužymas, todėl bijantis pasekmių (ir dėl ambicijų, kurias rėmė DG) tokio kelio buvo atsisakyta, ką iš dalies galima pateisinti.
Apibendrinant, gerai tik tiek, kad psichologinė ir finansinė duobė buvo 2009-ais, ir praėjo, lyginant su Graikija ar Ispanija, ar net Italija, užprogramuotoms ilgam recesijos laikotarpiui. Gerai kad nespėjome išgelbėt bankų akcininkų, kaip Airija ar UK. Gerai, kad dar ko gero turėsim vieną ES paramos laikotarpį, kuris yra LT šansas, ypač švietime, valstybės valdyme ir smulkiam versle. Nelabai gerai – kad neatsakingo socdemų-valstiečių, beje ir kitų priešrinkiminio elgesio ir šokinės (vartotojų ir verslo lūkesčių prasme) retorikos, bet atsargių, bet brangių konservų-liberalų sprendimų (suprantu, kad sprendimas buvo politinis, ir jo nelaikote geriausiu iš geriausių) dėka turėsim ilgiau nei latviai mokėti brangią išorės skolą.
Supeikėt technokratus, o pats suskaičiavot kaip tikras buhalteris, ir dar išvadas atitinkamas padarėt.
Nėra ji tokia “brangi”. Jūsų pateikti duomenys yra nominalūs. Persiskaičiuokite į realius ir “užpieškite” ant to pačio grafiko, pamatysit, kad atrodėme pakankamai gerai, jei jau čia bandome su vyresnėliais lygintis 🙂
Gražus tekstas.
Bet…
Vėl neigiami akivaizdūs dalykai. Mokesčių nsuipezinesiegzperts Užkalnis, mažai/visiškai nenusimanantis apie mokesčius supeikė „varguolius“ , koneveikiančius „naktinę reformą“. Dar kartą pasakysiu: naktinė reforma įvyko, buvo pakeisti mokesčiai taip žiauriai, kad net girtas Šadžius taip nesugalvotų. O admomėnų, kubilių ir kitų fizikų-literatų pastangomis buvo patvirtinti absurdo ir juodo humoro premijų verti mokesčių pakeitimai.
Faktai: Mars ir Philip Morris Rytų Europos finansų skyriaus atstovai tą totalinį nesusipratimą su sveikatos mokesčiu nuo sveikatos mokesčio pakomentavo siaurame rate garsiai necenzūrine leksika. Šios dvi įmonės Lietuvoje prarado apie 200 000- 400 000 Lt per 2009 metus. 2010 jie ryškai sumažino savo investicijas į darbuotojų nelaimingų atsitikimų ir sveikatos draudimą, apribojo . O tai vienos iš labiausiai savo darbuotojais besirūpinančių įmonių. Pagal sustabdytas darbuotojų skatinimo programas , draudimo įmonių skaičiavimais biudžetas prarado apie 1,5 milijonų mokesčių.
Nacionalinės Buhalterių asociacijos beveik 20 narių sustabdė savo individualią veiklą 2009 sausio mėn. nes iki 2009 kovo 12 dienos buvo visiškai neaišku kokius, kiek ir kada mokesčius mokėti. SPatvirtindami priimtų įstatymų absurdiškumą, bejėgiškumą pademonstravo ir sodra ir VMI, 20009 sausio- vasario mėnesiais visiškai negalėdami pakomentuoti idiotiškų įstatymų pakeitimų. Praradimas nėra didelis – apie 100-300 tūkstančių litų įvairių mokesčių. Bet jis yra akivaizdus.
Gerbiama buvusi ministre, Jums laikas suprasti, kad Kubilaius Vyriausybės (kurios nare Jūs buvote) idiotiški ir kreivi žingsniai įstatymų leidyboje turėjo ryškios įtakos mokesčių mokėtojų elgsenoje. Mokesčių mokėtojai sumažino, apribojo, o kai kada ir ir nutraukė savo veiklą, nesuprasdami kvailų mokesčių keitimų ( ką reiškia vien idiotiškas PVM 71str. įpareigojimas registruotis PVM mokėtoju bet kam, kas nupirko bet kiek iš ES šalies – nors už litą). Nors jis galiojo tik metus, jis padarė milžinišką neigiamą įtaką tiek mokesčių mokėtojų elgsenai, tiek požiūriui ir pagarbai VMI, finansų ministerijaiv vyriausybei ir ypatingai vyriausybės i Kubiliui.
Mandagus pasiūlymas: kitą kartą rašydami tekstą, įvertinkite savo darbus ir įtaką šalies skolai, įtaką viešiem finansams, įtaką mokesčių mokėtojų elgsenai , labiau SAVIkritiškai.
Dėkoju už pastabas. Spėju, kad esate mokesčių konsultantas ar darbuojatės panašioje srityje, antraip, kam dar kiltų mintis į galvą domėtis PVMĮ 71 straipsniu. Todėl visus mokesčių keitimus priimate per savo požiūrio tašką. Nesakau, kad tai klaidinga. Vienok, yra maži dalykai, kurie neabejotinai yra svarbūs tų mažų dalykų dalyviams, tačiau mažiau įtakoja didelius dalykus. Galbūt Mars ir PML sustabdė kažkokius savo planus dėl PSD. Visgi, manyti, kad Mars ir PML būtų sėdėję rankas sudėję ir stebėję kaip Baltijos šalys ritasi nuo kalno ir dar tokioje aplinkoje būtų didinę savo darbuotojų apsaugas yra naivoka – tai nėra tai, ką daro užsienio kapitalas tokiomis sąlygomis. Jis paprastai anksčiau ar vėliau ima bėgti lauk. Pritariu, kad neaiškumas dėl bendros aplinkos sustiprintas neaiškumu dėl kai kurių mokesčių pakeitimų geros savijautos dar niekam nepridėjo. Visgi, jeigu tik to tereikėtų, visai netoli už Lietuvos sienos matytume kitus rezultatus. O jie kitokie buvo tik iš dalies, tiek kiek valdžia matė reikalą pasirūpinti ateitimi, todėl nors nemalonių sprendimų išvengta nebuvo, šoko buvo išvengta. Visos galimybės tą padaryti buvo ir Lietuvoje.
Už ironiją dėl SAVikritikos – dėkui. Visgi, jeigu jau taip mėgstate tikslumą, malonėkite prisiminti, kad mano kadencija Kubiliaus Vyriausybėje prasidėjo 2009 m. liepą, tad autorystę dėl mokesčių pakeitimų galiu prisiimti tik ribotai. Nebandau tokiu būdu pasakyti, kad esu dėl to kažkuo geresnė, tačiau ne kartą esu minėjusi ir viešai, kad kai kurie sprendimai buvo visiškai nebūtini. O sprendimai, kaip ir visi sprendimai – buvo daugiau ar mažiau vykę kompromisai. Visgi, tiems apmaudžiai nebūtiniems sprendimams nurašyti 15 procentų recesiją šalyje būtų daugiau nei supaprastintas požiūris. Tad mandagiai pasiūlyti galiu ir Jums: grįžti prie makroekonomikos studijų, kuriose yra ne tik lūkesčių skyrelis, bet ir aibė kitų svarbių dalykų, t.y. išeiti iš savo mokesčių konsultanto dėžės.
ai, ka cia ir bepasakysi istorija sudelios visus taskus ant i – ilguoju laikotarpiu. Na, o zmones padejo taska sitoje istorijoje. (nubalsave uz kairiuosius)
kairiuosius? kaip antai?
kreivuosius 🙂
pensininkas Bronius
Ne prie makro, bet jei imti Pilypo Moriso rūpestį žmonėmis aplamai pagal jų gaminamą pridukciją, tai man jie aplamai bankrutavę labiau rūpintusi žmonėmis – negamintų cigarečių 🙂 . O gamtoje kaip ir mokesčiuose…reikalingas stabilumas arba bent progrnozuojamas cikliškumas.
neturejau omeny Simonytes, veikiau opozicija, kuri nepraleis progos. Su viceministrais kita kalba jie pagal mainu programa (koalicine sutarti) tenka ministerijoms. O toliau patarejai ir t.t randa prieglobsti po bendrapartiecio sparnu. Esami ministeriai irgi kalbes galejau tureti 3 o turiu 2 – taupau. Bet kada privatus sektorius taupe, biudzetininkams (ministerijose) viena ranka kirpo, kita gi skirdavo priedus prie algos. Bukim biedni,bet teisingi
O kad ruošiamasi SODROS įsipareigojimus sukišt į valstybės biudžetą, tai čia matyt to teisingumo viršūnė ane? 🙂
Susimerksit galus į vandeni, o paskui galėsit turkštis, dar žiūrėk ir kokia legenda atsiras, kaip socdemai SODRA nuo skolų išgelbėjo.
Todėl ir biedni, kad tokie “teisingi”.
Jeigu sodros išmokos būtų didinamos ne pagal “lydekai paliepus man panorėjus”, o pagal apibrėžtą indeksavimo formulę, ciklinį deficitą (išbaigus rezervus) reikėtų finansuoti iš valstybės biudžeto. Žinoma, tada ir deficito tokio būtų nebuvę, o rezervai būtų buvę didesni ir neišvalgyti ir veikiausiai jų būtų pakakę. Dabar nutarus visą tą balių permesti iždui ir išvalyti Sodros knygas sodros išmokų gavėjams, žinoma, atrodys viskas puiku ir pasimatys galimybė pagaliau “gauti daugiau”, tik kad tai yra visiškas savęs apgaudinėjimas, nes konsoliduota pozicija dėl to nė kiek nepagerės, o net priešingai – gali ženkliai pablogėti, jeigu ir toliau Vyriausybės nutarimais bus kaitaliojamos draudžiamosios pajamos ir bazinė pensija net be Parlamento dalyvavimo (nors ar jo dalyvavimas daug padėtų, nesu tikra..) Truputį dežavu.
Pritariu. Nors, Jūsų pasiūlymas = „kontraceptinė priemonė“ :), kadangi jis atsimuša į reiškinį, kurį vadinu „atsakinga atsakomybe“. Civilizacijų istorija mus moko, kad natūraliai, gamtoje, šis reiškinys atsirasdavo tuomet, kai kokios nors genties moteris pastodavo nuo darbo grupės. To pasekoje visada atsirasdavo tokių, kurie mėgaudavosi šiltu moters guoliu, o atsakomybę mėtydavo kaip karšta bulvę. Todėl, kai kuriems politikimas reikėtų arba suaugti ir tapti vyrais arba piliečiams būti budresniems ir neleisti taip elgtis su savo motina. Gal kiek stačiai nuskambėjo. 🙂
SODRA
“2012 m. fondui administruoti išleista 207,3 mln. Lt (maždaug 20 centų per dieną vienam šalies gyventojui).” Pasidare idomu, kodel skaiciuojama nuo gyventoju skaiciaus o ne apdraustuju skaiciaus. Zaidziama buhalteriniais skaiciais, ar ka?
Tai pvz. N.Maciulis siulo bazine pensija moketi is biudzeto, tokiu budu nelieka 10 miljardu deficito. O R.Kuodis mano, jog tai pinigu perkelimas is vienos kisenes i kita. Bet kokiu atveju, tai jau reformos uzuomazgos butu. Uzsizaizdami pensiju pakopomis ir privaciais fondais buve valdantieji pamirso imtis Sodros reikalu is esmes. Kas I.Simonytei artimiau tasku ar virtualiu saskaitu sistema ekstremaliu permainu laikui pribrendus? Na ir zinoma mane, kaip ir tikriausiai Sodros vadova neramina, liberalu siekis ivesti imoku lubas, kad koks pvz. Siauliu banko valdybos pirmininkas nepermoketu i VSD kasa. (nuo 100 tukst/men)
Nu tai pats netyčia ir atsakėte sau į klausimą. Visiškai nesvarbu ką siūlo p. Kuodis ir p. Mačiulis, nes Sodros vadovą ir Jus labiausiai neramina tai, kiek uždirba privačios bendrovės vadovas. Todėl sprendimas geriausias tas, kuris sumažintų Jūsų ir Sodros vadovo nerimą.
Svarbusis Nesvarbu, užsižaidę ar neužsižaidę, bet buvę valdantieji patvirtino Seime Sodros reformos gaires, kurias belieka palinkėti ir įgyvendinti, juoba, kad jų rengėjas liko SADMe viceministru. Ten ir bazinės pensijos perkėlimas į VB numatytas (tam, beje, aš pritariu, nes matau tame ne tik pinigų kilnojimus – manau, kad paramos atskyrimas nuo soc. draudimo turi prasmę per se), ir pensijų indeksavimo taisyklių nustatymas ir valstybės biudžeto – sodros biudžeto tarpusavio santykių sureguliavimas. Nieko kol kas neteko girdėti apie kokias įstatymų iniciatyvas toje srityje. O va apie pastangas sukauptą sodros skolą “eksportuoti” Finansų ministerijai – teko. Bijau, kad užsižaidę gyvenimo gerinimu esami valdantieji pabaigs būtent tuo. O taškai ar NDC – abu turi lygiai tas pačias rizikas, kurios susijusios su žmonių polinkiu susidūrus su realybe sakyti “ke? aš taip nežaidžiu”. Ir išsirinkti valdžią, kuri žais (tiksliau, pažadės, kad žais) taip kaip norisi.
bet juk niekas negali teigti, kad galutinis rezultatas buvo algos padidėjimas kam nors, lyginant su 2008 🙂 sumažėjo ir alga ir bet kokie priedai. tai kaip bežiūrėsi – kirpo. abiem rankom
Bet ar galutiniam rezultate algos, valstybiniame sektoriuje mazejo tiek, kiek jas sumazino privaciame. Na, bent jau kaip isiaiskinom – nedidejo KAM NORS…
Tai priklauso, kas Jums yra “viešasis sektorius”.
Jei valstybės tarnyba ( nes lyg apie ministerijas kalbejot), tada taip,
Sumažėjo. Na, o jeigu ir viešąsias paslaugas prijungsim, tada jau kitaip viskas atrodys.
Tai ką visgi norėjot pasakyti?
Na stengiausi nenuklysti toliau ministeriju ir departamentu. Norejau pasakyti, kad per krize daugelis ieskodavo prieglobscio tarp ministerijos sienu, ir matomai algos cia suvaidindavo ne paskutini vaidmeni…
Krizės metu iš FM žmonės buvo perviliojami tik daina.. O va prieglobsčio ieškotojų matyti neteko. Gal FM – ne koks prieglobstis atrodė 🙂
Ogo kaip išsiplėsta… 🙂 ašei po šio straipsnio, bent sau, radau visdėlto argumentą, kodėl moralu iš stab.fondo finansuoti 2 pensijų pakopą. Jei mūsų senoliams per krizę buvo finansuojamas iš skolos kas 4-5 lt. o atidavinės šitą skolos dalį daugiau dirbantys perspektyvoje nei pensininkai, tai kažkoksai papildomas solidarumas ar balansas galėtų būt ir iš to stab.fondo ir būsimiems senukams 🙂 . Tikiuosi įsitikinimas teisingas.
Aplamai lietuviams saviplaka užsiimt yra pakankamai būdingas bruožas, nors gal kažkiek visi bus ramesni matydami infą dabar apie italus ir graikus, prasigooglins usdebtclock ir prie visų skaičiuku 30 procentų amerikei be soc. paketo po žvaigždėtu dangumi. Sunku mum vietiniam karosam suprast retsykiais tuos atlanto vandenyno ryklius kašalotus ir kitokias undines.
Taip. Sakyčiau, kad tai fair enough. Ypač turint mintyje, kad priešingu atveju SF būtų pavirtęs kokių einamųjų išlaidų finansavimo šaltiniu, kurio tolesniam tų pačių išlaidų mokėjimui po kurio laiko būtų nelikę. Precedentą su Privatizavimo fondu ir mokytojų algomis, manau,dar pamename. Tokiu atveju nei esami, nei būsimi senukai nebūtų gavę nieko, išskyrus didesnę infliaciją
Kas būna kai nekeli mokytojams algų
truputi LB statistikos:
II pakopos turtas 4,6 milijard. (Sodra/SF) III pakopa vos 100 milj.
Kaip matote bankams nekaip sekasi itikinti gyventojus taupyti senatvei is privaciu lesu, bet kas kita valstybes saskaita. Net itikineti nebutina, nes tai itvirtinta istatymu. (biznis neblogas) O apie anuitetus ir kita bus galvojama veliau, nes problemu bus, galima lazintis. O del algu, jei ne is SF, tai is biudzeto, summa summarum kisene ta pati..
Nesvarbu, žiūriu, kad Jums ta Valstybės sąskaita yra tarsi kokia duotybė, kaip koks higso bozonas. Kolega, juk ten tie patys mokesčių mokėtojų pinigai. Kad mes turėjome duotybę – 0 skolų ir 0 sukaupto privataus turto – žlugus gyvulių ūkiui, tai faktas. Tad esant tokiam kontekstui nematau čia jokios problemos, jei valdžia pasiskolins pigiai ir finansuos privačias būsimųjų pensininkų sąskaitas.
Ši suma pakankamai yra kukli, palyginus su NT paskolų kiekiu fizinukams ir palūkanomis. Jei gerai insivaizduoju tai yra apie 20-24 milijardai litų. Bent teoriškai 4,6 milijardo litų, jei teisingi Jūsų duomenys, žmonėms neša prieaugį, o vat NT milijardai neša pelną tik bankams. Aišku pensijinis fondas būdamas banko ir uždirba.
Plyginus kiek žmonės moka palūkanų bankui už nuomą būsto ši suma antros pakopos senjorizmo jau nebeatrodys gal tokia didoka. Nors summa summarum tiek paskolos portfelį NT tiek pensijinius peniondzus valdo bankai. Žiūriu ko čia baneriai tokie pas filadelfijus prasideję ūsuoti apie gerasias pensijas, dar vienas švedas čia seneliais rūpintis pradėjo ir inirtingai siūlo konsultacijas plytų klausimais. Premjierus velykus pavažiavo už jūros ir sako jam kaimynai ” EURUS-ADABRIAMS”, nors patys to euro lik neturi. Vėl oro burbulai gaus 🙂 .
..o FM negaliojo paskutines mylios taisykle, kada zmones is FM (svarbus zmones) iki darbo pavezejami limuzino klases auto o paskutinius metrus iveikdavo savo kojomis.. Krizes metu. 🙂
FM svarbūs žmonės, kai buvo reikalas, buvo vėžinami 2005 m. laidos VOLVO, kurį dabar jau gal pakeitė. Tačiau dažniau atstumus įveikdavo savo kojomis ir ne paskutinius metrus, o visas per N metų išmoktas trasas, įskaitant ir trasą “namai-FM”, kurios trukmė – 55 min intensyvaus ėjimo grojant muzikai.
Puikus, profesionalus straipsnis, ačiū! Vis dėlto (suprasdamas, kad tai ne visai finansų ministrės sprendimų laukas), visada norėjau paklausti, kodėl niekada niekas (nei krizės, nei dabartiniais laikais) nebuvo iškėlęs solidarumo mokesčio iniciatyvos. Papildomo mokesčio, kad 3% pajamų dydžio, kur būtų tikslingai išleidžiamas didinti išmokas pensininkams be papildomo poveikio Sodros deficitui. Morališkai, tai turbūt būtų viena priimtiniausių iniciatyvų didžiajai daliai dirbančiųjų (visi turime pensininkų tėvų ar senelių, t.y. “prarastosios kartos” atstovų), kurie gyvena iš 800 litų ar mažesnės pensijos. Tuo pačiu, tai nesudarytų itin didelės naštos dirbantiesiems. Taip pat, išmaldos arba tiesioginio vaikų rėmimo sąvoką iš dalies pakeistų solidarus supratimas, kad ši žmonių dalis gyvena tikrai ne tokiomis sąlygomis, kokios turėtų būti, kad būtų išlaikytas bent minimalus savigarbos jausmas. Vienintelis reikalavimas tokiam solidarumo mokesčiui būtų tai, kad jis būtų išleidžiamas tikslingai pensijų didinimui. Kas galėtų stabdyti tokią iniciatyvą – per dideli mokesčio administravimo kaštai?
ne, kodėl. Dar buvusi buvusi valdžia 2008 m. pabaigoje, tiesa, nevisai nuoširdžiai siūlė padidinti sodros įmoką trim procentiniais punktais, nors žinojo, kad tam nebus pritarta. Tame, ką jūs sakote yra tiesos, bet yra ir pražiūrėjimo. Taip, GPM yra gal net juokingai mažas, visgi, kai pridedi draudimo mokesčius, kurie taikomi be jokio neapmokestinamo dydžio, gauni gana didelę mokesčio naštą tiems, kurių uždarbiai mažiausi. Kaip ir tiems, kurių jos didžiausios (bet tą naštą jau gali paskaičiuoti tik tas, kas išmokas gali įvertinti). Tad teigti, kad toks mokesčio padidinimas keliais procentiniais punktais nieko nereikštų, nėra teisinga. Reikia nepamiršti, kad į pensijų balansą savo leteną įkišo ne tik gerųjų fėjų pensijų didinimas po keliasdešimt procentų 2007=2008, bet tos draudimo rūšys, kurių įmokos buvo ypač ženkliai mažesnės už išmokas (kaip priekrizinė otinystė, kurios “galai” baigiasi vos dabar). Tad vien solidarus Sodros tarifo didinimas nėra išeitis, nes mažas pajamas gaunantieji jau ir taip yra per daug “solidarūs”. Galiausiai išties, fokusas į pensininkus nėra pagrįstas ir teisingas, nes būsima darbo jėga svarbi nemažiau. Manau, kad ir medikai bei mokytojai ar dėstytojai negyvena, kaip jūs sakot “tokiomis sąlygomis, kad būtų išlaikytas bent minimalus savigarbos jausmas”. O kadangi niekada nebus tokios mokesčių ir soc.draudimo pertvarkos, po kurios niekam nereikėtų daugiau mokėti ar mažiau gauti kokia nors forma, tai niekas rimtesnių pertvarkų ir nesvarsto. Visi tikisi, kad mistinis “ekonomikos augimas” pritaškys tiek pinigų, kad nebus kur dėti ir nieko nereikės spręsti.