Ponas Sakalas paskelbė savo įžvalgas apie kandidatus į prezidentus. Įžvalgos tradicinės ir tikrai nebūtų vertos atskiro aptarimo, jeigu ne netradicinis autoriaus bandymas pakeliui panagrinėti dar ir kai kuriuos šalies bankininkystės istorijos bei praktikos aspektus bei atlikti lyginamąją analizę. Šį mėginimą galėtume vertinti kaip gana ambicingą ir jau vien tuo įdomų, tačiau rezultatą, deja, tenka vertinti kaip beviltišką. Štai tas rašinio epizodas, arba kitaip tariant – pono Sakalo ekspertinis vertinimas, analizė ir nuosprendis (citata netaisyta):
„Snoro banko“ bankrotas, kuriam pritarė pati prezidentė. Vietoje to, kad bankas, jį nacionalizavus ir papildžius reikalingomis lėšomis, būtų paverstas valstybiniu- komerciniu, jam buvo paskelbtas bankrotas. Valstybei, banko klientams (ir mums visiems) buvo padaryta kelių milijardų žala, kurios galo dar nesimato.
Latvija panašiu „Parex banko“ atveju nacionalizavo banką ir neskelbė jo bankroto. Bankas kitu pavadinimu sėkmingai veikia ir dabar. Kodėl latviai pasielgė taip išmintingai? Ogi todėl, kad turi mąstantį prezidentą, kuris, nenorėdamas suklysti, pasikliauna specialistų išvadomis, o ne savo visažinyste ir neklystamumu.”
Kadangi darbo Finansų ministerijoje metu teko šiuose įvykiuose dalyvauti tiesiogiai, manau, turiu teisę ir net pareigą komentuoti šiuos teiginius, kuriuose esama ne tik nekorektiškų netikslumų, bet ir tiesiog nuokalbų. Ir dar nevykusiai slepiamų pritempinėjimų, kurie ir yra niekas kitas, kaip tik pritempinėjimai.
Pradžiai keli retoriniai klausimai, į kuriuos nesitikiu jokio pono Sakalo atsakymo:
1) ponas Sakalas teigia, kad latviai neuždarė Parex banko todėl, kad TURI “mąstantį prezidentą”. Nesiginčysiu dėl Latvijos prezidento įvertinimo, galiausiai, tai visiškai nesvarbu. Bet kaip čia nepaminėsi, kad Parexo krizės metu Latvija turėjo visai KITĄ prezidentą, nei šiuo metu TURI? Ir ar ponui Sakalui žinoma, kad dabartinio Latvijos prezidento, kuriam, atrodo, ir skiriami šie komplimentai, kadencijos metu Latvija paskelbė Snoro dukterinio Krajbanka bankrotą? Kodėl, jeigu jau bankų nacionalizavimas ir gelbėjimas bet kokia kaina yra gėrybė, kaip bando teigti ponas Sakalas, tas mąstantis Prezidentas “leido” Krajbankai bankrutuoti, užuot sukūręs dar vieną valstybinį banką? Būtų turėjęs net dvigubai geriau?
2) kodėl valstybiniais bankais ir žlungančių bankų gelbėjimu bet kokia kaina, atrodo, įtikėjęs ponas Sakalas savo opuse nemini nieko apie antrą bankrutavusį – Ūkio – banką? Juk jeigu taip labai reikia, tai galima buvo šitą suvalstybinti, įdrėbti porą milijardų ir pasižaisti į valstybinį banką. Tai būtų kainavę pradžiai bent perpus pigiau, nei bandyti gaivinti Snorą, jau nekalbant apie tai, kad paties įvykio laikas buvo nepalyginamai ramesnis nei įtemptas dėl problemų eurozonoje 2011 m. ruduo (kiek tai kainuotų ilguoju laikotarpiu, pono Sakalo, atrodo, nedomina, tad nesigilinkim). Visgi, valdantieji socialdemokratai ir partneriai išmintingai (juk ponas Sakalas neabejoja jų išmintimi?) nesiėmė tokios avantiūros ir buvo pasirinktas privataus sektoriaus sprendimas. O blogoji Ūkio banko dalis taipogi bankrutavo. Taigi, atrodo, kad tik Snoro atvejį ponas Sakalas atmena dėl to, kad būtent aną kartą Vyriausybėje tiesiog buvo ne tie?
3) mano žiniomis, ponas Sakalas nėra nei bankininkystės, nei finansų ekspertas, anei ekonomistas. Tad kyla klausimas – kas tie “specialistai”, kurių išvadomis pasikliaudamas ponas Sakalas daro šiuos “kompetentingus” Parexo ir Snoro palyginimus ir teigia, kad šie atvejai esą panašūs? O jeigu jokių geranoriškų patarėjų “specialistų” nėra, tai ar tik ponas Sakalas pats nedaro tos mirštamos nuodėmės, kuria bando kaltinti kitus ir pernelyg, nepasikliauja savo visažinyste?
Galima būtų kelti ir daugiau retorinių klausimų, kurie gerai susisieja su nesibaigiančiais bandymais politizuoti Snoro bankrotą, nors jokios politikos ten elementariai nebuvo ir nėra. Visų pirma, ponui Sakalui, kaip vienam Nepriklausomybės atkūrimo tėvų, turėtų būti neblogai žinoma, kad prezidento vaidmuo sprendžiant tokio pobūdžio klausimus pagal Konstituciją yra tiesiog joks. Prezidentas negali nei paskelbti banko bankroto, nei jo sustabdyti, nei skirti lėšų bankui reanimuoti, nei dar ką nors panašaus padaryti ar kaip nors uždrausti ką nors daryti Vyriausybei, veikiančiai įstatymų (šiuo atveju Finansinio tvarumo įstatymo) nubrėžtose ribose. Tad net jeigu Lietuvos prezidentu aptariamu momentu būtų buvęs koks ponas Antonovas, kuris būtų kryžium atsigulęs už Snorą Daukanto aikštėje ir pagrasinęs mane atleisti iš ministro pareigų, tai niekaip nebūtų pakeitę sprendimų logikos – jeigu bankrotas buvo pigiausias mokesčių mokėtojams sprendimas, tik jis ir galėjo būti pasirinktas. Neslėpsiu, yra gerai, kai tokios krizės atveju bent vienai iš valdžių nereikia aiškinti, kad mokus bankas nėra toks bankas, kurio kasoje dar yra kažkiek litų mokėti pirmiems atėjusiems. Bet tai tik situaciją lengvinanti, o ne ją lemianti aplinkybė, nes lemia Lietuvos banko ir Vyriausybės sprendimai.
Ponas Sakalas patogiai pamiršta (nes į jo teoriją neįsipaišo) Lietuvos banko ir Vyriausybės pastangas išsaugoti bent dalį Snoro. Juk bankui nebuvo paskelbtas paprasčiausias bankrotas. Pirma jis buvo perduotas valstybės nuosavybėn, ko tikrai nebūtų daręs joks sveiko proto žmogus, jeigu būtų tiksliai numatęs banko problemų mastą – kam paskui dar ginčytis su buvusiais akcininkais dėl nacionalizuoto turto vertės? Antra, Vyriausybė skubos tvarka pateikė ir Seimas skubos tvarka priėmė krūvą įstatymų pataisų, kurios sukūrė teisinę infrastruktūrą, reikalingą probleminio banko padalijimui į gerąjį (tad gelbėtiną) ir blogąjį (kuriam lemta būti likviduotam). Galiausiai paaiškėjo, kad Snoro atveju šių nuostatų įgyvendinimas būtų buvęs tiesiog per brangus mokesčių mokėtojams, nes „gerojo“ verslo perspektyvos buvo labiau nei abejotinos. Tačiau ponas Sakalas nepaneigs, kad jos buvo visai sėkmingai pritaikytos Ūkio banko atveju, tik, matyt, nesugalvoja dėl ko čia kam papriekaištavus ir šio atvejo nė nemini, tarsi jo nebūtų.
Galiausiai, ponas Sakalas galėtų sekti savo patarimu ir pasikliauti specialistų išvada dėl to, kuo skyrėsi Parex Latvijoje nuo Snoro Lietuvoje. Ne, ne tuo, kad kažkas turėjo laikraščių, kurie kažką ten apie kažką rašė, ne tuo, kad Lietuvoje valdžioje buvo konservatoriai, kurie anot kai kurių pezėtojų, turi kažkokių specialių nuostatų akcininkų tautybės klausimu. Skyrėsi tuo, kuo gali skirtis antras pagal dydį šalies bankas, kurio įsipareigojimai kėlė grėsmę ir taip tuo metu krizės krečiamam Latvijos mokėjimų balansui, nuo banko, neturinčio nė vieno iš šių požymių. Latvijos bankų sistema pasižymėjo didele nerezidentų indėlių dalimi, ypatingai vadinamuosiuose „vietiniuose“ bankuose. Įtampos 2008 m. rudenį ir su tuo susijęs reikšmingas indėlių nutekėjimas, kur Parex lyderiavo, galėjo lemti rimtas problemas visai Latvijos bankinei sistemai ir tai tuo metu, kai šalies ekonomika švilpdama ritosi žemyn. Tad Parexą Latvijos valdžia ėmė ne dėl ypatingo savo apdairumo ar noro turėti valdišką banką, o neturėdama kitos išeities ir norėdama sustabdyti užkratą. Galiu patikinti poną Sakalą, kad tokį banką turėdama Lietuva, deja, irgi būtų gavusi jį girgždančiais dantimis gelbėti.
Nors ir penktas pagal dydį, Snoras buvo mažas bankas, jo tarpbankiniai ryšiai su kitais Lietuvos bankais buvo nuliniai, o ryšys su Lietuva pasireiškė tik sparčiu vietinių indėlių pritraukimu bei mažučiu paskolų portfeliu realiajai Lietuvos ekonomikai. Tad jo bankrotas neturėjo jokio sisteminio poveikio Lietuvos bankams ar ekonomikai, kaip ir Ūkio banko blogosios dalies bankrotas – indėliai bankuose šiandien pasiekę rekordines aukštumas. Nuo nerezidentų indėlių Lietuvos bankų sistema nėra priklausoma. Dar kartą grįžtu prie Krajbanka: jeigu jau Snoro bankrotas – kažkokios Lietuvos institucijų samodurstvos ir susidorojimo su “ach kokiu geru ir mokiu banku” pavyzdys, tai kodėl tie išmintingieji latviai su mąstančiu prezidentu negelbėjo dukterinio banko, kuris turbūt buvo lygiai tiek pat „geras ir mokus“? Juk vietoj vieno valdiško banko dabar galėtų džiaugtis dviem? Turbūt todėl, kad jo reikšmė bankinei sistemai ir ekonomikai buvo tokia pati kaip Snoro Lietuvoje, ir labai skirtinga nuo Parex, tad jo gelbėjimas tiesiog būtų buvęs brangesnis mokesčių mokėtojams nei bankrotas. Tad, pone Sakalai, Parex atvejis į Snorą „panašus“ tik tuo, kad abu jie buvo bankai ir abu buvo probleminiai. Čia panašumai ir baigiasi.
Beje, jeigu ponas Sakalas domėjosi naujaisiais ES sprendimais, kurių dauguma, beje, buvo sutarti būtent Lietuvos pirmininkavimo ES metu ECOFIN taryboje pirmininkaujant jo partijos kolegai, gal pastebėjo, kad bankų gelbėjimas mokesčių mokėtojų pinigais apskritai nėra šio laikmečio haute couture. Visiškai priešingai. Valstybių skolos per pastarąją krizę padidėjo dėl dviejų dalykų: ekonomikos sunkmečio ir bankų gelbėjimų. Bankus gelbėti teko ne todėl, kad valstybės labai norėjo valstybinių bankų, o todėl, kad dėl tarpbankinių ryšių vieno banko žlugimas galėjo paskui save nusitempti dar n bankų, o gal net visą šalies bankinę sistemą. Bet kaina mokesčių mokėtojams už finansų sektoriaus kažkada prisiimtą riziką buvo tiesiog per didelė. Tad visuotinai sutariama, kad naujoji bankų pertvarkymo sistema turi remtis visai kitais principais: bankų gelbėjimo naštą turi prisiimti ne mokesčių mokėtojai, o, visų pirma, banko akcininkai bei kiti, nei smulkūs indėlininkai kreditoriai. Tik sisteminės reikšmės institucijos, kurių žlugimo kaina didesnė už jų gelbėjimo kainą, būtų „gelbėjamos“, bet ir tai pačios bankų sistemos lėšomis, kurios turėtų būti sukauptos specialiame fonde. O pačių sisteminių institucijų mastus ir keliamą riziką siekiama riboti, net jas skaidant. Tad, pone Sakalai, Snoro bankrotas visiškai šią naująją ES paradigmą bankų pertvarkymo srityje atitinka. Gal Jūs tikite, kad visas ES institucijas kaip susitarę konsultuoja kokie nemokšos, nesugebantys pasimokyti iš tokio sėkmingo, anot Jūsų, Parexo nacionalizavimo ir diegiantys aikštingos Lietuvos patirtis? Ar visos jos susirgusios nuo tos pačios visažinystės bacilos?
Beje, Parexo banko atveju, nors gelbėjimas ir buvo pagrįstas banko svarba Latvijos finansų sistemai, ne viskas buvo taip išmintinga, kaip norėtųsi ponui tikėti: banką į lankas nuvairavę akcininkai praktiškai išlipo sausi iš balos, užuot prisiėmę pirmą ir santykinai didžiausią nuostolių smūgį. Jeigu skaičiuodamas Snoro bankroto nuostolius ponas Sakalas įskaičiuoja ir tai, ką veikiausiai prarado jo akcininkai bei didžiąją dalį neapdraustų indėlių banke laikiusios egzotinių jurisdikcijų bendrovės, tai, žinoma, liūdna, kad taip atsitiko, bet niekaip kitaip atsitikti tiesiog negalėjo. Didesnę pusę mokesčių mokėtojų laikinų išlaidų, kurios pasireiškė kaip Finansų ministerijos suteikta paskola indėlių draudimo kompensacijoms išmokėti, paskolą gavęs IIDF jau yra sugrąžinęs. Toliau vykstant banko turto pardavimui sugrąžins ir daugiau, be to, įmonė ir toliau gauna draudimo įmokas už indėlius. Jeigu ponas Sakalas mano, kad Parexo atvejis niekam neatnešė jokių nuostolių, tai reiktų manyti iš naujo, tiesiog šie nuostoliai pasiskirstė kitaip – mokesčių mokėtojams, kurių nuostolių paprastai niekas nemato, kliuvo liūto dalis. Buvo neįmanoma Parexui rasti privatų sprendimą 2008 m. rudenį, kaip ir Snorui būtų neįmanoma buvę jo rasti 2011-aisiais. Tad natūralu, kad traukiamas už ausų bankas kuriam laikui pasilieka valstybės rankose. Bet tenesižavi ponas Sakalas šiuo „toliaregiškumu“: bankus per krizę turėjo nacionalizuoti ir rekapitalizuoti ne viena šalis, visgi, šiems “valstybiniams” bankams yra ar bus ieškoma privataus savininko. Latvijos Vyriausybė apie ketinimus privatizuoti Citadelę, beje, taipogi yra paskelbusi viešai ir net pasamdžiusi privatizavimo konsultantus. Nemato reikalo turėti „valstybinį banką“ nors ir turi. Ir valstybinį banką, ir mąstantį prezidentą.
Tad belieka tikėti, kad rinkėjai bus nemažiau mąstantys ir rinksis vadovaudamiesi ne pusiau tiesom, pusiau amnezijom, o suprasdami, kur yra tikri, o kur kieno nors susapnuoti kandidatų trūkumai ar privalumai.
21 Comments
Aciu uz puiku darba. Tiek darba atlikta kazkada (2011), tiek uz si rasini (ir daug kitu). Tokio pobudzio tekstu reikia kuo daugiau, nes propoganga niekur nedings jei atgal niekas nieko nesakys…
Skaitant buvusios ministrės atsakymą, man atrodo buvo pasirinktas pats geriausias sprendimas valstybei ir pats blogiausias visiems investuotojams ir akcininkams :). Noriu pasakyti, jog Antonovas ir Baranauskas teikdami, jog Valstybė norėjo visą liūdesį palikti šiems dviems ponams ir su jais galimai susijusiems fondams vienpusiškai juos diskriminuojant atrodo pakankamai logiškas ir pagrįstas.
Matant, jog sprendimai priimami remiantis ne teisės aktais o asmeniškumais, man visiškai aišku, kodėl smulkieji akcininkai neatgaus savo pinigų nei už neišleistas obligacijas, akcijas ar tuo labiau indėlių sertifikatus. Pagal įstatymą šie žmonės turėtų atgauti pinigus, tačiau norint nubausti didžiuosius akcininkus taip neatsitiks.
Nors ir geri norai, tačiau jie nugalėjo teisinės valstybės principus.
pone Mindaugai, o kas yra ta “valstybė”? kažkoks objektas be atpažinimo ženklų, turintis savarankiškus pajamų šaltinius ir galimybes priimti sprendimus, kurie nekainuotų niekam? Juk jūs puikiai suprantate, kad kai kurie investuotojai į seritifikatus, tarp kurių buvo ir gerai žinomų Lietuvos įmonių ir pusglušių, ten “investavusių” ES lėšų, skirtų projektams, avansą, niekaip negalėjo nesuprasti, kokią riziką prisiima. Aš suprantu, kad jiems pikta, kad nespėjo, savo investicijų išcash’inti, bet visgi naivu vaizduotis, kad jeigu būtų spėję arba tuos nuostolius būtų prisiėmusi valstybė, tai nuostolių niekas nebūtų patyręs. Neabejotinai, buvo ir tokių atvejų, kai bobutei su besibaigiančiu indėliu Snore graži ponia prie langelio pasakė “imkit sertifikatą, čia tas pats, kas indėlis, tik palūkanos didesnės” ir taip šlykščiai bobutę apgavo. Bet tam ir yra teismai, kad nagrinėtų tuos atvejus individualiai – vieną brūkšnį čia braukti sunku, kaip ir su SASO.
Siūlau pasidomėti naujai atsiradusia bail-in nuostat ES teisyne dėl bankų gelbėjimo. Bankai nuolat turės turėti pakankamai “nukirptino” kapitalo (akcininkų ir skolinto). tad nieko čia, taip sakant, originalaus. Mokesčių mokėtojams bail-out’ai tiesiog per daug kainavo.
Jei ponas Sakalas butu prisimines, kad ponia Ingrida yra viena geriausiu savo srities specelistu su gerai pakabintu liezuviu, jis butu nerases savo tu expertiniu briedu. Bet pamirso, parase ir buvo sudirbtas i s***a. Taip jam ir reikia, zinos kita karta
na, jis turbūt turi kažkokių problemų su dabartine prezidente. Tai visi motyvai ir “motyvai” tinka, tskant, net jeigu konkrenčiai nusišneki į pievas, kaip su Latvijos prezidentais.
O kas jų neturi?
Aciu, cia kaip spjuvis i veida Sakalui, uz jo nupezejimus ir visuomenes klaidinima.Visada malonu paskaityt Jusu mintis.Dar karta aciu
Reiktų kada prisiversti ir parašyti kokį traktatą apie šiuo atveju ne ES bet JAV penkis galingiausius bankus, šeimas, kurios juos valdo, apie tą patį iždininką Paulsoną, banko darbuotojų kolektyvinę finansinę paramą palaikyti konkrečią politinę jėgą ir t.t. Praktika rodo, jog bankininkystė ir politika visada buvo greta. Be pirmiau esu užsibrėžęs tikslą perskaityti Maldeikienės knygą, kad pagaliau sužinočiau, kur Šimonytė milijardus pradaigojo.
Bet ne to čia susirinkom, tiesa. Kažkaip pastebėjau, kad konservatoriams viskas gaudavosi paskubomis, greituku. Ir mokesčius sujaukti per vieną dieną sugeba ir banko įstatymus priimti. Kas ten sakoma apie skubos darbą…?
Beje, aš irgi nesuprasčiau, jeigu latviai būtų sugalvoję pasidaryti du valstybinius bankus. Nes nacionalizuoti du, tai jau ne išimtis iš taisyklės o tendencija. Tas pats ir su Lietuva, turėti valstybinį banką, vadinasi turėti alternatyvą švedui, ir sudaryti konkurenciją, kurios kaip bevyniosi į vatą dabar nėra. Pats nepaslaptis naudojuosi valstybiniu Latvijos valstybiniu banku po Ūkio banko žlugimo ir labai patenkintas kainodara ir paslauga. Keista, kada mažas bankas gali pasiūlyti geresnes sąlygas negu max bankai. Masto ekonomijos nauda, kur ji? Labai būsiu nepatenkintas, jeigu latviai nuo svarstymų pereitų prie veiksmų ir parduotų banką kokiam seb ar sved… Reiktų Lietuvai iš Latvijos nupirkti, kol nevėlu, nes su Snoru ir Ūkiu jau pramiegojom progą.
Taip, Prezidentas negali nei paskelbti banko bankroto, nei jo sustabdyti, bet sunku patikėti, kad Lietuvoje tuomet kažkas galėjo vykti be Daukanto žinios, žinant konservatorių betarpišką bendradarbiavimą ir atsiskaitymą. Beigi remiantis dabartinių valdančiųjų patirtimi. Beigi taigis LB vyriausiasis irgi iš tos pačios operos. Kas čia dar? Taip, galiausiai kokią sistemą Europa bepasirinktį vistiek pabaigoje už visa tai susimokės mokesčių mokėtojai, vartotojai ar kas tik nori bet tik ne ponai bankininkai. Svarbiausia, kad pelno mokestį laiku mokėtų. ES institucijas kaip susitarę konsultuoja, kaip jūs sakote ne nemokšos o darom prielaidą labai protingi žmonės. Kokie visi protingi ten ES po krizės pasidarė, tik įdomu, kur jie visi buvo, kai bankai tai krizei žalią šviesą degė. Gyveno iš procento?
Beje, paskutinėje pastraipoje nesąmoningai taip ir nepaminėjote, ką mąstantys rinkėjai turėtų rinktis?
Ir šiaip aš čia oponuoju, kad oponuočiau … O tiesa slypi kažkur per vidurį.
Šakalo skrydis virš gegutės iždo.
Laba diena,
ką galėtumėte atsakyti tiems, kurie piktinasi, jog labai greitai randa „Snorui“ gelbėti 2,6 milijardo, o tiems patiems bibliotekininkams neranda nepilnų 50 milijonų?
Galėčiau atsakyti, kad šįmet išlaidos palyginamomis sąlygomis didėjo beveik mlrd litų nuo praėjusių metų, o tos sumos paskirstymo tarp skirtingų sričių klausimu siūlyčiau kreiptis į valdančiąją daugumą. Tikiuosi, atsakymas pakankamas?
Aš viliuosi artėjant link vasaros, Seimas grįš prie šio klausimo, spręsti darbo užmokesčio didinimą biudžetinio sektoriaus darbuotojams. Socialdemokratai jau turi patirties konservatorių neįvykdytus įsipareigojimus atlikti.
Beje, apie patirtį jeigu duotų kas galimybę pasirinkti, kaip norėtumėte save matyti istorijos kontekste: ar kaip finansų ministrą(ę), kuris(i) „praskolino Lietuvą“, ar tą, kuris(i) įvedė Lietuvai Eurą?
Taip taip, kokios patirties jau turi, tai turi. Užgrūdinti, kaip plienas, tskant. Geriausiai užgrūdinti “pamiršti” savo nuopelnus. Kažkaip praėjusią vyriausybę dažnai paminavoja “geru žodžiu”, o kad buvo dar ir užpraėjusi, tai mielai užmiršę jau senobėj. Prie pensijų kompensavimo klausimo jau grįžinėja antri metai. Tai grįš ir prie kitų neabejotinai. Gal net atsimažins atgal savo algas. kad būtų 50 mln kultūros darbuotojams. O gal krašto apsaugos finansavime atras rezervų, nes ministras sako, kad jam pinigų jau dabar per daug.
Į antrą klausimą atsakant – o galiu rinktis norėti matyti save istorijos kontekste Nicole Kidman?
Vienas sako: „Specialistai įrodė, kad mes kiekvieną dieną gyvename geriau“. Kitas stebisi, kad jokio pagerėjimo nebemato, o pirmasis atšauna: „Juk tu ne specialistas!“
Labai nemažai diskusijų eteryje man yra labai panašios krypties. Ta amžina nuomonė nemažos piliečių dalies “kaip Ingrida LT ubagais lietuvius be vyžų padarė” yra ir juokinga ir pro ašaras. Atsiverskit usbdebtclock – juokas, pažiūrėjus į emigracijos srautus, savižudybes ir padėtį kaimuose – ašaros.
Skolos perspektyvoje pas mus turės tendenciją didėt, nes nelabai kas detaliai nori gilintis į emigracijos priežastis. Pvz. Konstitucijos dvasios ir valstybės vadovės pozicija uždraudė atkurti net buvusias miškuose sodybas, motyvuojant vienu ES miškų planavimo doku ir visuomenės interesu. ES doke yra prioritetas skirtas biomasės gamybai ir žaliavinei medienai. Žmonėms atkurtos sodybos būt sudariusios prielaidas, kad žmonės iš miesto monopolio būt galėje pabėgt, laisvai įsikurt ir nepriklausyt nuo valdžios malonės. Dabar gi miškas patapo kaip Šervudo giria prie Robinhudo, kuomet tik karalius medžiot turi teisę. 130,000 sodybų kuriose galėjo gyventi žmonės. Imkime statistinę vidutinę šeimą 4 asmenys. Pusę miliono žmonių negali būt savo protėvių žemėje. Net Teišerskytė paklausė, kodėl CCCP išvežė jos tėvus, o lietuvis iki galo išvarė nuo žemės. Galime paklausti, o kur tie žmonės dingo? Kažkas į miestus suvažiavo ( gi Barkliokas atvažiavo ir paruoštus specus IT susirinko, vos ne 4000 darbo vietų sukūrė 🙂 su masyve parama dar), o miestuose kaip žinom ir oro uostas yra ir Ryn air pigiai iki Londoniškių skraido. Toliau prisiminkit ES pagalvojimus, kiek perteklinių žmonių yra LT kaime, kuomet ES vidurkis yra 5 procentai, o pas mus net 15-20… ir prasidėjo programos karvutėms išpjaut. Taip kaimas nunyko visai sėkmingai, tiksliau jo gyventojai persikėlė į gamyklas tik ne mūsų krašte, o patys žinot kur. ES tik katutėm ploja dėl tokios demografinės padėties pasitaisymo. Todėl visos šitos skolos yra tik pradžių pradžia ir trumpalaikis subalansavimas biudžeto iki pirmo ES nuosmukio, kurie vyko ir vyks cikliškai. Lietuviai dabar turi laisvę – palikti savo šalį. Politikai labai stipriai pritempia skaičius, neva pas mus dar teigiamas balansas dar senelių ir dirbančių, bet jei sudėsim vaikus ir valstybinio ir kito viešo sektoriaus dirbančiuosius ( policija, daktarai, gaisrininkai ir pan.) mes turėsim tragediją, kurią maskuoja ES fondai. Tikras vaizdas visos Evrotizacijos pasimatys apie 2020-2025 metus, kuomet specialistai teigs, kaip mes jau pasiekėm ES BVP vidurkį 75%, o eilinis pilietis bus su 350 eurų atlygiu ir nesupras to pagerėjimo struktūros. 2+2 tikrai aišku kiek, bet kad tie 4 padalinami labai kėbliose dalyse visuomenėje ir dar pridėjus nužeminimo politiką ( kalbant apie galimybes gyventi LT) , situacija perspektyvoje labai su nelinksma esme. Anksčiau kraunami žmonės darbams ar Vokietijos trečiam reichui ar Vorkutos silkėms gaudyti, turėjo aišku supratimą – prievarta, dabar gi rafinuočiau viskas vyksta – lėtai bet užtikrintai. Diskusija kas kaltesnis – Ingrida pasiskolinusi pensijoms, ar Kirkilas rezervų nesuformavęs iki krizės yra tik labai ir labai didelio aizbergo viršūnė. Mano galva giluminės problėmos yra nesugebėjime saugot savo šalies pilietį kaip vertybę. Valdžia sąmoningai uždraudė savoj šalyje žmogui įsikurti, varydama vis labiau į miestų monopolijas ir oligopolijas. Valdžiai nepriklausomas ir pasiturintis žmogus baisiau nei spalio revoliucija. Sakysite aš klystu, tegul būna taip, bet visi faktai rodo, kad veiksmai įstatymų pavidalu veikia visiškai priešingai eilinio piliečio interesams, ko pasekoj ištrepsėjo krūva dirbančių, mokesčiai tik kils, nes valdininkų nesumažėja, o po ES pirmininkavimo dinamiškai padidėjus, po pirmininkavimo pabaigos nesumažėjo 🙂 .
Jei labai trumpai dėl pačios emigracijos – apie 70% žemės LT yra netinkama gyventi – miškai, rezervatai, parkai, draustiniai, kultūros paveldai ir dar visokiausių žemių pasienio rėžmo statusu. Pačių rezervatų yra apie 10%, bet visokių kultūros paveldų, kuomet valstybė tik lentelę prikala ir daugiau nieko nedaro yra 1000.
Kad tik vieną gražią dieną nebūtų “Šimonytės skrydžio virš Lukiškių stogo”.
Ačiū, kad rūpinatės 🙂
Vistiek kaip nors bus, juk dar niekad nebuvo, kad niekaip nebūtų
[….]
Pastaba: čia buvo netinkama reklama, kuri pašalinta
p.Mantai, Jūsų komentaras-nuoroda iškeltas į šiukšlių dėžę, nes tokio content’o kiekvienas jo mėgėjas lai ten ieškosi pats. O čia, naudojant fantazijos pseudonimams neturinčio pono gramatiką ir stilių, tokių drĄstiškų reklaminių nuorodų nebus
Teksto skaityt nemačiau reikalo, bet iš kelių sakinių maždaug aišku, kad čia ta pati stilistika, kaip vienos pabėgusios tetos, kuri jau 4 metus vis ruošiasi paskelbti kažkokio klano sąrašą, tik dar reikia “išversti į anglų kalbą”. Kam ką ir kada reikia mokėti spendžia ne liaudies rašytojai, o teismai. Tegul kreipiasi, kur tik mato reikalą, o kol to nedaro, tai skamba kaip tokie vaikų pasakojami tamsoje “gąsdinimo anekdotai” apie juodąjį grabą, kuris “jau atvažiuoja”.
Atsiprašau,daugiau jums neįkirėsiu. Manau jus ir taip išvargino ši snoro istorija. Aplink labai daug neteisybės
Diskutuoti galima ir apie šitą istoriją, nors ji man sutrumpino gyvenimą kokiais 4 metais, spėju. Visgi, viena yra diskutuoti apie istoriją, aplinkybes ir sprendimus, o kitą – kontempliuoti išvietės turinį, kurią kiek bekomtempiuotum, vistiek ten bus tas pats. Tai, kad anoniminiai rašytojai jau kelinti metai vemia apie sąmokslą, nestebina – geriausia gynyba yra puolimas. Kuo jaunesnė demokratija šalyje, tuo lengviau tas sąmokslo teorijas kurti ir platinti, kokioj UK ar kitoj senoj Vakarų demokratijoj, kur irgi žlunga bankai dėl blogo valdymo, tokių istorijų rinkos nelabai yra, kaip ir bankams priklausančios spaudos ar kitų keistybių. Geriausia gynyba yra puolimas, o pulti galimybių yra pakankamai – neveltui viena žurnalistė neseniai atviravo, kad Lietuvoje vietoje tikrovės atspindėjimo dažnai turime bandymą KURTI tikrovę. Ant šios kūrybos žmonės vis dar lengvai pasimauna iš seno įpročio – juk Sąjūdžio laikais ir Nepriklausomybės pradžioje viskas, ką rašė buvo tiesos atspindys. Dabar rašyti gali bet ką, bet ne visi pajėgūs atsirinkti, kur yra tikrovė, o kur tik bandymas ją kurti. Man svarbu, kad aš pati žinau, kaip buvo. Daugybę kartų esu atsakiusi į tą klausimą ir atsakysiu tiek kartų, kiek reiks. Tačiau su anoniminėm išvietėm, kurios “viską žino” nepolemizuosiu. O grįžtant prie gąsdinimų tarptautiniais teismais – bankui, kuris nuo priežiūros institucijos susikaukdavo priekaištų ir nurodymų ar ne nuo pat 2003 metų, turint mintyje, kad per visą laikotarpį turėjome 3 skirtingų polių Seimus, 2 Prezidentus ir 2 CB pirmininkus, būtų labai nelengva civilizuotos šalies arbitražui įrodyti “staigų susidorojimą” dėl kelių asmenų užgaidos. Todėl matyt tie gąsdinimai bylinėjimusi toliau gąsdinimų ir nenueina. Na o labiausiai prajuokino vieno iš ponų teiginys ekstradicijos byloje, kad teisingo teismo Lietuvoje jis nesitiki, nes yra socialdemokratinių pažiūrų 🙂 spykeriai, vyno rūsiai, prabangūs būstai banko balanse ir t.t. Išties, Marksas kampe nervingai rūko