Pensininkams pasisekė. Tiksliau pasisekė tiems pensininkams, kurie sugebėjo į Ūkio banką įdėti indėlį, viršijantį draudžiamąją sumą, kurios po Snoro bankroto naktį pakeltas neatsimintų tik kvailys – 100 tūkst. europietiškų pinigų, t.y. beveik pusketvirto šimto tūkstančių litų. Šie pensininkai turi Bronių Bradauską, kuris REIKALAUJA, kad į gerąjį banką, atskiriamą nuo mirštančio Ūkio banko, būtų perkelti ir šie įsipareigojimai. Valio Broniui Bradauskui, pensininkų užtarėjui. Tiksliau – šių pensininkų. Nes kitiems pasisekė mažiau. Tik jie to dar nesupranta.
Pirma, pakalbėkime apie logiką, o tada paskaičiuosime, kas už tai mokės. Taigi, apie logiką: visuotinai sutariama, kad vieninga europinė indėlių draudimo suma Lietuvai yra, švelniai tariant, kol kas didoka. T.y. nėra lengva vidutiniam Lietuvos gyventojui sukaupti tokio dydžio indėlį, nors tai turbūt nesudėtinga vidutiniam vokiečiui. Dar sunkiau tokią sumą sukaupti būtų pensininkui. Jeigu tai ne pensininkas Bronius Bradauskas, žinoma. Jeigu jau pensininkui pavyko tokią sumą sukaupti, manykime, kad jis yra pakankamai praprusęs, kad nelaikytų visų kiaušinių vienoje pintinėje, kaip sakoma tautoje. T.y. toks žmogus jau turėtų būti neblogai susipažinęs su indėlių draudimo sistema ir todėl turėtų išskirstyti savo santaupas bent jau į skirtingus bankus, jeigu ne į skirtingus finansinius instrumentus. Mes kalbame apie DIDELIUS PINIGUS, o juos turintys su jais kvailai nesielgia. Na, nebent laimėjo loterijoje.
Ūkio banke kokybiškų aktyvų, visiškai padengiančių apdraustų indėlių portfelį, jau dabar aišku, kad pakankamai nėra. Skylę ir taip turės lopyti valstybė per Indėlių draudimo fondą (IIDF). Jeigu šalia apdraustų indėlių pridėsime papildomų įsipareigojimų ir prašysime Šiaulių banką juos paimti, IIDF turės įdėti dar daugiau, nei šiaip turėtų įdėti. Kas yra IIDF? Populiaru manyti, kad tai bankų sistema, kuri moka įmonei įmokas. Taip ir būtų, jeigu IIDF šiandien nebūtų iš esmės tuščias. Taigi, IIDF šiandien – tai Finansų ministerija, o paprasčiau kalbant – mokesčių mokėtojai, kurie turės pasiskolinti, kad užpildytų skylę tarp apdraustų indėlių ir gerųjų Ūkio banko aktyvų. Jei prie apdraustų bus pridėta neapdraustų dalis, turės pasiskolinti dar daugiau. Paprasta.
Paprasta, bet neprasta. Jeigu į gerąjį banką bus perkelti pensininkų indėliai, viršijantys 100 t. eurų, kodėl nepensininkams, kurių tos viršijančios sumos bus nutrenktos į blogąjį banką, reikėtų su tuo susitaikyti? Jie turės visus pagrindus skųstis dėl tokio sprendimo, nes didžiųjų indėlininkų separavimas į pensininkus ir nepensininkus yra niekuo nepgrįstas. Užtarėjas sako, kad pensininkai yra mūsų jautriausia visuomenės dalis? O kas ginčijasi? Bet pensininkė Marytė, gaunanti 800 litų pensijos ir teturinti butelį (gyvenamąją vietą – aut. past.) Lazdynuose, kuri net 100 tūkst. litų indėlį veikiausiai matys kaip savo ausis, į pensininką, kurio deklaracijose – milijoninės vertės turtas (pavadinkime jį Broniumi), panaši tik pensiniu amžiumi. O kuo skiriasi pensininkas su 150 tūkst. eurų indėliu nuo pensininko, turinčio ŪB akcijų? Abu juos reikėtų laikyti pakankamai finansiškai raštingais, tai kodėl tada vieno nuostolius mokesčių mokėtojai turi dengti, o kito ne? Imkime ir dirbantį nepensininką, kuris susigundė ŪB akcijomis, turi tris vaikus ir būsto paskolą, paimtą 2007-aisiais : kas turi mažiau grynojo turto – jis ar pensininkas su 100 tūkst. eurų indėliu? Imkime biudžetinę įstaigą, kuri įmerkė 500 tūkst. einamojoje sąskaitoje ŪB – gal ir jos indėlius visa suma reikia perkelti? Visgi, tai valdiški pinigai… Taip ir V. Romanovui jo indėlius, jeigu jis tokių turėjo, galiausiai kompensuotume.
Taigi, tokiu būdu pasiklydus tarp kelių pušų, viskas veikiausiai baigtųsi elementariu rekapitalizavimu ir visai kitomis mokesčių mokėtojų išlaidomis, nei kalbama dabar. Įskaitant pensininkę Marytę, kuri čia “ne prie ko”. Finansų ministras, kuris yra ačiū Dievui dar ir teisininkas, būtų paskutinis kvailys, jeigu su tuo sutiktų ir net ne dėl Ūkio banko. Nes tai, kas siūloma, turės toliau siekiančias pasekmes ir veikiausiai niekais pavers IIDF ir jo savininkės – valstybės viltis pataisyti įmonės finansinę padėtį, kai tik bus realizuotas Snoro turtas.
Visi pamena, kiek neapdraustų įsipareigojimų liko Snore. Kreditoriai patys įvairiausi. Daug pensininkų, nevykusiai investavusių į nedraustus indėlių sertifikatus – nors juos išdūrė Snoras, jie iki šiol galvoja, kad juos apgavo valstybė. Už neatidumą ir riziką reikia mokėti. Visgi, kai kurie investavo tikrai nedideles sumas, toli nesiekiančias draudžiamųjų sumų, pakeitė paprastus indėlius sertifikatais, nes jiems graži ponia prie langelio teigė, kad tai – tas pats, tik palūkanos didesnės. Taigi, kuo šie pensininkai blogesni už ŪB indėlininkus su dideliais indėliais? Niekuo, dauguma jų daug neturtingesni ir neatgavo nieko, o atgaus ką nors tik jei Snoro turto realizavimas bus nepaprastai sėkmingas. Tai kam žmones kamuoti – kompensuokim ir jiems. Juk jie irgi pensininkai. Kadangi kompensuojam ir jiems, iš karto kompensuokim ir kitiems žmonėms Snore laikiusiems didelius indėlius ar investavusioms į indėlių sertifikatus garbingoms įmonėms – bet kuris jų tokią savo teisę nesunkiai įrodys teisme, jeigu tik bus pradėtos keisti taisyklės manipuliacijomis su pensininkų indėliais. Riba yra labai aiški – draudimo suma žinoma visiems, žaidimo sąlygos aiškios, toliau jau reikia mokėti riziką diversifikuoti ir prisiimti. Bet jeigu neprivalo to mokėti vieni, kodėl privalėtų kiti? Taigi, tokiu būdu nesunku prognozuoti, kad raštingi ir brangius teisininkus samdantys Snoro kreditoriai neabejotinai sugebėtų įrodyti esą lygiai neraštingi, kaip tie B.Bradausko godojami gana pasiturintys pensininkai, jeigu jau net ekonomikos daktarai beveik sugebėjo įrodyti teisme, kad yra finansiniai beraščiai. Viso to sąskaita – virš 2 mlrd. papildomų litų sąskaita IIDF, taigi, mokesčių mokėtojams. Marytę įskaitant.
Galėtum galvoti, kad visa tai yra tiesiog geraširdžio žmogaus, neįvertinančio savo „gerumo“ už svetimus pinigus pasekmių, iniciatyvos. Žmogus toks geras, kad kada nors pasiūlys kompensuoti ir Sekundės indėlius, ir nuostolius greitųjų kreditų bendrovėse ir gal net statymus kazino – suprask, žmonės gali elgtis su savo pinigais taip kvailai, kaip tik išmano, tuo tarpu jeigu taisyklės juos už tai baudžia, mes pakeisime taisykles. Juk dauguma jų pavargę, suvargę, pikti ir nelaimingi. Amžina “kompensacijų valstybė”. Visgi, žinant, kad Snore dideles sumas, viršijančias draudimo sumą ar apskritai neapdraustas, prarado eilė dabartinei koalicijai artimų žmonių, vaizdelis gali pasirodyti ir mažiau jausmingas. Jeigu šiandien apskelbta pataisa bus priimta, mokesčių mokėtojai, panašu, kad bus ką tik nusipirkę makaronų už porą milijardų litų.
66 Comments
Socdemai nebūtų socdemai, jei eilinį kartą nesišvaistytų populistiniais – pensininkų ausis glostančiais – pasiūlymais, kurių nė neplanuoja įgyvendinti, nes patys puikiai(?) supranta, kad tai nesąmonė.
Blogiausia, kad tos šnekos vėliau puikiai suveikia per rinkimus.
Pensininkė Marytė vargiai atjaučia pensininką Bronių, netekusį 100 tūkst. eurų perviršio. Pensininkė Marytė norėtų, kad iš Snoro milijardų jai pensiją padidintų (ko irgi neįmanoma padaryti, bet jeigu tie milijardai atiteks Snoro kreditoriams, vadinasi to nebus įmanoma padaryti juo labiau). Ir labai abejoju, ar tai tik “nesąmonė”. Atrodo baltokais siūlais siūta. Nebent šitą pilietį pakišo protingesni ir toliau skaičiuojantys. Tu, geruliuk, tik pradėk, o mes jau pabaigsim
pensininko Broniaus pasiūlymai man labai primena kasmetinius pensininkės Julės pasiūlymus mūsų sodo bendrijos susirinkime: 1 . aš labai neturiu pinigų, tai mane atleiskit nuo nario mokesčio ir 2. pirmininkas tiek daug dirba, tai padidinkim jam atlyginimą.
Tai dėl mūsų Julės man maždaug aišku, o Bronius kvailas, ar tiesiog samdomą darbą dirba?
O kodėl būtent 100 tūkst.?
Pagal kokius kriterijus ši suma atsiranda ir kodėl būtent tokia?
Draudimo suma vieninga visoje ES. Tame yra kiek logikos – ES yra bendra finansų rinka, todėl nenorima, kad indėlininkų pinigai ieškotų tos šalies, kur apsaugos didžiausios. Tačiau turint mintyje skirtingus šalių ekonominės stiprybės, pajamų lygius, naujųjų šalių atžvilgiu 100 tūkst. eurų riba yra ganėtinai neproporcinga.
2008 m. spalį, po Lehmans bankroto ES finansų ministrai staigiai padidino draudimo sumą iki 100 tūkst.eurų, nes labai baiminosi, kad indėlininkai supanikuos ir ims masiškai bėgti iš bankų. Didinta buvo iš pradžių laikinai, tačiau turint mintyje, kad krizė taip ir nesibaigė, niekas juk nedrįso siūlyti tų apsaugų sumažinti, ypač turint mintyje, kad 2011 m. būtent eurozonos bankų sistema tapo rinkų taikiniu. Todėl tokia draudžiama suma. Iki 2008 m. rudens draudžiama suma buvo berods 22 tūkst. eurų.
Sveiki, tada man šiek tiek kai kas neaišku… Kropas visai neseniai laidoje per Žinių radiją kalbėjo apie poreikį keisti indėlių draudimo sitemą, nes dabar, kai toks kompensavimas, niekas nevertina rizikos ir meta pinigus, kur didžiausios palūkanos ir taip padidėja rizika visam sektoriui. Taigi ar, jei yra bendra rinka, bendra ES direktyvą čia apskritai galima ką nors padaryti? O jei visgi galima, ar nebus taip, kad bus pasirenkamos kitos ES šalys? Kokie pakeitimai čia galimi ar būtų protingi?
Tough question ir labiau teorinis. Įkalbinti visas ES šalis sumažinti apsaugas vis dar tebesitęsiant įtampoms finrinkose ir turint mintyje, kad bankai yra vienas tų įtampų šaltinių, būtų tikrai nelengva ir veikiausiai neįmanoma. Reikia paminėti, kad net jeigu Lietuvos atveju ta draudžiama suma yra virš vidutinio indėlininko suvokimo ribų, vistiek didžioji dalis gyventojų indėlių yra gerokai žemiau tos įspūdingos ribos, taigi, draudimo išmokos nesėkmės atveju nebūtų labai ženkliai mažesnės. Drąsą rizikuoti skatina pats draudimo buvimo faktas, kita vertus kai kurie drąsiai rizikavo ir įsigydami nedraustus sertifikatus, o dabar vistiek kalta valstybė, kuri juos neva “apgavo”. Bet tas pats draudimo buvimas leidžia ir apsaugoti sistemą nuo indėlininkų užbėgimų, kurie gali prasidėti dėl bet kokio šnypštelėjimo kokioj nors žiniasklaidoj. Jeigu draudimo nebūtų, tai įtampos tokiu atveju būtų gerokai didesnės, taigi ir potencialūs nuostoliai taipogi galėtų būti net didesni. Antai ES vis spaudžia Norvegiją sumažinti savo draudžiamąją sumą, kad ji būtų kaip ES – dabar Norvegijoje draudžia berods iki 200 t. eurų, o Norvegijos buvimas EEE reikalautų turėti tas pačias sąlygas. Visus svertus pasitelkę norvegai nenori to daryti, nors tai lyg ir nuimtų dalį finansinių įsipareigojimų, bet vistiek jiems tai neatrodo gera mintis.
Labai ačiū už atsakymą. Tačiau man tada nelabai aišku, ko verti visokie pasvarstymai tarp politikų/žiniasklaidoje apie indėlių draudimo sistemos reformavimo variantus (pvz., arba kai kur mažinti indėlių kompensavimo procentą/arba persvarstyti draudžiamos sumos dydį/arba didesnės rizikos įstaigoms padidinti draudimo įnašus etc.)? Ar būtų galima vienašališkai ką nors įgyvendinti iš to LT, ar reikėtų viską derinti su kitom ES šalimis?
Ir ar tos ES direktyvos kontekste mes apskritai turėtume atrištas rankas bent kokiems nors daliniams pakeitimams? Pvz., ta idėja, kad kompensavimas turėtų būti kaip nors susietas su rizikingumu tikrai atrodytų kaip geras sprendimas.
Veikiausiai bandau paklausti, ar galime kažką indėlių draudimo sistemoje pertvarkyti, bet nenusižengtume ES bendrai tvarkai? 🙂
Be to, ar pati ES nesvarstė prieš pora metų tą sumą sumažinti, bet paskui atsitraukė? Viskas tikrai labai painu :))
Na gal vertingi tie svarstymai tiek, kiek ES Taryboj iki šiol tebesvarstomas draudimo direktyvos pakeitimas. Tai kol jis nesutartas, visi svarstymai yra įdomūs. Kai sutartas – irgi įdomūs, bet žymiai mažiau praktiški 🙂 Taigi, ir keitimai svarstytini tame kontekste. ES 2008 m. spalį padidino sumą laikinai, kiek menu, metams. Tačiau kai situacija finansų rinkose greitai nepasitaisė ir krizė greitai nepasitraukė, tiesiog nebuvo ryžtasi apsaugas mažinti, bijant išprovokuoti dar ir indėlininkų nepasitikėjimą bankais. Taip ir liko ta suma 100 t. Visgi, kaip jau minėjau kolegai, išmokų dydžio Snoro, anei spėju – Ūkio atveju, tas padidinimas keturis kartus, t.y. tiek kiek padidėjo draudžiama suma, tikrai nepaveikė.
Norėčiau paantrinti komentatorei Nyan ir paklausti kiek tiksliau. Indėlių draudimo sistemos pakeitimų direktyvoje buvo nurodytas punktas “rekomenduojamos įmokos į indėlių draudimo fondą atsižvelgiant į dalyvių riziką”, o tai iš esmės reiškia “risk-based premiums”. Lietuvoje bankinė sistema pakankamai aiški, rizikos taip pat, ar nebūtų tai paprasčiausias variantas? Visiems pritaikyti vienodas tam tikrų rizikos rodiklių “lubas” ir taip išvengti vargšo IIDF skolinimosi draudiminio įvykio atveju? Žinoma, turint tikslą tam tikrą fondo dydį ir įmokų į jį mažinimą, pasiekus reikiamą lygį.
O beje, Ex-post draudimo variantas taip pat svarstytinas? Juk tai leidžiama pagal ES direktyvą, lyg ir Italijoje ši sistema veikia. Ar tai per stipriai sujauktų mūsų bankinę sistemą, o ypač visus įkainius?
mes čia bet kokiu atveju kalbame apie draudimo įmokas, o ne apie kitas draudimo sąlygas – draudžiamąją sumą ar pan. Risk based įmokos būtų sprendimas iš dalies, bet man rodos tai tik direktyvos pakeitime, kuris svarstomas jau ilgą laiką. Lietuvoje draudimo sistema galioja gerokai trumpiau nei Vakaruose, taigi, atitinkamai ir galimybės sukaupti dideles sumas nebuvo tokios didelės. Kaip jau minėjau, net ir buvus senai draudimo sumai bendra išmokų suma nebūtų buvusi ženkliai mažesnė nei prie 100 tūkst., nes toks indėlių pasiskirstymas pagal sumas.
Rašydama apie pensininkų gelbėjimą, palietėte svarbią temą – “nesibaigiantį” valstybės lėšų katilą. Ūkio banko krizė dar labiau paryškino ir taip aiškią problematiką – tiek LB konsultantų, tiek Seimo narių siūlomi sprendimai sprendžiant sudėtingą situaciją orientuoti į minimalias pastangas (kas neretai veda prie didesnių nei galima būtų turėti nuostolių). Tačiau galimas ir kitas matymas – jei reiktų galvoti apie tai, kaip išlipti į Ūkio balos sunaudojant kuo mažiau valstybės lėšų, nebūtų svarstomi pensininkų variantai ir turbūt būtų ieškoma geresnio varianto pačiam bankui nei gero atskyrimas ir blogojo bankrotas. Juk apie subordinuotas valstybės paskolas Ūkio bankui ir/ar banko paėmimą valstybės žiniai orai metų dabar net nekalbama – o juk finansinio tvarumo įstatymas numato krūvą sudėtingesnių, tačiau galbūt net efektyvesnių problemos sprendimo būdų.
P. Vasiliauskas teigia, jog bankų bankrotas – normalus reiškinys visame pasaulyje. Tas tiesa, tačiau jei atmintis neapgauna, paskutinius keletą metų vakarų vyriausybės bankus savo šalyse ne bankrutavo, o atvirkščiai – gelbėjo juos savo lėšomis. Man kyla abejonių, ar tai kartais nebūtų pigesnis variantas. Be abejonės – jis sudėtingesnis. O kai valstybės pinigų maišas yra bedugnis, paprasčiau tiesiog iš jo pasemti.
Ne tik manau, bet ir žinau, kad klystate. Antai ir Snoro atveju ne vienas žinovas teigė ir tebeteigia, kad buvo pasirinktas “paprasčiausias kelias”. Far from it. Politiškai žymiai paprasčiau būtų buvę tą banką rekapitalizuoti, vaidinti kažkokį rūpestį ir valstybės vaidmenį, gal net pavadinti jį “Valstybės banku”, o kai jis vistiek būtų pratiesęs kanopas, bet jau kitos vyriausybės kadencijos metu – aiškinti, kad šioji nemokėjo tvarkytis. Bankrotas buvo pigiausias mokesčių mokėtojams klausimo sprendimas. Žinoma, atsižvelgiant į tai, kad įstatymai nustatė investuotojams ir indėlininkams tam tikras žaidimo sąlygas – apdrausti yra indėliai, o ne bet kokie kreditoriniai reikalavimai, be to, iki 100 tūkst. eurų. Jeigu kažkas dabar tas taisykles sugalvos keisti, aišku, kad keisis ir sprendimų kaina.
Jūsų žiniai, subordinuotos paskolos nemokiam bankui negali būti teikiamos, o ŪB rekapitalizavimas yra brangesnis spendimo būdas, nei banko atskyrimas, nes rekapitalizavimo atveju mokesčių mokėtojai perima įsipareigojimus ir tiems investuotojams, kurie negalėjo tikėtis, kad nesėkmės atveju gaus draudimą.
Kalbant apie Vakarų valstybes – JAV negelbėjo Lehmans, nors tai trenkė finansų sistemai kaip meteoritas. Citi gelbėjo, kitų didelių banginių atveju buvo rasti privatūs sprendimai – taip dingo Washington Mutual ir kiti dideli žaidėjai. Ne vienas bankas bankrutavo. Visos valstybės, galvodamos ką daryti, vertina daugybę dalykų – ir tiesioginius kaštus ir netiesioginius, nes jei vieno banko bankrotas gali nusitempti paskui save virtinę kitų, žinoma, kad veikiausiai jis bus rekapitalizuojamas. Visgi, nei Snoro, nei Ūkio atveju to nebuvo ir nėra – jų įtaka šalies ekonomikai yra praktiškai nulinė. taigi, vienintelis pasirinkimas šiuo atveju yra vieno ar kito sprendimo tiesioginė kaina. Ir akivaizdu, kad abiem atvejais pasirinkta mažiausia kaina mokesčių mokėtojams. Jeigu visokie geradėjai nesugalvos užstumti ant mokesčių mokėtojų to, ko jie neplanavo, žinoma.
Beje, prisiminkite, kiek bankų gelbėjimas dėl valstybės blank čekio kainavo Airijai! Šalis su lanksčia ekonomika, kuri jau galėjo atsigauti, vietoj ekonomikos ciklo problemų dar gavo tokią porciją skolos už pastangas gelbėti, kad dar ilgai mažai neatrodys
Ačiū už atsakymą.
“When the facts change, I change my mind”- J.M. Keynes. Centrinis bankas veikia nepriklausomai (yra atskaitingas, tačiau veikla nepriklauma), todėl labai svarbus pasitikėjimo juo šaltinis – veiklos skaidrumas. Šioje ŪB situacijos stadijoje sunku susidaryti nuomonę apie veiksmų pagrįstumą nesant pakankamai viešos informacijos. Snoro atveju galima nagrinėti bankroto administratoriaus viešas ataskaitas, tačiau šios ataskaitos leidžia susidaryti įspūdį apie likvidavimo proceso, tačiau ne apie pirminio sprendimo efektyvumą. Todėl galiu tik patikėti Jūsų žodžiu ir tikėti, jog valstybės tarnautojai renkasi efektyviausią (tačiau ne paprasčiausią) kelią siekdami bendros gerovės.
Žinoma, reikia pasitikėti valstybės aparato efektyvumu, tačiau dabar prima facie sunku susidaryti tokį įspūdį.
Keynsas yra pasakęs daug dalykų, su kai kuriais galima sutikti 🙂 Apie patį Keynesą Churchillis pasakė “jeigu viename kambaryje yra du ekonomistai, visada bus dvi skirtingos nuomonės, o jeigu viena iš jų yra ponas Keynes – tada bus trys”.
Šiaip jau centrinių bankų veiklos suprantamumas visuomenei yra senas diskusijų objektas. Paskaitinėkit kokių knygų apie Greenspaną – labai iliustratyvu ir įdomu. Žinoma, LB tai ne FRS, visgi, yra nemažai bendrumų. Niekada nebus taip, kad žmonėms bus viskas aišku, ir net tada, jeigu viskas būtų padėta po nosimi, būtų tokių, kurie nesupranta ar nenori suprasti. Kaip ir tokių, kurie iš to tiesiog darys politiką (ar savo gynybą).
Nemanote, kad valstybė turėtų ir 100% garantuoti bankų įsipareigojimus, ir normaliai kontroliuoti jų kapitalo pakankamumą?
O valstybė turėtų garantuoti Ekrano ar Alytaus tekstilės kreditorių well being? Maximos? Konditerijos gamyklos? Kodėl ne, jeigu jau bankų visus įsipareigojimus turėtų garantuoti? Tada turbūt turėtų drausti bankus steigti privatiems asmenims, nes niekada negalėtų užtikrinti privataus banko kapitalo pakankamumo ir portfelio kokybės kontrolės kiekvieną minutę. Bankai yra ypatingas verslas, todėl indėlių draudimas buvo įvestas – prieš tai bankai sproginėdavo be sustojimo. Visgi, tai yra verslas. Kokia tokiu atveju akcininkų atsakomybė? Todėl valstybės atsakomybė turi ir turi turėti ribas. Visi taisykles žino ir pagal jas gali civilizuotai žaisti. Nesąmonė šauktis valstybės kiekvieną kartą, kai kažkieno rizika nepasiteisina.
Ne visiškai suprantu, kaip privačių banko steigėjų dalyvavimas galėtų pakenkti kapitalo pakankamumo kontrolei.
Ką turite omenyje sakydama apie portfelio kokybės užtikrinimą kiekvieną minutą? Kad per minutę gali įvykti sandoris, “išgarinantis” 8% banko kapitalo? Ar 8% teigiamo kapitalo, ir dar kokius 25% į minusą?
Tokie sandoriai atšaukiami.
“išgarinantis” 8% banko aktyvų
Tai leidžiat valstybei kontroliuoti kas kokių dešimt minučių? Ar kas dešimt dienų? Anyway, tas nesvarbu. nemanau ir nemanysiu, kad valstybė privalo garantuoti visus banko įsipareigojimus. Nesuprantu, kodėl taip turėtų būti. Net seniausios ir labiausiai patyrusios priežiūros neišvengia savo Maddoffų. Manau, kad tų garantijų, kurios yra jau per akis pakanka, kad būtų atsižvelgta į banko veiklos specifiką.
Leidžiu ir rekomenduoju valstybei turėti realtime banko apskaitos duomenų bazių replikaciją, realiu laiku apdorojamą programiškai.
Vieno banko apskaitoje nuolat buvo turtas, kuris realybėje buvo bankui neprieinamas ar tapo neprieinamas užstato turėtojui kitoje šalyje realizavus teisę į užstatą, kuris apskaitoje atrodė, kaip lėšos korespondentinėje sąskaitoje kokiame nors UK banke. Ir?
visos priemonės didinančios kontrolės operatyvumą ir leidžiančios minimizuoti potencialius nuostolius yra wellcome, bet tai ne pagrindas kokiai nors veiklai, įskaitant ir bankų išrašyti visiškai baltą garantinį lapą.
Ir? Ir prieiname prie Moslerio bankų kontrolės, draudžiant turėti užsienio aktyvų, pasiūlymo.
http://moslereconomics.com/2009/09/16/proposals-for-the-banking-system-treasury-fed-and-fdic-draft/
Arba, kaip alternatyva, skambiname į LB ir sakome: turėkite sąžinės, naikinkite tą kapitalo pakankamumo reikalavimą, vistiek gi niekas nei kontroliuos, nei turi galimybės kontroliuoti, nei jo reikia.
Paskelbiam save neigiamo bankų kapitalo rojumi – žiūrėkit, gal ir “investicijos” ateitų.
Teoriškai galima ir fractional reserve banking panaikinti ar netgi 100 proc. kapitalo reikalavimą įvest. Bus tada visi labai saugūs, bet ar nuo to bus geriau. Tokiu atveju smarkiai smuktų kreditavimo mąstai, kas mūsų kapitalo trūkumą jaučiančiai ekonomikai būtų išvis peilis po kaklu.
Elementariai, žmogus turintis pakankamai daug pinigų ir norintis iš jų uždirbti turėtų suprasti ir kylančias rizikas ir pagal tai atitinkamai elgtis. Valstybė saugoti turėtų tik tuos, kurie neturi finansinių žinių ir banke laiko tik savo nedideles santaupas ar einamąsias sąskaitas.
Atsiprašau, ne į tą giją atsakiau. Sunkoka susigaudyti į kurią žinutę spausti “atsakyti” kai gija taip smarkiai susiaurėja. 🙂
Kad kreditavimo mastai dėl aukštų kapitalo pakankamumo reikalavimų nesmuktų, reikėtų mažinti visus kitus įėjimo į bankų paslaugų rinką barjerus.
Kai kurių kredito procesų sureguliavimui, ~užbalansinei monetarinei politikai, galima naudoti valstybinį komercinį banką.
Kas link riboto komercinių bankų atsakomybės draudimo, tai akivaizdu, kad tokio draudimo nebuvimas mažina jų galimybes akumuliuoti didesniems investiciniams projektams reikalingą privatų kapitalą. Kadangi tik vietiniai bankai gerai pažįsta ir pajėgia vertinti vietinius rinkos dalyvius, ribodama jų draudimą valstybė tuo pačiu riboja/apsunkina didesnių privataus kapitalo projektų konstravimą.
Bandau atsakyti į reikiamą giją 🙂
Pats sau prieštarauji. Teigi, kad bankams trūksta lėšų finansuoti verslui, o tuo pačiu teigi, kad galima kiek nori uždidinti minimalius kapitalo reikalavimus ir tame nieko baisaus.
Šiuo metu lėšų, kurias galėtų skolinti bankai netrūksta, tik ne kapitalo, o indėlių pavidalu. Ir kas tame blogo? Jei padidinsime kapitalo reikalavimus ir pradėsime drausti kapitalo investicijas į bankus bankai lėšų, kurias galėtų skolinti, greičiausiai turėtų ne daugiau, o mažiau.
Matau, kad tu greičiau nori ne gerai veikiančios ir kreditavimą užtikrinančios bankinės sistemos, o (Taip pat kaip pensinikas Bronius), kad valstybė būtų visiems labai gera. Ypač smulkiesiems akcininkams, kurie “nieko nežinojo ir nematė” priinvestavo į UKB ir SRS akcijas ir dabar gailiai rauda forumuose susirinkę. 🙂
Indėliai nėra “lėšos, kurias galėtų skolinti bankai”. Indėliai yra bankų įsipareigojimai.
Bandei kam nors paskolinti savo įsipareigojimus?
Turtas=įsipareigojimai. Bankui priimant indėlius, jie jo balanse atsiduria tiek kaip įsipareigojimai, tiek turto dalyje kaip grynieji pinigai. Čia elementarūs apskaitos pagrindai. 🙂
Beje, valstybė galėtų garantuoti bet kuriuos įsipareigojimus, kuriuos kontroliuoja. Kad ir “Ekrano”.
tai turėtų kontroliuoti ir Ekraną? Valstybei nelabai sekasi kontroliuoti tas įmones, kurias ji turi ir “valdo”. Iš tiesų tai įmonės turi valstybę. Ir daug laiko praeis, kol santykiai bus tokie, kokie turi būti.
Savo komentaru tiesiog buitiškai neigiate normalios apskaitos/kontrolės galimybę.
Bet juk puikiai žinome, kad normali apskaita įmanoma. Pačiolis XV amžiuje surašė kaip, o ir iki tol metodas buvo naudojamas porą šimtų metų.
o gal jūs tik buitiškai interpretuojate tai, ką noriu pasakyti
Valstybė tiesiog negali 100 proc. sukontroliuoti privačių bendrovių. Negi tas taip jau nesuvokiama.
Ji gali iškelti tam tikrus reikalavimus bankams, bet kaip tu priversi kitą žmogų juos įvykdyti jei to jis visai nenori ir dar moka užmaskuoti savo veiksmus?
Tam, kad dalinti už bendrovę garantijas ir nepatirti nuostolių, esant 8% pradiniam kapitalo pakankamumo rodikliui, valstybei užtenka sukontroliuoti tą bendrovė su 8% paklaida.
Jeigu negali sukontroliuoti su 8% paklaida, o tik pvz. su 25%, tai labai logiška kelti būtent tokį kapitalo pakankamumo reikalavimą.
Kita vertus, uždarinėjant bet kurį banką, kapitalo trūkumą kelių žmonių komanda išsiaiškina per kelias savaites. Visiškai neaišku, kodėl tokia kontrolė neturėtų būti vykdoma nuolat. Kad ir kas dešimt dienų, jeigu to reikia rezultatams pasiekti. Kad ir nuolat laikant įmonėje/banke reziduojantį auditorių.
Nekainuotų daugiau, nei dabar kainuoja nuostoliai.
Tai valstybė tokiu atveju tuos bankus turėtų ir valdyti. Nori visų šalies bankų nacionalizavimo? 🙂
Šitą galima suprasti dviprasmiškai. 🙂
indeed
kaip manote – ar LB privalėjo geriau pasiruošti ŪB administratoriaus skyrimui ir jo pagalbininkų atrankai? JAV pavyzdys dėl interesų konfliktų vengimo taisyklių netaikymo tokiose situacijose šiuo atveju nėra labai tinkamas, nes ruoštasi, akivaizdu, buvo ne per vieną naktį.
Matau tik tiek informacijos, kiek jos yra viešai, o aplinkybių nežinau. Žinau kelis dalykus – tokiais atvejais nelaimėję paprastai nepasibodi imtis priemonių pasirinkimui sumenkinti. Irmantas Norcous’as yra Vito bendramokslis, bet tiek Vito bendramokslių teisėje, tiek mano bendramokslių įvairiose ekonominėse veiklose yra per akis. Tai ką dabar – nekalbėti su jais? Juoba, kad kažkodėl (aišku, kodėl – dėl klientų) tas bendramokslis buvo tikra rakštis vienoje vietoje bent jau man Snoro istorijoje. Kontora šiandien paskelbė paaiškinimus, man jie atrodo logiški, bet logiški paaiškinimai Lietuvoje paprastai priimami kaip corpus delicti.
Adomą puikiai pažįstu. Tai labai kvalifikuotas žmogus. Manau, ŪM ir buvusiai Vyriausybei tikrai pasisekė, kad kartu dirbome. Galbūt, jeigu nebūtų dirbęs blogo blogo Kubiliaus vyriausybėje tai ir nebūtų toks įdomus??? Bet jau kuriu savo sąmokslo teoriją 🙂
Taigi, apibendrinant – nežinau, ar buvo įmanoma, nes nežinau, kaip buvo. Iš šiandien kontoros paskelbtų paaiškinimų nematau, kas buvo ne taip. Paslaugos buvo reikalingos, abiem atvejais dalyvavo ne viena kontora, jų santykiai su EBRD, atrodo, švelniai tariant iš kitos operos. O tas asmeniškumų kapstymas, kad kažkas su kažkuo kažkada (prie 20 metų) vieną suolą trynė ar bendrike vienu dušu naudojosi, tai jau, sakau, motyvai žemiau juosmens.
Ne Audickas dėl darbo blogo Kubiliaus vyriausybėje čia kliūna. Taikinys – Vasiliauskas. Temą iškėlė ir eskaluoja Snoro akcininkų informacinis įrankis (vis dar), o kiti griebė apgraužtą kaulą. Vien ko verta įrankio leksika – šulas, veikėjas.
Sutinku. Ir žinoma, tai ne pirmas vaizdelis. Čia tik Lietuvėlėje turbūt ir gal kokioje dar Lotynų Amerikos šalyje Seimo komitetas ( su geruoju pirmininku) inicijuoja posėdį dėl straipsnio, ant kurio net redaktoriui nekilo ranka nedėti užsakymo numerio, tiksliau kilo ranka jį uždėti. Tiesiog, jeigu Vitas Vasiliauskas nebūtų su Norcousu vienu barako koridorium vaikščiojęs, o Adomas nebūtų dirbęs Kubiliaus vyriausybėje (žurnalistas Edmundas tą sau būdinga maniera nesykį primygtinai klausytojams sekmadienį brėžė ir pabrėžė) pikanterijos istorijoje būtų gerokai mažiau. O dabar raižyk ką nori. Ką VTEKas išsiaškins – niekam bus nebeįdomu.
visuotinai sutariama, kad vieninga europinė indėlių draudimo suma Lietuvai yra, švelniai tariant, kol kas didoka.
Kažkaip tiek pas Jus, tiek pas p. Vasiliauską skamba nostalgijos gaidelė 22 tūkst. ribai indėlių draudime. O kodėl vis apeinami pliusai tos 100 tūkstantinės ribos. Vaizdžiai sakant jūs (valstybinės priežiūros institucijos) dabar esat 5 kartus labiau verčiami dirbti, nes šiuo atveju ir nuostoliai 5 kartus didesni (bent atitinkamame segmente). Šiaip valstybinė kontrolė neblizga, o jei jos būtų dar „5 kartus“ mažiau.
Kitas klausimas, o kodėl komerciniai bankai negalėtų vienas kito kontroliuoti tokiu būdu https://plus.google.com/105851822518691477917/posts/fNtdkTssCPr , juk ir jums (valdžiai) nuo to būtų tik lengviau.
Na juk iš tikro, iš tiesų, ta riba verčia, matai, mus DAUGIAU dirbti. Kurgi ne. Tiek aš, tiek Vitas Vasiliauskas, kurį puikiai pažįstu, dirbome, dirbame ir dirbsime tiek pat (kadangi Jums neabejotinai kils įvairių minčių, tai pasakysiu, kad – nuoširdžiai) ar riba būtų 5 ar 500 tūkstančių. Vidutinės indėlių sumos beigi medianos pasakoja labai aiškią istoriją apie tai, kad 100 tūkst. indėlio riba yra labai toli nuo jų. Taigi, IIDFo išmoka Snoro atveju (nežinau, kaip Ūkio, nes nežinau jų indėlių struktūros) būtų buvusi labai smarkiai panaši į tą, kuri buvo, net jeigu draudžiama suma būtų likusi ta pati, vien dėl to, kad pinigingų indėlininkų, ypač tarp fizinių asmenų, bent jau laikančių pinigus viename banke, nėra tiek daug. Didžioji dalis lėšų teko tiems, kurių indėliai nė buvusios draudžiamos sumos nesiekia. Taigi, Jūsų prielaida apie tai, kad didesnė suma verčia “mus” (nežinau, kad tie “mes”, bet tiek to) greičiau suktis, neatlaiko ne tik testo “mūsų” vidiniais įsitikinimais, bet ir testo faktinėmis aplinkybėmis. Daugiau išteklių turintys taupytojai tikrai gali išmokti savo riziką diversifikuoti, o ne laikyti visą sumą viename banke, kur daugiausiai “duoda”. Tai viena. Antra, juk tai teoriškai yra draudimo sistema, t.y. lėšas sistemai turi sunešti bankai, ką jie ir darė 10 metų. Staiga padidinus apdraustą sumą, bet dėl tos pačios priežasties, dėl kurios padidinta suma, negalint padidinti draudimo įmokų – primenu, kalbame apie 2008 m. rudenį ir laiką po to, kai bankams prisitraukti finansavimą rinkose buvo praktiškai neįmanoma – akivaizdu, kad didėjantį gap’ą ant savo kupros prisiima kažkas trečias. Kas? Valstybė. T.y. “mes” ir Jūs.
Taip suklupau lygioje vietoje (milijonas sąskaitų po 5 tūkstančius reišktų 5 milijardų įsipareigojimą). Iš tų 5 kartų liko tik procentai ne kartais. Apgailestauju jei tai kažkiek užgavo. Atsiprašau.
negalint padidinti draudimo įmokų
O argi čia taip neįmanoma civilizuotai išspręsti bankų gildijos problemų savireguliacinėmis priemonėmis. Na, bent pasvarstymuose abstrakčiame lygyje. Juk gal visada pirma gimsta idėja, o tik vėliau ji (palaipsniui) tampa kūnu.
Jei bankinis sektorius turėtų solidariai ir pilnai atsakyti už atskiro banko nesėkmes, tai juk jų savikontrolė padidėtų šimtus kartų. Juk tokiu atveju ir jums (valdžiai aplamai) kontrolės kiekis sumažėtų ir bankai galėtų tarpusavyje tartis ne tik dėl savidraudos sumų, bet ir jos formų (pvz. garantiniai savo turto raštai ir t.t.).
Suprantu, jog tai yra gan maksimalistinė pozicija. Bet ar Jūs asmeniškai pritartumėte bent bankų draudimo įmokų didinimui ir bent iš principo?
Kokiais 2007 metais bankai labai spaudė FM mažinti draudimo įmoką, neva – jau labai daug sumokėjome. Džiaugiuosi, kad to nebuvo padaryta. Jeigu Konstitucinis teismas nepakeis kreditorių eilės, t.y. smulkiųjų kreditorių reikalavimus “superkantis” IIDF išliks privilegijuotu kreditoriumi dėl savaime suprantamų priežasčių, o geradėjai Seime atgaline data nepakeis draudimo sąlygų, ir už Snoro failure, ir už investicijas į ŪB atskyrimą bus sumokėjusi pati sistema (valstybė bus tik laikinai paskolinusi likvidumo). Apskritai, įmokų didinimas būtų paprastas sprendimas ateičiai, tik kad indėliai bankams jau dabar kišenes drasko ir mieliausiai perkeliami skolinant valstybei, nes paskolų įmonėms ir būstui portfelis nedidėja, nors indėliai auga. Taigi, jeigu niekas nesikeis, o esama ekonominė aplinka nelabai leidžia tikėtis ko nors daugiau nei labai nuosaikus portfelio augimas, vadinasi didesnės įmokos bus veikiausiai perkeltos į valstybės skolinimosi kainą, t.y. valstybė tas įmokas ir sumokės, arba bankai pradės indėlininkus gal apskritai “bauduoti”.
Manau, visgi esama sistema nėra vieša/skaidri, turiu pasitikėti Jūsų, kitų garbės žodžiais (indėlių statistika pagal jų dydį yra „karinė” paslaptis ir t.t.). Plius įvairūs reguliuojantys geradėjai – daro esamą sistemą sunkiai prognozuojamą ir suvaldomą.
Nežiūrint viso to esat, kaip suprantu, iki kaulų smegenų tokios reguliuojančios sistemos šalininkė, viena iš daugelio, propaguotoja, praktikė ir SPECIALISTĖ.
Įdomu, ar kada nors susimąstote, jog:
Baziniai dalykai visada yra už specializacijos ribų.
Net su ekonominės pakraipos specialistais diskutuojant sunku pereiti nuo reguliacinių prie savireguliacinių principų pasvarstymo. Tas neįtikėtinas vienpusiškumas ir tikėjimas, kad jo specializacijoje visi neišvengiamai svarbūs baziniai dalykai (žinių pavidalu) yra nekvestionuotina tiesa.
O ką jau bekalbėti apie dar bendresnes pozicijas…
if you say so. Tiesa, nežinia, kuo čia dėta indėlių statistika pagal dydį, bet matyt čia dėl to paties ribotumo. Esame patyrę ir labai akivaizdžių savireguliacijos fail’ų, kaip pvz. auditorių profesijos. Nedrįstu sakyti, kad reguliavimas, kuris po to buvo profesijai užmaudintas JAV ir ES, išsprendė audito kokybės problemas, taigi, viešosios priežiūros nepropaguoju. Tiesiog konstatuoju, kad ji atsirado, kaip savireguliacijos nesėkmių pasekmė. Panašiai kaip FEDas ir indėlių draudimas. Šiaip man būtų smagu, jeigu nieko pasaulyje nereikėtų reguliuoti, nes nesijaučiu tokia protinga, kad galėčiau apibrėžti, kas yra pozityvas, kurio neatitinkantys visi būtų laikomi negatyvais. Įvairių bazinių dalykų (žinių) pateikiami atsakymai ne visada man atrodo pagrįsti. Todėl nuo “propaguotojų”, kaip jūs čia vadinat, jaučiuosi gana toli esanti, bet Jūsų teisė galvoti apie tai kaip tik Jums patinka
kuo čia dėta indėlių statistika pagal dydį
Aš juk nežinau kaip yra, ar ŪB trūkumo dengimas iš draudimo fondo kilo iš:
– 1000 sąskaitų po 100 tūkstančių eurų ekvivalento
– 1 000 000 sąskaitų po 1000 eurų
– o gal yra 1 sąskaita su 5 milijardais ir draudimo fondui tereiks dengti 100 tūkstančių.
taigi, viešosios priežiūros nepropaguoju
Nu, bet atleiskite, bet tai darote juk priešingai. Valdžia kaip viešoji erdvė kontroliuoja, reguliuoja, keikia, glosto bankus.
O savireguliacinė sistema (nemaišyti su savireguliaciniu požymiu) kaip tik leistų privačiai erdvei (privačių bankų gildijai) pačiai save reguliuoti – čia kaip tik būtų išeliminuota viešoji priežiūra.
Įvairių bazinių dalykų (žinių) pateikiami atsakymai ne visada man atrodo pagrįsti.
Tai šioje situacijoje visi mes (turintys belenkiek kūrybinę specialybę ir norintys joje tobulėti) vistiek esam vienodai įsprausti į kampą, kuriame užrašyta „kuo nori geriau atlikti savo darbą, tuo turi daugiau lysti ir į bendresnius dalykus“. (nelendi reiškia tampi užrūgusia bala 🙂 )
IIDF dalyvavimas šiuo atveju kyla iš elementarios priežasties, kad banko turimo turto nepakanka sumatch’inimui su apdraustais indėliais. Viešai buvo LB paskelbta, kad berods 99,7 proc. indėlių patenka po draudimu. Jeigu derybos dėl perėmimo nepavyktų, IIDFui tektų išmokėti draudimo sumą, kuri roughly atitinka banke buvusių indėlių sumą, nes beveik visi jo apdrausti. Iš ko akivaizdu, kad ir tu vargdienių Broniaus pensininkų nelabai ten ir rasta, ir dar, kad viena sąskaita su 1 mlrd. irgi čia būtų irgi hipotetinis atvejis, panašiai kaip penkis kartus didesnė draudimo suma būtų tolygi penkis kartus didesnei kontrolei.
Asmeniškumus gal palikim šone ir likim kiekvienas, kaip čia vienas ponas sakė, prie savo buitinių samprotavimų:)
Bet juk esmėje tai reiškia, kad reguliacinė sistema kurią Jūs aukščiau aprašinėjate yra kintančiame lygyje, vis ir vis atsiranda naujos informacijos detalių, kuri pasiekiama/suprantama/domina tik specialistą. Ir kurią suvaldyti gali tik kolektyvo pastangos.
Gi savireguliacinės sistema turi tik statinį pagrindą, kažkiek puslapių teksto ir viskas.
Taigi sistemų skaidrumo atžvilgiu antroji yra nepalyginamai skaidresnė už pirmąją.
Galima diskutuoti lyg ir apiekalambūriniame lygyje ir tuo pačiu būti toli toli nuo buitinių pasvarstymų.
Pasaulis savo esme yra labai paprastas, bet harmoningas. Taigi jeigu mums kam nors atrodo kas nors sudėtinga tai yra simptomas to, kad mes dar neišsiaiškinom. Sudėtinga visada tol kol mes neišsiaiškinom to paprastumo. Kartais mokslininkai užsideda imitacinę kepurę, imituoja ir stengiasi viska paduoti sudėtingai. Sudėtingai taip, kad suprastų tik mažuma. Tai yra imitacija, tai nėra mokslo paskirtis. Mokslas turi daryti viską atvirkščiai, kur yra sudėtingas klausimas jį reikia išaiškinti taip „kad ir ežiukui būtų suprantama”.
15,24 -16,30
https://plus.google.com/105851822518691477917/posts/NEE8GRtSGE8
Kokias sankcijas bankai galėtų taikyti vieni kitiems ir kaip tokiu atveju būtų su bankų konkurencija?
Man nuo senesnių laikų “nesiriša” aplamai tie bankų draudimai per Lietuvos mokesčių mokėtojų draudimo įmonę (s). Bankai, jei neklystu pelno mokesčio nemoka, duoda NT kreditą pasiima visus nerizikingus sveikatos ir turto draudimus, o mokečių visiems mokėtojams sukrauna ir indelio draudimus ir nekilnojamo turto draudimus. Gal tada valstybiniam draudimui atiduodam visus draudimus ne tik blogiausius ? Kas tokias taisykles suformavo? Po to patys bankai perkaitina tą pačią rinką dėl banalaus gobšumo ar JAV ar LT. Pasigooglinus apie NT burbulus Švedijoj matai, kad pas mus sąmoningai pūsta viskas buvo, būtų Amerikoj nesprogęs burbuliokas būt dar kimšę mūsų burbulą ilgiau. Kada visas burbulas dingsta mūsų atveju sakot Švedų bankai nebankrutavo su stipriom akcininkų gretom… jie turėjo būsto draudimą. Valstybė blogas ir rizikingas paskolas apmokėjo , arba męs apmokėjom. Kodėl ne bankai savo išvešto pelno sąsakaita? Iš kur tokia Valstybės meilė pelno nemokantiems verslo rykliams? Patentininkas ir tas minimum 5-15% pelno mokesčio mokėt turi. Po tokių draudimų Valstybinių ir pelno mokesčio lengvatų sakyti, kad privatūs bankai švedų tvarkosi gerai, arba geriau nei teorinis Valstybinis bankas, šiek tiek keistoka. Atleiskim visus bent 5 metam nuo pelno mokesčio, su sąlyga reinvestavimo į LT suklestės ne tik bankai pas mus…
Pradėkim nuo mokesčių: nežinau, kas formuoja Jūsų žinias apie mokesčių sistemą Lietuvoje, bet labai klystate – pelno mokestį bankai moka. Iki krizės Lietuvos biudžetas turėjo 4 maitintojus – prekybą, NT, pramonę ir bankus, kurie tuomet “virindavo” milžiniškus pelnus. 2009 m., kai dėl krizės turėjo pervertinti paskolų portfelį, “užvirino” 3 mlrd. nuostolių ir žinoma tada jau pelno mokesčio nemokėjo..Jeigu Jūs galvojat, kad Būsto paskolų draudimas kaip nors išgelbėjo nors vieną banką, tai, dovanokit, esate naivus. Taip, BPD bankrotas būtų kiek nors bendrą nuostolių sumą padidinęs, tačiau žinant įmonės padėtį, jos apdraustoms paskoloms atidėjiniai, bent jau kai kuriuose bankuose irgi buvo padaryti. Būtume tiesiog stebuklinga šalis, jeigu su 100 mln. investicijų, kurias valstybė padarė stiprindama BPD, būtume išgelbėję bankinį sektorių, išdalinusį dešimtis milijardų paskolų per porą metų. Todėl ant bankų pykti čia nėra ko, juoba, kad jie būtų galėję BPD subankrotinti taip pat sumetę ant įmonės visus reikalavimus, o visgi tempiam tą plūdurą bendrom jėgom visi, įskaitant bankus, kurie tame patys dalyvauja. Jeigu yra ant ko pykti, tai ant tų, kurie nutarė 2005 m. kad ši, iš esmės socialiniams tikslams pasiekti įkurta įmonė nutarė įlįsti į visišką komerciją ir pridraudė portfelio už kelis mlrd. litų. Tas nusivadovavimas brangiai kainuoja dabar, visgi, įmonė už ausų tempiama ne dėl bankų gerbūvio, o dėl ten apsidraudusių skolininkų.
Kadangi Jūsų teorijoje yra daug faktinių netikslumų, dėl kurių prieinate prie klaidingų išvadų, daugiau nesiplėtosiu. Pritariu tik dėl to, kad bankai labai didele dalimi prisidėjo ir prie burbulo pūtimosi, bet nesu tikra, kad jis būtų pūtęsis toliau – jau 2008 m. pradžioje matant didelius disbalansus ir infliaciją sparčiai augančią bankai pradėjo prisukinėti kredito kranelius, ragindami Vyriausybę kovoti su infliacija…Žinoma, galima galvoti, kad JAV subprime tuo metu jau buvo sprogęs, visgi, tuomet tai dar buvo laikoma lokalia JAV ekonomikos problema, ne pasauline krize. Taigi, jeigu ne LEHmans, vistiek būtume turėję 2009 m. tokią vietinę recesijikę, bet aišku daug mažesnę. Kadangi buvo Lehmans, gavome kaip reikiant
Bet nėi vienas verslo subjektas neturi galimybės nenumatytoms aplinkybėms atidėti dalį ikimokestinio pelno. O bankai turi privilegiją atidėti neribotą ikimokestinio pelno dalį. Taip su pelno mokesčiu manipuliuoti galimybių aibės. Dėkui dėl apšvietimo bankų pelno mokesčio tema, nes nuolatos galvojau, kad tiek gyventojai atleisti nuo indelio palūkanų, tiek bankai nuo pelno mokesčio.
Gerb. ministre,
ką reiškia Lietuvai galimos derybos su Gazprom (Rosatom) dėl atominės elektrinės statybų Visagine? Ką reikštų šio projekto įgyvendinimas?
Mažai informacijos, kas čia vyksta. Tikiuosi, jokių tokio pobūdžio derybų nebus.
Kiek pamenu tai ir Snoro nacionalizavimu atveju, taisykles buvo keiciamos paskutine nakti seime, Simonyte to liudininke. Tai cia teisybes vardas. O aisku pensininkui – paprastajam, tokia suma (100 tukst) kosmosas. Nors sutikit palukanos buvo geros. Pats ten uodega imerkes, bet nesigailiu. Rizika atsvere siulomos salygos, tiek privaciai, tiek verslo saskaitai. Maziausios kainos garantija. O ir licenzija bankas turejo. Gaila bankelio.. Suvalgys ji.
Šiuo metu Vyriausybė ir LR Seimas agituoja LR gyventojus taupyti ir kaupti pinigus senatvei juos investuojant bankuose bei pensijų fonduose, tačiau kol kas nėra garantijos, kad sąžiningai uždirbti bei sukaupti pinigai bus saugūs bankų bankroto ar kitais bankų veiklos nutraukimo atvejais. Kompensuojama tik draužiama suma 100000,- EUR. Nėra garantijos, kad sukaupti pinigai maloniam senatvės poilsiui, kelionėmis bei numatytiems pirkiniams nebus prarasti. Išvada – uždirbtus pinigus reikia slėpti nuo visuomenės bei jai atstovaujančių viešųjų įstaigų.
Mano nuomone: senjorams-pensininkams, kurie sukaupė pinigus iš šažiningos veiklos ir suokėjo visus jam priskiriamus mokesčius Valstybei, reikia jiems garantuoti visų santaupų išsaugojimą bei kompensaciją jas praradus.
Tikrai mielas rūpestis, tik norėčiau poną patikslinti – 100 tūkst. eurų taikoma lėšoms laikomoms viename banke, o ne visoms pensininko ar kito taupytojo lėšoms. Spėju, kad ką nors apie rizikos diversifikavimą teko girdėti? 🙂 Kaip ir apie tai, kad indėliai toli gražu nėra vienintelė investavimo forma?
Aiškus Mūsų buvusios ir esamos Vadžios pažiūris į pensininkus, labiausia pažeidžiamą visuomenės dalį (Tikrai mielas rūpestis):
Aiškus Mūsų buvusios ir esamos Vadžios pažiūris į pensininkus, labiausia pažeidžiamą visuomenės dalį (Tikrai mielas rūpestis):
– galima sumažinti pensijas ir nekompensuoti,
– galima nusavinti indėlius ir kitas Kauptas lėšas.
Jeigu pinigai būtų laikomi per pusę Snore ir Ūkio banke tuomet būčiau atgavęs visus, o aš patikėjau pareiškimu po Snoro griūties, kad kiti bankai yra patikimi. Gaila nespėjau diversifikuoti, nes terminuotas indėlis Ūkio banke turėjo baigtis 2013 m. balandžio mėn. Laukiau gerų palūkanų, o sulaukiau – ŠNIPŠTO.
Jūs teisi – kvailas buvau.
Nusavinti? Ke? Dėjote indėlį į banką (nors bejoju, ar jį dėjote, bet tarkime) žinodamas draudžiamąją sumą (juk po snoro istorijos Jums niekas nepasakė, kad draudimo suma padidėjo??? priešingai, daug kas nepraleido progos priminti, kad valdant didesnį turtą riziką reikėtų diversifikuoti). Kas “nusavino” Jūsų indėlį? Valdžia? Centrinis bankas??? Bankas žlugo ir draudimo dėka Jūs galėsite disponuoti 100 tūkst eurų. Čia “šnipštas” pensininkui? keistas “pažiūris”, kaip sakote.
Apie pensijas atskira kalba – jeigu jūsų nuomone pensijoms lėšos dauginasi ląsteliniu būdu, tai ką gi, jūs toks ne vienintelis. Turbūt teisingiausia būtų buvę prispausdinti litų juos perpus devalvavus ir tada turėtumėt tą savo pensiją ir nieko kompensuoti nebūtų reikėję. Tuomet, pažeidžiamasis pensininke, kuriam būtų nuvertėjęs indėlis ir pensija, nors litais turėtumėt tiek pat, turbūt būtumėt plojęs valdžiai atsistojęs
🙂 Ke? Geras! Iš kur pas Jus šitas? 🙂
Na, jei žiūrėt į reikalą filosofiškai, tai lėšos pensijoms tikrai dauginasi ląsteliniu būdu 🙂
Į tą temą, ką manote apie padėtį Kipre?
iš Manuelio (Fawlty towers dar gero senojo BTV įgarsinimo)
Apie padėtį Kipre ką čia ir bemanysi – kas padėtis po graikų kreditorių haircut’o sumauta – anokia čia naujiena. O kad sprendimui nuspręs cut’inti indėlininkus pasirodė gama netikėta. Žinoma, žinant pagrindinių mokėtojų požiūrį į tai, kaip Kipras laikosi AML reikalavimų, nėra labai keistas nenoras skirti lėšas, turint mintyje, kad problemos ne biudžetinės, o bankinės. Ir nėra jokių fiskalinių konsolidacijų, kurios leistų sumobilizuoti tokias lėšas. Islandų kelias irgi ne variantas. tai, kad bankų klientams ta našta krito manęs nestebina – o kam dar turėjo kristi. Bet sakyčiau draustųjų indėlininkų apskalpavimas came as surprise. Aišku, dabar visi pučia dūdą, kad tai turės ilgalaikių pasekmių pietų Europos bankų, o gal ir visų pasaulio bankų patikimumui, nes visi tikėsis, kad ir juos taip apvogs, bet aš skeptiškesnė – po graikų PSI buvo irgi kalbėtojų, kad tuoj nu PSIins ir protugalų ir dar nežinia kieno kreditorius, o to neįvyko. Graikai yra special case ir Kipras manau yra kitoks special case. Bet putinas, mačiau, jaudinasi 🙂
Dėl ko Putinas nervuojasi, manau, visiem aišku. 🙂 Bet
įdomiausias čia bus “afterparty’is”, kadangi per savaitgali didieji žaidėjai ie Merilas ir dar keletas rimtesnių UK hedžų sėdėjo EUR ir koreliuojačiuose šortuose, nekalbant jau apie retail’ą, kurio ir tame pačiame CY pilna, tai EU politkai pirmadienį padarė hyper nitro pelningu, CY politikai super turbo pelningomis padarė šiandieną ir rytdieną, o vargšai indėlininkai turtingais padarys politikus 🙂 Žodžiu, finalas bus toks – kai atsipagirios nušienavę depozitus, pamatys, kad iš situacijos uždirbo tie patys finansininkai, tame tarpe ir Lietuviai, o vietiniai, ir nesusipratę situacijoje liks Manuelio vietoje su pietietiškai skambiu Que? 🙂
Įtariu, jog vėl bus atridenta bačka, ant kurios ropšis Šemetos sukirpimo mąstytojai ir įgarsins savo šviesias mintis, tada ir pasimatys, kiek EU turi valdininkų su tiesiu skląstymų, tačiau kreivomis mintimis. 🙂
UK vs. Cyprus 🙂
Simai, čia tv eteryje girdėjau tokią pamokančią reklamą su maestro E. Kaniava. Ten jo klause. Eduardo, como consegues viajar tanto? Jis atsake (berods taip). Džiaukis gyvenimu jei moki taupyti. Aš čia nereklamuoju tos taupkasės, tik noriu atkreipti demesį į žodelį “moki”. Tame kontekste siūlyčiau pačiam dali savo sukauptų lėšų ar laiko investuoti į finansinį raštingumą. Sekmės! 🙂