Nieko naujo po Saule.
Ilgai kvatojusi iš buvusiosios Vyriausybės pastangų mokesčių administravimo pagalba sumažinti realiai surenkamų ir potencialių (pagal makroekonominius paramentrus) pajamų atotrūkį, naujoji atėjo į tą patį tašką ir planuoja daryti tą patį. Tiesa, ne visai tą patį, nes dalis darbo jau nuveikta, telieka jį tęsti. Galima būtų šia tema ir nesiplėtoti, laikant, kad čia toks nelabai korektiškas daugelio išsvajoto veiklos tęstinumo užtikrinimo būdas – kai esi opozicijoje, sukioji pirštą prie smilkinio dėl dalykų, kuriuos tapęs pozicija darai pats. Opozicijoje žadi atšaukti naujas priemones (kaip kasos aparatus), bet iš tikrųjų džiaugiesi, kad šį sprendimą pagaliau priėmė kitas. Pozicijoje lipi ant to paties grėblio – pradedi nuo svarstymų apie grynųjų pinigų apribojimus, nors galiausiai prieisi išvados, kad grynieji pinigai yra pasekmė, o ne priežastis.
Visą tai būtų galima taip ir palikti, jeigu ne tam tikros naujos gaidelės, kurios primena jau ne praėjusios Vyriausybės patirtis, o už daugelio Vyriausybių buvusios Vyriausybės įsitikinimą, kad įstatymai yra rašomi „žulikams“, todėl reikia kaip įmanoma labiau viską suvaržyti ir uždrausti.
Antai ponas A.Butkevičius interviu „Delfio“ portalui kalbėdamas apie šešėlį teigia: “Tačiau nėra aišku, kaip vertinti kai kuriuos mokesčių įstatymų pakeitimus, jeigu jais bus siekiama „užlopyti“ landas, šiuo metu leidžiančias išvengti tam tikrų mokesčių mokėjimų? Galiu pateikti pavyzdį. Šiuo metu pelno mokestis gali būti konsoliduotas, jeigu asmuo turi kelias įmones. Pasitaiko tokių atvejų, kai viena įmonė dirba pelningai, o šalia – dar yra trys-keturios nuostolingos įmonės. Įvertinus nuostolius nutinka taip, kad konsoliduotas pelnas apmokestinamas labai menkai arba iš viso pelno nėra, tik nuostolis. Todėl kyla klausimas, kaip šią problemą spręsti. Tai gali būti viena iš priemonių, bet nežinia, kaip ją traktuoti. Mano nuomone, tai yra tiesiog mokestinių įstatymų landų užkaišymas, nemanau, kad tai reikia įvardinti kaip šešėlinės ekonomikos mažinimą.“ (paryškinta – mano)
Džiugu, kad ponas A.Butkevičius nuostolių perkėlimo įmonių grupės viduje dar lyg ir nelaiko „šešėlio“ apraiška, bet nuostatos įvertinimas verčia manyti, kad „vienas žmogus“ vėl bus kažko nepaskaitęs iki galo.
Visų pirma, mokesčių konsolidavimą praktikuoja išties labai reta šalis, nuotolių perkėlimas grupės viduje nėra “konsolidavimas“. Visgi, tai, taip sakant, „buhalterija“, nes šiek tiek panašumo yra. Visų antra, nuostatos, leidžiančios įmonių grupėje perkelti nuostolingos įmonės nuostolį pelningai dirbančiai grupės narei yra nei Lietuvos atradimas, nei koks išmislas.
Imkime UAB „Trys paršeliai“, kuri vykdo trijų rūšių veiklą – siuva, maitina ir perveža. Jeigu „Trys paršeliai“ visas šias veiklas vykdo vienoje įmonėje niekam net nekyla klausimų, kad pelno mokestis apskaičiuojamas vienas ir vienos veiklos nuostoliai mažina kitos pelną. Tarkime, UAB „Trys paršeliai“ augdama ir plėsdamasi nori šias veiklas padalinti į atskirus juridinius asmenis, kurių kontrolę išlaiko kontroliuodama akcijų paketą. Toks noras yra visiškai natūralus ir gali būti paaiškinamas milijonu racionalių priežasčių, nesusijusių su jokiais piktnaudžiavimais, o išimtinai su valdymu ir rizikų atribojimu. Kas nutiktų, jeigu nebūtų nuostolių perkėlimo grupės viduje? „Siuvantis paršelis“, „Verdantis paršelis“ ir „Vairuojantis paršelis“ beigi patys „Trys paršeliai“ yra atskiri juridiniai asmenys, taigi, ir atskiri pelno mokesčio mokėtojai. Net jeigu kuri nors veikla yra nuostolinga, kitos įmonės moka pelno mokestį nuo viso uždirbto pelno, nors ekonomiškai niekas nepasikeitė – pasikeitė tik veiklos struktūra.
Tam, kad tokių iškraipymų, kuriuos nulemia veiklos formos pasirinkimas, būtų išvengta, ir buvo sugalvota galimybė perkelti nuostolius grupės viduje. Ekonomiškai juk vienetas yra tas pats! Žinoma, visiškai tokius iškraipymus panaikintų tik konsolidavimas, bet dėl daugelio priežasčių tai labai retai pasitaikanti galimybė. Tam, kad ekonominė logika būtų išlaikyta, įmonės negali mėtytis nuostoliais kaip kamuoliu, be to, taikomi ir reikalavimai, kurie užtikrina, kad nebus superkamos nuostolingos įmonės prognozuojamam pelnui „neutralizuoti“.
Tas jau labai seniai aišku daugumai Europos šalių, todėl galimybės taikyti nuostolių perkėlimą grupės viduje ten taikomos ne nuo vakar. Iš to kyla ir tam tikrų problemų, nes reta valstybė nori įskaityti nuostolius, patirtus kitoje valstybėje (importuoti nuostolius), taigi, dėl tokių situacijų – cross border loss relief – kai kurios ES valstybės narės jau buvo kedentos Europos Teisingumo Teismo (įžymiausia – Marks and Spencer byla), o šiais klausimais gavo užsiimti ir bendrąją rinką sergėjanti Europos Komisija.
Lietuvoje galimybė perkelti nuostolius grupės viduje buvo įteisinta 2009 m. pabaigoje po ganėtinai ilgų diskusijų ir debatų, kurie prasidėjo, beje, dar socialdemokratams būnant valdžioje, ir taikoma tiems nuostoliams, kurie susidarė 2010 metais ir vėliau. Turint mintyje, kad turime vos 2 mokestinius laikotarpius, per kuriuos susidarę nuostoliai gali būti perkeliami grupių
viduje, dvejoju, ar jau yra objektyvaus pagrindo teigti, kad galiojančias įstatymo nuostatas jau reiktų keisti. Žinoma, kad tokia būtinybė gali išryškėti dėl pastebėtų kokių nepageidaujamų reiškinių, jeigu tai nėra pavieniai atvejai, užkardomi Mokesčių administravimo įstatymo plačiai leidžiamomis VMI priemonėmis. Jeigu tokių požymių jau nustatyta (būtų stebėtinas VMI budrumas, nes man dar paliekant postą jokių signalų apie tai nebuvo), įstatymą reikia tikslinti. Bet p.A.Butkevičius akivaizdžiai kalba ne apie įstatymo tikslinimą, o vertina pačią galimybę perkelti nuostolius kaip kokią “landą”.
Mokestinių nuostolių perkėlimas grupės viduje, tarp grupės įmonių mokamų dividendų ir palūkanų (ne)apmokestinimas ir kiti giliai techniški ir eiliniam mokesčių mokėtojui nelabai suprantami dalykai labai suprantamai prisideda prie šalies investicinio patrauklumo. Paklauskit bet kurio mokesčių konsultanto, jis jums pasakys, kokie pelno mokesčio aspektai vertinami, kai investuotojas svarsto, kur steigti įmonę ir kaip organizuoti verslą. Vien nuostolių perkėlimo galimybe investuotojo neprisikviesi, visgi, be jos gali imti ir pralaimėti labai panašiam į tave kaimynui.
Taigi, jeigu jau sugalvosit naikinti nuostolių perkėlimą grupės viduje, pasitarkite bent jau su Ūkio ministre, kuri, girdėjau, kalbėjo apie investicijų pritraukimą,todėl gebės, matyt, palyginti mokestines taisykles Lietuvoje ir svetur. Dar pasidomėkite komisaro A.Šemetos aktyviai „stumiama“ ES iniciatyva apie pelno mokesčio harmonizavimą (CCCTB). Mano nuomone, ji kelia mums daug grėsmių, bet Europos socialistai labai remia (nes, studijos rodo, kad Prancūzija turėtų laimėti pajamų kitų valstybių sąskaitaJ). Ir šiaip, sykį jau tapome (tiesa, kol kas trumpam) FTT remėjais, galbūt patapsime ir CCCTB entuziastais (tarp kadais socdemų iniciatyva interpeliuoto dabartinio mokesčių komisaro ir dabartinės Vyriausybės daug savitarpio supratimo ES mokesčių darbotvarkės klausimais). Taigi, pasidomėjus paaiškės – pelno mokesčio bazė ES turėtų būti ne tik „bendra“, bet ir „konsoliduota“ tiesiogine šio žodžio prasme, t.y. įskaitant visų tarpusavio transakcijų eliminavimą, kur nuostoliai grupės viduje neabejotinai „susivalgys“. Todėl nuostolių grupėje perkėlimo galimybė yra natūrali, kiek naturalūs yra verslo sprendimai vienaip ar kitaip organizuoti savo veiklą.
Žinoma, yra žmonių, kuriems žodžiai „holdingas“ ir „genocidas“ reiškia daugmaž tą patį, bet, matyt, nekelsiu sau tikslo jiems ką nors įrodyti. Nusiteikimas toliau mažinti nedeklaruojamų ir nuslepiamų mokesčių mastus neturi virsti bandymais kovoti su logiškais verslo sprendimais, kuriuos Vakarų verslai ir, atitinkamai, įstatymų leidėjai „atrado“ jau prieš N dešimtmečių. Ieškant juose kriminalo, galima net šešėlyje perkaisti galvą. Mokesčių įstatymuose, o ypač jų taikymo kasdienybėje yra realių, o ne išsigalvotų problemų – į jas linkėčiau ir koncentruotis, užuot ieškojus menamų.
64 Comments
Laba diena p. Ingrida,
ačiū už mintis.
Gal galėtumėte tiksliau nurodyti kurią M & S bylą turėjote omenyje?
Ačiū.
446/03
O kokias grėsmes Lietuvai kelia CCCTB? Tarifus, kaip ir iki šiol, galės nustatyti kiekviena valstybė – narė tokius, kokius nori. Tai, mano manymu, mokesčių konkurecingumo prasme, Lietuva kaip tik galėtų išlošti taikydama mažesnį pelno mokesčio tarifą nei kitur. Juk, skaičiuojant pagal tą proporcingo paskirstymo formulę, įmonės tada būtų suinteresuotos perkelti kapitalą ir darbą ten, kur tarifas mažesnis.
teoriškai taip yra. Visgi, praktikoje reikalas gali būti subtilesnis. Žinoma, niekas nekalba apie tarifus garsiai, kai kalba apie CCCTB, bet apie tarifus kalba garsiai kitomis progomis, nes maži pelno mokesčio tarifai daugumai ES valstybių nepatinka, o atėjus į valdžią socialistams FR – nepatiks tik dar labiau. Jau ir taip visokių užplaukimų šitos diskusijos buvo ne viena, paskutinė buvo su Airijos finansinės paramos paketu (airiai, kaip žinia, taiko itin mažą pelno mokestį, kurio nė už ką nenorėjo didinti). Bet čia buvo tokie proginiai dalykai. Tuo tarpu į ką išplauks “genuine EMU” ( kurią kažkas Lietuvoje išvertė “Tikroji ekonominė ir pinigų sąjunga”… Suprask dabar netikroji), kur jau beveik ką nori gali bandyti pavožti po “glaudesniu bendradarbiavimu ir politikų derinimu” – remains to be seen.
Kalbant apie patį pratimą, teoriškai mintis atrodo teisinga. Visgi, pradėkime nuo bendros bazės, t.y. bendrų taisyklių. Realiai, Lietuvai net neturėtų būti didelio poveikio, mat bazinė koncepcija visiškai atitinka tai, ko siekė Lietuva su savo pelno mokesčio reforma – plati bazė, potencialiai žemas tarifas. Teoriškai turėtų būti mažiau dosni nusidėvėjimo skaičiavimo tvarka – tai ir blogai, bet ir gerai, nes nusidėvėjimo skaičiavimo tempai Lietuvoje mano nuomone per greiti, o dar kai Lietuvos gramatiejai pradeda pelno mokesčio nusidėvėjimą (kuris yra viso labo pelno mokesčio lengvata) naudoti ir finansinėje atskaitomybėje “kad būtų paprasčiau”, gaunasi totalūs grybai tik jau ne “tikras ir teisingas vaizdas”, o akcininkai per tokį skaičiavimą net nežinodami gali netekti galimybės skirstyti pelno. Bet čia jau tiek to.
ES pelno mokesčių sistemų yra labai įvairių, daugelyje senųjų ES šalių efektyvus tarifas nuo nominalaus skiriasi kaip diena ir naktis, taigi, plečiant bazę tektų atsisakyti aibės jaukių lengvačiukių, išimčių ir taisyklių, kurios beneficiarams patinka. O susitarti tokiais atvejais tampa itin sunku. Geriausias to pavyzdys – “bendras ES PVM”, kurį galima būtų pavadinti 1977 m. valstybių narių apyvartos mokesčių “suneštiniu baliumi”. Tačiau PVM yra daug paprastesnis nei pelno mokestis, kur jau vien dėl nusidėvėjimo taisyklių būtų galima numirti bediskutuojant.
Taigi, bazės harmonizavimas būtų lyg ir nieko bloga, jeigu tik pavyktų lengvai sutarti, koks gi pelno mokesčio dizainas yra parankiausias ūkio augimui. Tačiau Europos Komisija su viena C (common) nesutinka, mat tokiu būdu išliks kiti atviri klausimai – sandorių kainodara, jau aprašytas nuostolių perkėlimas, taigi, tarsi nebus išspręstas pamatinis uždavinys – sumažinti pelno mokesčio keliamą administracinę naštą (nors jau bazės skaičiavimo suvienodinimas be jokių “Member State may” būtų amžiaus pasiekimas mokesčių srityje).
Taigi, Komisija siekia ir antro “C” – konsolidavimo. Kuris reiškia, kad visas rezultatas suskaičiuojamas vieno (motininio) vieneto lygiu ir padalijamas valstybėms narėms, kuriose yra grupės įmonių. Kažkodėl manęs neapleidžia paranoja, kad senosios valstybės narės tikrai nesistengs rasti tokios formulės, kuri leistų naujoms valstybėms narėms suintensyvinti tai, kas jau dabar yra peikiama kaip “dempingas” – mokesčių konkurenciją. Dabar kontempliuojami be jokios abejonės turto, darbuotojų ir pardavimų prametrai, tačiau velnias visada bus detalėse, o Komisija teigia, kad faktorių svoriai – tai “politinis klausimas”. Vadinasi, sprendžiant šiuos klausimus bus siekiama ir “politinio rezultato” visų pirma prieš savo rinkėjus. Taigi, labai realu, išvydus paskirstymo rezultatą pelno mokesčio tarifui didėti, kad nemažėtų biudžeto pajamos, taip paneigiant Jūsų minimą privalumą. Žinoma, išlieka teorinė tikimybė, kad palikus mažesnį tarifą, atkeliaus ir kapitalas ir darbo jėga. Visgi, turint mintyje dabartinius skirtumus (tiek turto, tiek darbo užmokesčių) juos net per vidutinį laikotarpį pertempti vien dėl mažesnio tarifo nebūtų lengva.
Ir kaip tik jums i galva tokios simonytiskos antrastes sauna..
Dabar apie reikalus, N. Maciulis prase paklausti, jusu, kaip buvusios FM, ar teko kazka girdeti apie Lafero kreive? Cia apie seseli, mokescius ir pan. Na, jus mane greiciausiai supratot.
būna taip – vos prarandi budrumo jausmą ir nustoji dairytis į šonus, antraštė tik “fire” iš už kampo ir taip tiesiai į galvą.
labai mane suintrigavo “reikalas” – niekaip nesuprasčiau, kodėl N.Mačiulis turėtų Jūsų prašyti manęs ko nors paklausti, kai puikiai gali paklausti ir pats. O ir klausimas nei šioks, nei toks – bet kam, studijavusiam ekonomiką ir išėjusiam neadaptuotą makroekonomikos kursą, kažką girdėti neabejotinai turėjo tekti. Net jeigu jis ar ji niekada nebuvo ir nebus FM 🙂 Iš to seka logiška išvada, kad kažką girdėti man neabejotinai teko
Eilinį kartą galiu pasidžiaugti, kad visus tuos metus, kai dirbote valstybės tarnyboje, atlyginimas jums mokėtas ne be reikalo (būtų mano valia, būčiau mokėjęs dvigubai daugiau). Ir vis dėlto 🙂
Jei iš karto ir nesutiksite, tai gerai pagalvojusi, bent jau neprieštarausite: be artimųjų ir bičiulių meilės (na, dar +/- keli dalykai), bene daugiausiai prasmės gyvenime suteikia galimybė maksimaliai padidinti bendraminčių, normaliai mąstančiųjų skaičių (arba sumažinti kvailių skaičių).
Na, grubiai tariant, kad einantiems po mūsų gyvenimas bent jau nebūtų blogesnis.
Minėtojo tikso galima siekti paprastuoju ir sudėtinguoju būdu. Pastarąjį neretai renkasi milijonai tikrų ir netikrų mokslininkų. Bėda ta, kad kuo jie geresni mokslininkai, tuo juos išgirsta mažesnė dalis visuomenės (apie pavienius genijus ir kitas limingas taisyklės išimtis gal kada kitą kartą).
Negirdėjimo priežastis – ne masės kvailumas (aišku ir tai, bet gi niekas nepyksta, kad saulė, pavyzdžiui, teka rytuose). Daugelio mokslininkų ir kitų protingų žmonių bėda ta, kad jie pamiršta/atpranta kalbėti paprastai ir, lygiai taip pat svarbu – provokuoti ir versti uždavinėti klausimus.
Žmonės nepriima informacijos, kurios nesupranta. Jų dėmesys nukrypsta į pievas kai pamato neregėtą saldainio popierėlį, jie ima užsiiminėti kvaila saviveikla, kai neprikaustai jų dėmesio. Tokiu atveju jie ir liks kvaileliai, kuriuos kas norės, tas apgaudinės.
Turite nepaprastą talentą įkvėpti žmones, priversti juos norėti sekti paskui jus ir į karą, ir į barą, ir į mitingą, ir į bulviakasį kaime, ir į jūsų paskaitą ir prie teliko.
Suprantu, kad tai, ką parašėte, jums du kart du. Ir tie, kuriems tap pat 2*2 jus ne mažiau vertins, jeigu viešumoje kalbėsite paprasčiau, gal kiek labiau populistiškai.
Tačiau absoliučiai daugumai, kuriuos veikiate (prisimenat, tų protingų ne tiek daug), tokie tekstai ir tokie komentarai… kaip čia tiksliau pasakius… truputį nuvilia.
Nea, aš jumis taip pat žavėsiuos, tad galiu skaityti, kad ir po du kartus, kol tiksliai suprasiu, kur kampas. Bet daugelis to nedarys.
Aišku, patys kalti. Bet juk maloniau, įdomiau gyventi kai bent kiek pamąstančių ir suprantančių yra daugiau, tiesa? O kad pakrutintų smegenėles, jiems reik paprasčiau, daugiau retorikos priemonių, daugiau linksmų citatų ir kitų perliukų, kuriuos taip mėgstate.
Oij, norėjau trumpiau ir švelniau, išėjo kaip visada. Kad ir kur viešai kalbėsite, kad ir ką viešai rašysite, visada siūlyčiau paprasčiau, su geru žiubsniu razinių, paradoksų, mįslių ir suktų klausimų. Na, kad labiau pakirbintumėte tuos visus mažamąsčius šiknius, su kuriais mums dar kurį laiką pagyventi.
P.S. Jei žurnaliūgos teisūs dėl jūsų dėstytojavimo, tai sveikinu (įdomu, pašalaičiam paskaitose galima lankytis?)
P.P.S. Jei leisite knygą, leidyklą rinkitės labai labai labai atidžiai (tiesiog būtų gaila, jei kokie nevėkšlos ją išspausdintų ir galvotų, kad visas darbas baigtas).
P.P.P.S. Atsiprašau, jei per daug sau leidžiu 🙂
Aš beveik sutikčiau su komentaru, tik nesutikčiau, kad visąlaik reikia paprasčiau rašyt.
Linkėčiau, gerbiamai Šimonytei, nepabijoti nors kartais parašyt kažką kaip dabar, kai einama į subtilesnius valstybės finansų dalykus.
Manau, tokie straipsniai gal ir nepadeda, kaip komentare į kurį atsakau minėta, šviesti masių, bet užtat tikrai padeda kažkam kas nuoširdžiai nori suprasti ir domisi tokiais dalykais 🙂
turite teisę nusivilti: intra group loss relief yra daiktas, neįdomus niekam, išskyrus mokesčių specus. Todėl nedovanotina, kai apie jį amerikas atradinėja politikai tuo pademonstruodami neturintys suopračio apie tai, ką kalba. Tai tikrai nebuvo tekstas, skirtas plačiai auditorijai – labiau buvo skirtas tam “vienam žmogui”, kuris vis pripučia Vyriausybės vadovui kažkokių arabų. Tikrai nenorėjau paraginti tautos “eiti susideginti už nuostolių perkėlimą grupės viduje” 🙂 Bet juk ir mokesčių specai, kurių bendruomenės parama ir pagalba naudojausi, kai dar pati dirbau mokesčių srityje, irgi turi teisę į diskusiją jiems svarbiais klausimais
Pasakysiu kame kampas paprasčiau: nėra skirtumo, ar įmonė yra viena įmonė su 3 filialais, ar viena motininė ir trys dukterinės įmonės, kurios yra tie patys filialai. Ekonomiškai nėra. Todėl tai, kad mokesčių įstatymai šias teisiškai skirtingas situacijas stengiasi traktuoti kiek įmanoma panašiau, yra ne fraud’as. Tai yra nor-ma-lu.
Tikiuosi visgi, kad ateityje apie tokius techniškus dalykus daug rašyti neteks (būtų sveika, jeigu apie juos kalbėtų tų techniškų dalykų specialistai, o ne politikai, nes politikos čia maža. Tada galėsiu rašyti paprastesnius tekstus apie tai “kas praskolino Lietuvą”, “kas pavogė pensijas” ir kaip padalinti dvi antklodes, kad jomis užsiklotų penki žmonės 🙂
PS taip, ketinu pavasario semestrą dėstyti makroekonomiką matematikos fakultete, kadangi Aušra Maldeikienė, kuri antraip šį kursą dėstytų pusmečiui išvyksta stažuotis. Man pasiūlė ją pavaduoti, o tai puikiai įsipaišė į mano “cool off” planus. Stebiuosi, kad tai tapo kaži kokia “žinia” – man tai yra netikėta galimybė, kuri leis suprasti, kiek romantizuoju šia veiklą, o kiek blaiviai vertinu. Makroekonomikoje yra dar daugiau matematikos ir technikalijų nei intra group loss relief 🙂 o kursą išmokti privalu. Pagal galimybes praktikos į tą matematiką žinoma įterpsiu, bet realiai didžiąją dalį laiko teks skirti ganėtinai nuobodiems iš pirmo žvilgsnio pusiausvyros modeliams :))
PPS knygos leisti neketinu kol kas, bet dėkui už patarimą.
PPPS čia buvo leidžiančių sau daug daugiau, tuos išbaninau. Poezija mane veikia gluminančiai, bet kritiką (ne pezalus) vertinu
Labai įdomus straipsnis. Tik pastebėjau, kad šį kartą komentarų žymiai mažiau, manau, dėl to, kad tema šį kart sudėtingesnė.
Taigi, norėjau palinkėti nesustoti rašyti, net jei ir skaitomumas mažėja, ypač rašant šiek tiek labiau specifinėm ir žinių reikalaujančiom temom. 🙂
turbūt labai baisu prisipažinti, kad rašau, todėl, kad rašosi, o ne todėl, kad skaičiuoju komentarus. Komentarų moderavimas, beje,man yra gana naujas darbas, kurio nereikėdavo daryti paskelbus straipsnį kokiame portale, kol dar blogo nebuvo.
Taigi, ir toliau rašinėsiu tom temom, kurios man pasirodys svarbios. Kas nors galbūt nesitikėjo ir kad mane Gedvilo pakalbėjimai apie Rusiją gali užgazuoti – ne finansai gi, ne buhalterija 🙂
“valdymas ir rizikų atribojimas”, aha. Ar ne keistą dalyką siūlote- jei įmonė bankrutuotų, tai turtas atskiras, o jei mokesčius mokėti- viskas bendra.
Gal reiktų kokį skambų devizą ar reklaminį šūkį sugalvoti tai mokesčių skaičiavimo tvarkai? Pvz, “Sumažinkime mokesčius fiktyviai bankrutuojantiems!”.
tai jau tikrai ir parduokit tą šūkį ne tik Butkevičiui bet dar ir Paleckiui. As if iki nuostolių perkėlimo tvarkos įsigaliojimo įmonės nebankrutavo. As if Jūsų nemokė, kad bankrotas yra ganėtinai natūrali verslo pabaiga. As if “Trys paršeliai” išlikę viena įmone negalėtų bankrutuoti natūraliąja eiga, o ir tyčiškai. As if tyčinio bankroto atveju kas nors draustų pareikšti reikalavimus akcininkams ir t.t.
Argumentas keistokas. Tai niekas nesako, kad po vieną tie dalykai negali įvykti. Sakau tik, kad viską kartu sudėjus, tai gaunasi bandymas pyragėlį ir paturėti, ir suvalgyti.
Kalbant apie “reikalavimus tyčinio bankroto atveju”, tai prisiminkim lietuviškų teismų praktiką vieno prieš kelis metus bankrutavusio draudimo atveju. Pačių akivaizdžiausių netiesioginių įrodymų neužtenka- reiktų turbūt kokių nors raštiškų prisipažinimų, nemažiau.
man paciam, kartais tenka prisiimti, ta pareiga ir pamoderuoti diskusija pritempiant ja labiau prie masiu. Kartais tenka imtis provokaciju, kaip ankstesnio komentaro atveju. Stai N. Maciuliui atrodo, jog Lietuvoje mokesciu didinimas prie bet kokiu ekonominiu salygu issaukia mokesciu vengima. O is cia ir kildinamas seselis.. Ir nereikia jokiu high tech.
P.S kam gali buti neidomu breaking news: Simonyte, pasiunte Maldeikiene toli, toli?
nesupratau, kas ką pasiuntė, bet ir nesvarbu. nes nežinau, kodėl turėtų
Jūsų polinkis į provokacijas žinoma dar nesiekia tos ribos, katrą buvo pasiekęs pilietis mano vardu atsidaręs facebooko profilį ir ten, žmonių pasakojimu, kliedėjęs apie santykius su lenkais ir kitas jį jaudinančias problemas, bet neslėpsiu, man atrodo keistai.Lafero kreivė turi dvi dalis – vienoje jų mokesčių pajamos didėjant tarifams didėja. Visgi,Lafero kreivė, kaip ir viskas makroekonomikos moksle yra gerokai stilizuotas ir supaprastintas pasaulio suvokimas.
Aš neteigsiu, kad mokesčiai Lietuvoje yra maži in general, nes nežinau, kas yra maži ar dideli mokesčiai kaip tokie. Bet jie yra maži lyginant su visuomenės lūkesčiais, ko jie tikisi iš valstybės ir neabejotinai maži, lyginant su kitų valstybių perskirstymu. Lygint su kitomis valstybėmis logikos daug nėra, jeigu nelygini išlaidų pusės. Tai štai – mūsų bandymai apžioti įvairių sričių finansavimą bent jau pagal ES vidurkį ir visuomenės lūkesčiai, kad ji gaus bent jau vidurkį, ir lemia išvadą, kad mokesčiai, kurių surenkama ketvirčiu mažiau nei ES vidurkis Lietuvoje yra tam per maži.
Va šita lūkesčių šizofrenija ir yra pagrindinė problema: visuomenė nori ir kokybiškos nemokamos sveikatos apsaugos, ir nemokamo švietimo, ir didelių pašalpų, ir “orių” pensijų ir, kartu, mažų mokesčių. Verkšlena dėl uždaromų mokyklų ir, kartu, dėl “kasos aparatais smaugiamo smulkaus verslininko iš turgaus”, skundžiasi dėl prastų poliklinikų ir, tuo pat metu, perka kontrabandines cigaretes, pilasi baltarusišką benziną ir pan.
na, dalis frustracijos neabejotinai pagrįsta, nes kyla iš pagrįsto nusivylimo paslaugų neefektyvumu. bet didesnioji dalis – klaidingi tikėjimai ir įsitikinimai, iš kur atsiranda ir kur dingsta pinigai. Aišku, yra ir tokių chrestomatinių atvejų, kaip vakarykštis Andriaus Užkalnio pil.Zenonas – amžinasis visuomenės kreditorius su neribota reikalavimo teise, bet tokių, sakyčiau, mažuma. Valstybė – žmogui, bet valstybė ir iš žmogaus, tai kažkaip reikia tiems žmonėms susitarti. O tai sunku. Pezėt nepalyginamai lengviau
Nors ir mažai kertu ekonomiką, bet toks niūchas yra, kad Gerb. Ingrinda tiesa kalba ir viskas. Kiekviena straipsnį skaitau kaip paskaitos medžiagą idant susigaudyčiau, kas realiai vyskta ant Lietvos. Labai įdomu. Sėkmės Ingrida 😀
dėkui, kad skaitot, tiesiog turėkit mintyje, kad tai tėra mano nuomonė apie tai, kas realiai vyksta Lietuvoje, kaip sakote. Taigi, vertinkit kritiškai. Nagrinėkite ir kitas nuomones ir turėkit galiausiai savąją 🙂
Ne šiuo atveju, nes tai damn complicated, išskyrus pačią idėją apie “šešėlį”, tampančia politine naujiena su kiekvienu naujamečiu 🙂
Visada žavėjausi Ingrida, ir pamatęs, kad persikėlėte į popo erdvę, labai apsidžiaugiau. Šitas (kaip ir beje kiti) straipsnis – man tikrai naudingas ir reikalingas. Žinoma, jis labai specializuotas ir techniškai sunkus, iš tikrųjų skirtas daugiau mokesčių specams, ir vargu ar gali sudominti žmogų, kuris neturi aukštojo išsilavinimo. Tačiau tokiems kaip aš, kurie turi tik ‘adaptuotą’ mikroekonomikos kursą, tokie straipsniai reikalingi. Pirmiausia jie padeda bandyti bent paviršiumi apčiuopti, kas vyksta valstybės gyvenime – didžioji dalis žmonių nesusigaudo specifinėse detalėse, o suprasti, kas vyksta – norisi, tad šis straipsnis bent truputį praplečia tokį žinojimą ir tai jau yra gerai. Antra – dėl savo specifiškumo jis duoda ir papildomą naudą – dėl tų daugybės detalių ir specifinių klausimų atsiranda supratimas, kad nėra viskas taip paprasta (kaip mes pripratę – ‘imt ir padalint’), o yra sferos, kur turi spręsti specai. o voliuntaristiniai sprendimai nelabai galimi. Todėl bent jau man toks straipsnis naudingas, o panašūs į jį – šiek tiek praskleidžiantys šydą – irgi reikalingi ir įdomūs, todėl su didele viltimi lauksiu jų 😀
Kažkaip ne nuo to galo diskusijos (ypač tarp esančių valdžioje ir opozicijos)
Pirmiausia reikia susitarti kokioje šalyje norime gyventi – mažų mokesčių ir mažų socialinių įsipareigojimų ar didelių mokesčių ir didelių socialinių įsipareigojimų.
Atsižvelgiant į susitarimą, projektuoti mokesčius.
O dabar – populistinis biezpriedielas: “mažinkime mokesčius ir didinkime išmokas”.
Liūdna, kad taip vadinamos mūsų partijos tokio elementaraus dalyko savo rinkėjams nepaaiškina. Ir lenda iš pakampių visokie zenonai su savo kliedesiais.
O pats radikaliausias žingsnis – Sodros reforma, kad pensijos priklausytų nuo praėjusio mėnesio surinktų įmokų dydžio. Ima kaimynas atlyginimą vokelyje – eik aiškintis, kodėl jis tavo pensiją mažina.
O politikas, agituojantis kam nors skirti daugiau lėšų privalėtų pasakyti, iš kur tų lėšų paimti. Priešingu atveju, jo klausimas nesvarstomas.
Jau nekalbu apie (berods) Užkalnio bloge perskaitytą mintį, kad balsavimo teisę turėtų tik tie, kas mokesčių sumoka daugiau, nei gauna pašalpų.
taip, kad viskas prasideda ne nuo to galo – visiškai sutinku. Mes kaip vaikai, žinome, ką norime gauti ir žinome, ko nenorime daryti. O politikai mus kaip vaikus ir “augina” – to pažada, ano, kad tik nerėktume. Vaikai visgi užauga ir anksčiau ar vėliau gauna face’inti realybę. Viešajame gyvenime realybę face’inti dažniausiai tenka kitaip ir visada galima rasti kitą kaltą ir ką nors, iš ko manaisi, kad turi teisę reikalauti.
Tai, Ingrida, pataisykit mane jeigu klystu, padariau isvada, jog progresiniai – tokie, kokius pries rinkimus piese socdemai, mums nebegresia? Geriausia butu nedaryti nieko. O S. Jakeliuno darbo grupe vargu ar atras, ka naujo, ka Simonyte, budama FM, praziurejo..
Na juk čia viskas gana paprasta: jeigu žaidimas vyksta tik su GPM, progresiniai pajamų mokesčio tarifai turėtų būti tokie, kad jie nedidintų mokesčių mažas pajamas gaunantiems, nemanau, kad kas galvotų apie mokesčių didinimą vidutiniokams. Vadinasi, pajamoms iki 470 litų būtų taikomas nulis, kaip dabar. Visa bėda, kad tas nulis ir kiti maži tarifai apatinėse pajamų dalyse būtų taikomi ir tiems žmonėms, kurių pajamos yra virš 3100 litų brutto ir kuriems dabar taikomas pilnas 15 procentų tarifas. Gana didelė tokių žmonių imtis lemtų, kad pajamos staiga sumažėtų, nes jiems mokesčiai būtų sumažinti, o kad tai atsverti pajamoms nuo 5000 ar kiek gali taikyti kad ir konfiskuojančius tarifus, bet jie to mokesčių sumažinimo apatinėje dalyje neastvers. Rinkimų kampanijos metu prašiau kolegų paskaičiuoti tiesioginį poveikį pajamoms iš GPM Butkevičiaus kažkokios įvairdytos skalės, dabar jau nepamenu, berods 5 iki 1000 (bet jis pamiršo 0 iki 470, kuris yra dabar) ir t.t. ir jis buvo apie 700 mln. litų. Kalbėti apie kokį nors “nepoveikį” mokesčių santykiui su BVP nėra ko. Atsverti tokį netekimą galima tik didinant PVM, kas, kaip teisingai mini Stasys Jakeliūnas – regresyvus mokestis, tuo atsiras spaudimas nustatyti lengvatas maistui, nes pensininkams mokesčiai tai nemažės, o kainos didės. PVM lengvatos kirs per biudžetą, nes tikrai negrįš tais vartojimo fontanais apie kuriuos kartais kliedima. Akivaizdu, kad labai norisi ką nors padaryti greitai ir užsidėti pliusą. Todėl manau, kad bus ieškoma kokio papigiaja sprendimo, panašaus į MMA didinimą, kuris padrabstytų kažkam kažkiek litų, apie reformą, kaip apie ilgalaikį sprendimą, nepanašu, kad bus daug kalbos. Galiausiai to ir neįmanoma padaryti per du mėnesius. Toks sprendimas gali būti NPD formulės modifikacija, kur galima išvynioti kokį nebrangų menkniekį, kurį bandytum uždengti didesniais mokesčiais kokiam alkoholiui ir cigaretėms, nes tai blogis. In the long run vistiek stovėsime toj pačioj vietoj, nes tax wedge 2/3 vidutinės algos išliks praktiškai nepakitusi, o paskatų spartesniam atlyginimų augimui – nedaug. Ilgalaikiai klausimai, tokie kaip kas finansuos ir kaip sveikatos apsaugą bent jau vidutiniu laikotarpiu, kai bus išvalgytas visas rezervas – bedarbių mažėja, VB dotacija mažėja, pajamos nuo augančio DU auga, bet nepakankamai greitai, kad leistų išlaidoms daugiau nei buksuoti vietoje, šone. Kur pensijų reformos gairės – apskritai neaišku, atrodo, kad šiukšlyne, o tax wedge liūto dalis buvo, yra ir panašu, kad toliau bus sodra.
Gaila, kad nelabai kas girdėti apie GPM bazės išplėtimą apmokestinant palūkanas (kas, galbūt, padėtų ištraukti dalį pinigų į vartojimą), kažkiek apmokestinant turto, išlaikyto daugiau nei 1 m. pardavimą. Čia ir galėtų būti rezervas kažkiek mažinti bendrą tarifą, taip sumažinant atlyginimų apmokestinimą. Tokiu būdu galima būtų įvesti ir kažkokį progresyvumą su labai aukšta kartele kai didelį tarifą turėtų susimokėti nedaugelis, bet nuo didelių sumų, o kiti susimokėtų retai – vieną ar kelis kartus parduodami brangų turtą.
Lengvatas peržiūrėti reikia, bet kontekste. Padriki šokčiojimai baigiasi tokiais niekais, kaip pernykštis “prašmatnuvos tipomokestis”
Transakcijų mokesčiai labai pinigingi valstybei, kai NT rinka pučiasi, kitais atvejais – gerokai menkiau.
Beje, nors progresiniai tarifai taikomis iš principo visoms pajamoms, pasyvios pajamos iš kapitalo dažniausiai apmokestinamos atskirai ir mažesniais tarifais.
Dėkui už straipsnį. Tikrai geras. Iš komentarų taip pat galima kažką įsivaizduoti. Kadangi esu dešiniųjų pažiūrų norėčiau pastebėti, kad diskusijos, koks blogis yra verslas ir kokie nedorėliai yra tie, kurie dirba laiko neskaičiuodami, dažniausiai prasideda kai kairiosios jėgos ateina į valdžią. Ir tai liečia visų šalių ekonomikas be išimties. Taip pat manau, kad, kas liečia mokesčių sistemas, rimtas verslas visada yra vienu žingsneliu priekyje, o įstatymai pritaikomi tik po to, kad verslas nebedarytų taip “blogai” kaip darė. Turiu omenyje, jog verslas aplinkas visada analizuoja plačiai ir sprendimus priima racionaliai ir pakankamai greitai.
Gero “cooling off”, Ingrida.
Gaila, bet turiu pripažinti, kad verslo mačiau visokio. Ir nekalbu apie tuos, kurie yra tiesiog banditai. Kalbu apie tuos, kurių mylimiausias verslas yra biznis su valstybe – nes tai toks geras biznis. Prieš krizę buvo įdomi statistika, kiek Lietuvos verslo gyvena iš sandorių su valstybiniais užsakovais – skaičiai buvo įspūdingi. Todėl ir smukimas per krizę buvo toks gilus, nes ta valstybė gavo žiauriai apsikarpyti savo išlaidas, o su visais multiplikatoriais tai palietė nemaža verslų ir žmonių. Tokie tik kalba ir kalba, kad valstybė turėtų skatinti verslą, meaning, duoti kuo daugiau užsakymų, o kas paskui neš skolos kuprą – nesvarbu, neš tie patys samdomieji ant kurių pečių – kad ir dešinieji, bet let’s face it – didžioji mokesčių naštos dalis, vadinasi, ir didžioji skolos dalis. Dar kiti yra tie “greitieji”, kur toliau savo nosies nemato ir nesupranta, kad darbuotoją reikia vertinti ir tai ne poezija ir realiai bando tempti stygą kol nutrūksta. Tai tokie paprastai tik žino, kad reikia mažinti “kažkokius ten mokesčius”. Net nežinau, ar tai apskritai “verslas”. Kažkoks “kombinavimas” labiau. Bet yra priešingų puikių pavyzdžių (tiesa, paprastai turintys tamprius verslo ryšius su vakarais, ypač Skandinavija).
Ir apskritai paėmus – be verslo tiesiog nieko nebūtų. Patinka tai, ar nepatinka. Na ne, gal būtų. Šiaurės Korėja.
Tiesa, darbštuoliai Lietuvoje irgi toli gražu ne taisyklė. Vakarykštis Zenonas yra enciklopedinis reikalas. Kažkas Andriaus Užkalnio bloge teisingai parašė, kad vis dar tebeturime dirbančiųjų, kuriems sovietmečiu algą mokėjo už nieką. Tiesiog už nieką. Ir už tą algą buvo galima gyventi. Tas požiūris vargu, ar persiauklėjo
Dėkui už komentarą 🙂 Tik galiu įsivaizduoti, kokių “verslų” regėjote. Tikrai neturiu omenyje jokių nedorų ketinimų turinčių verslų. Apie “biznį” su valstybe apskritai tyliu, nes tai toks rizikingas dalykas – asmeninė patirtis. Kažkas keičiasi valdžioje ir rizika tampa nebematuojama ir niekaip logiškai neapskaičiuojama. Be to turi labai daug “nardyti” tarp reikalingų žmonių, o man asmeniškai tai amoralu.
Kas liečia Skandinaviją, išskirtinai Švediją, man čia labai jaučiasi sovietmetis ir čia tikrai daug tokių, kurie atlyginimą gauna tik už buvimą. Tų neaiškių “verslininkų” pakanka ir Skandinavijoje.
o jau tikejausi, kad pagaliau, kaip ir kitos civilizuotos salys turesim progresinius. Kagi atidesim iki kitu rinkimu. OK, o kaip noras apmazinti mokamu mokesciu skaiciu? Yra tokiu, kuriuos reiktu braukti..
Tesiam toliau:
biznis su valstybe, viesuosius pirkimus ir pan. ir jusu minimus ispudingus skaicius. Gal tikrai, Lietuvoje reiktu panaikinti versla – nebutu neskaidriu viesuju pirkimu, nereiketu ir versla kontroliuojanciu inst. – sutaupytume..
Blogai yra verslas, kuris TIK ir tesistengia uždirbti iš valstybės užsakymų, taip iš esmės prieštaraudamas verslo ir apskritai privataus sektoriaus prasmei. 🙂 Privatus sektorius tam ir privatus sektorius, kad jis pats savo iniciatyva ir sugebėjimais turėtų užsidirbti nelįsdamas į valstybės kišenę. Kitu atveju jau jis nelabai verslu tampa, o kažkokia quasi-valstybine, bet pelno siekiančia institucija.
Aišku, norėdama atlikti savo funkcijas valstybė be užsakymų verslui neapsiėjo ir neapsieis, bet subsidijavimas didinant valstybės išlaidas ir valstybinių užsakymų skaičių (tai gražiai pavadinant “ekonomikos skatinimu”), kaip daro JAV, manau, nėra teisinga. 🙂
O gal valstybę? Tai išvis nieko nereikės.
Dėl mokesčių sąrašo – tai jūs pasidalinkit, koks gi tas mokestis Jūsų nuomone vertas išbraukimo. Tik nesiūlykit išbraukti trijų ESinių cukraus režimo mokesčių, mat to neįmanoma padaryti, bei nebetaikomo socialinio mokesčio. Nafta su dujomis galima sujungti su gamtos ištekliais – bet turbūt sutiksite, kad jie turėtų būti apmokestinami, pramoninės nuosavybės registravimą su rinkliavomis galbūt, bet tai yra tiesiog cost-based atlyginimas už tam tikras administracines paslaugas> taigi, sąrašą patrumpinti galima, bet mokesčių tai vargiai sumažės.
Civilizacijos klausimu nesiginčysiu, nors neslėpsiu, kad mano nuomone progresinio GPM tarifo nepakanka jai patvirtinti. Gaila nuvilti Jus, žinoma, bet nemanau, kad įmanoma sudėstyti progresinius pajamų mokesčius per du mėnesius. Skaičius perdėlioti, žinoma, galima ir per savaitę, bet iš to civilizacijos – kaip iš ožio pieno. Mano įspūdis (galbūt klaidingas) – kad niekas to ir nesiekia.
tai, kad sako, jog LT per daug mokesciu (25), kai kuriu ju administravimas valstybei kainuoja daugiau, nei surenkama paties mokescio. Galetu likti tie jau, patys paciausi.. Apie NT mokesti nesikartosiu. Bet pvz. zemes mokestis (sena istatymo red.) – 52 milj. nekazka..
O del progresiniu tikrai neapvylet, tik sudeliojot daugeli tasku ant ‘i’, kas leidzia susidaryti aiskesni vaizda.
O valstybe reikalinga, kad uz nieka alga moketu, kaip sovietmeciu..
pažadėjau Jakeliūnui butelį šampano, jeigu išbrauks nors vieną mokestį 🙂 žinoma, neskaitant socialinio mokesčio, kurio realiai ir taip nebėra, yra tik administravimo liekanos. o jau berods penki metai ir sueis tuoj, kai išieškot nebebus galimybių. Tą galima išbraukti, nes jo realiai ir taip nėra.
sako sako, o kai pasižiūri ką braukti – tai visi pasirodo turi likti. čia taip pat kaip tas urban legend su šimtu kontroliuojančių institucijų, kai vidutinė įmonė savo darbe realiai susiduria su keliom. Taip ir su tais mokesčiais – kas neišgauna naftos ir dolomito, neoperuoja kazino, nesusijęs su ES cukraus režimu, tas ir žino tik GPM, pelno mokestį, PVM, sodrą su sveikatos draudimu, ir eventualiai NT.
Žemės mokesčio problema buvo kolūkinė-normatyvinė žemės vertė. Kaip žinia, tas jau pakeista nuo 2013 ir mokestis gali tapti normaliu.
Šimtus kontroliuojančių institucijų suskaičiavo Kreivys, berods 150.
Pavyzdžiui, paimkim paprastą kabaką, prekiaujantį alkoholiu ir teikiantį maitinimo paslaugas. Tai jį kontroliuoja VMI, SoDra, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir, tikriausiai dar Valstybinė darbo inspekcija, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, turbūt dar koks Aplinkos sveikatos centras. Ne tiek ir mažai, mano manymu.
dar priešgaisrinė. Bet juk septynios tai ne 150. Ir turint mintyje, kad nei VMI, nei Sodra jau seniai ant galvos nuolat nesėdi (nebent piktybiškai neišduodi fiskalinių čekių) tai nelabai suprantu kame problema. Bet kuriuo atveju, būtent su šiomis “dažniausiomis” institucijomis kartu su Remigijum Šimašium ir Rimo Žylium daugiausia ir dirbom “požiūrio į verslą klausimais” ir manau, gana vaisingai. Žiūrėsim, ar neatsisuks juosta atgal, dingus ministrų susidomėjimui.
o nuo to, kad būtume sujungę saugios laivybos inspekciją su kokia dar panašia inspekcija nežinau ar daug būtų kas gamtoje pakitę. Štai sujungėm finrinkų priežiūras, bet tai aktualu iš esmės tik kokiam šimtui subjektų, kurie su tomis priežiūromis apskritai kaip nors buvo susiję.
Ačiū už įdomų straipsnį, ir už šio blog’o rašymą apskritai 🙂
Man įdomus toksai klausimas. Ar ankstesnioji koalicija, arba ministerija bent kiek rimčiau galvojo apie galimybę keisti mokesčių sistemą – kad būtų mažiau apmokestinama veikla, iniciatyva, o vietoj to būtų labiau apmokestinamas pasyvus turėjimas? Tai juk būtų “dešinu”, ir galėtų padėti toje kovoje su šėšėliu (namo ar automobilio nepaslėpsi taip, kaip gali paslėpti sandorį be kasos čekio).
Koalicija labiausiai gavo galvoti apie tai, kaip biudžeto kraštus laikyti kuo arčiau vienas kito. Tokiais atvejais reformos nedaromos – mokesčiai tiesiog DIDINAMI. Tiesa, buvo pastangų dar ir kažką “reformuoti” pradėjus nuo vienodų mokesčių tarifų, bet kaip tokiais atvejais gali tikėtis – gavosi balaganas: bereikalingas pelno mokesčio didinimas, bereikalingas GPM mažinimas, kurio niekas neatmena, šimtai įstatymų ir Andriukaičio kalbėjimas per naktis, vėliau visą tai užvadinus “naktine reforma”. Bandymai tai daryti buvo klaida. Bet tai koalicinio veikimo realybė, kai kažkas gali susitaikyti su kažkuo tik kažkokiomis išankstinėmis sąlygomis, pvz., liberalai galėjo susitaikyti su PVM didinimu, tik mažinant GPM atseit “vartojimui palaikyti”. Kai tuo tarpu likvidumo krizė pajamas sumažino tiek, kad to GPM sumažinimo niekas neatsimena ir dar turbūt akis išdraskytų dažnas, kad jo nė nebuvo, nes pajamos vistiek sumažėjo.
Aišku, didinant mokesčius buvo galvojama ir apie tai, ką didinti – didinami buvo vartojimo mokesčiai, nors pats vartojimas smuko ir buvo akivaizdu, kad smuks toliau. Tiesiog šie mokesčiai mažiau neigiamai veikė ūkį, nei tarkime sodros didinimas 3 proc. punktais, kas buvo siūloma 2008 m. dar socdemų vyriausybės. Buvo (kaip sakiau, klaidingai) mažinamas GPM, neva pajamoms ir vartojimui palaikyti.
Tai, ką sakote yra teisinga. Pelno mokestis Lietuvoje mano nuomone nuosaikus ir manau, kad jis turi toks likti. Darbo mokesčiai yra problema. Vartojimo mokesčiai yra proto ribose, turto mokesčių praktiškai nėra, o galėtų būti ir galėtų pakeisti kokius nors “blogesnius” mokesčius.
Tačiau mokesčių reformoms daryti iki šiol tiesiog nebuvo aplinkybių, reikėjo panaikinti perviršinį deficitą. Jį panaikinus prielaidos atsiranda dabar, juoba, kad paraleliai yra patvirtintos pensijų reformos gairės, kurios numato tam tikrą išlaidų naštų perskirstymą tarp valstybės ir sodros biudžetų, t.y. perskirstymo (solidarumo) perkėlimą ant bendrųjų mokesčių. Reikia galvoti, iš ko ir kaip vidutiniu laikotarpiu bus finansuojama sveikatos apsauga. Tai yra daugiau nei šaškių pastumdymas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, tačiau tokie keitimai tai būtų reformos planavimas labai nuosekliais etapais, kur niekas nevyktų greitai ir apimtų kone dešimtmetį, glaudžiai derinant mokesčių pakeitimus, socialinio draudimo reformą ir sveikatos reformą. Spėju, kad tam “nėra laiko”, todėl visas balius pasibaigs “greitai ir pigiai” – su tom pačiom struktūrinėm problemom kam nors bus padovanota keliasdešimt litų/mėn. dėl padidinto NPD.
Ačiū už įdomų straipsnį. Po šiuo Jūsų straipsniu delfyje radau vieną komentarą:
“Nors Šimonyte gerbiu, kaip kompetentingą specialistę, tačiau štai faktai kurie atrodo nekaip: per jos valdymo laikotarpį nuolat krito pajamų iš mokesčių surinkimo statistika: 2009 m. – 29,6 proc. nuo BVP; 2010 – 27,4 proc.; 2011 m. – 26,4 proc. (pagal eurostat duomenis pastaraisiais 2 metais esam paskutiniai iš ES27 pagal mokesčių surinkimą). Nors 3 m. ekonomika auga, mokesčiai lyg ir nesikeičia, bet santykinai mokesčių surenkama vis mažiau. Kažkas yra negerai – tai arba didėja šešėlis, arba daugiau subjektų atranda spragas mokesčių įstatymuose. Gal ji ir teisi dėl kai kurių dalykų, bet man atrodo ir ne tik man, kad pas mus su mokesčių sistema kažkas labai negerai.”
Nors komentaras su šiuo straipsniu nėra tiesiogiai susijęs, bet gal galėtumėte pakomentuoti minėtą mokesčių surinkimo procentinį mažėjimą. Ačiū labai.
Čia toks tipiškas skaičių vertinimas be konteksto iškirpus 3 metus. Reiktų žmogų pasikviesti į makroekonomikos paskaitas 🙂 Žinoma, galiu paaiškinti. Pirmiausia reikia sau užduoti klausimą, kas šėrė biudžetą iki krizės? Keturi sektoriai – NT veiklos, prekyba, bankininkystė ir pramonė. Kokie mokesčiai sudaro pagrindinę perskirstymo dalį? Sodra ir PVM. Todėl bumo metu, kai pigūs pinigai maitina vartojimą, o vartojimas sparčiai augina uždaruosius ekonomikos sektorius ir nesveikai augina darbo užmokesčio fondą, mokesčių pajamos į biudžetus augo sparčiau nei auga nominalusis BVP. Vien į einamosios sąskaitos rezultatus ir galutinio vartojimo prekių importą pažvelgus aišku, iš kur tie PVM byrėjo. Taigi, pajamos augo sparčiau nei ūkis ir tai NEPAISANT tuo pat metu vykusio pajamų mokesčio mažinimo. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Tokiu atveju per staigų nuosmūkį, pajamos mažėja sparčiau nei nominalus BVP. Ir tai NEPAISANT tam tikrų mokesčių didinimo. O tai yra visiškai natūralu, nes pagrindiniai biudžeto šėrikai gavo daug didesnį smūgį nei visa ekonomika vidutiniškai – statybos output’as 2009 metais susitraukė gal 40 procentų, kai viso ūkio – 20. Lietuvą iš krizės ėmė traukti eksportas, kuris nėra “pinigingas” mokesčiams – nuo jo PVM neskaičiuojamas, o darbo užmokesčio fondas, pradėjęs mažėti 2009 toliau mažėjo ir 2010 metais, nepaisant tuo metu jau šiek tiek augusio ūkio. Taigi, DUFui mažėjant, mažėjo ir sodros įplaukos, valstybė nedidino išlaidų, nes mažino biudžeto deficitą, priešingai – mažino pensijas. Iš kur galėjo byrėti tie vartojimo mokesčiai? 2011 metais vartojimas kiek atsigavo, bet DUF augo ir toliau augs nuosaikiai.
Paprasčiau kalbant, persitvarkė mūsų pajamų struktūra, iš jų išėjo “oras”, kaip ir iš ekonomikos. Tai jau VISAI KITAS ŪKIS. Natūralu, kad jis generuoja visai kitus mokesčius. Atrodo, kad tai turėjo pasimatyti jau 2009 m., bet tai netiesa- didžiausias smūgis teko būtent 2010, kai pajamos ir ūkis pasuko skirtingomis kryptimis – pajamos toliau mažėjo (DUF mažėjo, vartojimas mažėjo, pelno mokestis buvo mokamas už blogiausius 2009 metus), o ūkis jau ėmė truputį augti (tik eksporto dėka). Juk tais metais piką pasiekė nedarbas, ne pirmaisiais krizės metais. O štai 2012 metais buvo sumokėta ženkli suma pelno mokesčio – o juk tai įspūdingo 2011 metų augimo pelnai!!! Todėl 2012 metais situacija stabilizavosi (nors eurostato duomenys pasirodys gerokai vėliau), tuo tarpu šįmet pajamos turėtų augti praktiškai in line su nominaliu BVP.
Ir nors šešėlis neabejotinai egzistuoja ir jis per nuožmią krizę linkęs padidėti, jį bandėme tackle’inti ir, mano nuomone, nuveikėme toje srityje kai ką apčiuopiama. Nors įmonių pastangos ieškoti spragų įstatymuose yra tokios pačios senos, kaip pačios įmonės ir įstatymai, visgi, šešėlio liūto dalį Lietuvoje sudaro primityviosios apraiškos – vokeliai, neapskaityta apyvarta (kitaip šnekant, sąskaitų ir čekių neišdavimas) ir kontrabanda. Tokiam vengimui nereikia ypatingų mokesčių spragų (na gal kontrabandininkai anksčiau išnaudodavo buvusias kodeksų spragas) – pakanka visuomenės toleravimo ir paklausos tokiai veiklai (“be faktūros” juk pigiau).
Tokius pačius efektus galima pamatyti ir kitose “boom and bust” šalyse, tik, žinoma, lyginant visada reikia atsižvelgti į tai, kad mažindamos biudžeto deficitą šalys nevienodai didino įvairius mokesčius.
Ačiū labai už komentarą
wellcome
beje, numetu link’ą į dokumentą, kuriuo vadovavosi komentatorius
http://epp.eurostat.ec.europa.eu/cache/ITY_OFFPUB/KS-SF-12-055/EN/KS-SF-12-055-EN.PDF
siūlau pasinagrinėti, jeigu bus ūpo
Antai broliukų latvių dinamika lygiai tokia pati, tik 2011 metais jiems pavyko pajamų mažėjimą stabilizuoti. Kodėl? Nes jie tais metais didino mokesčius, o mes – ne. 2011 metais beje apie 1 proc. punktą sumažėjo ir estų perskirstymas. Kodėl? Nes estai augo sparčiausiai ES, o mes tuoj pat po jų, t.y. bazė nuo kurios skaičiuojamas santykis per vienus metus šoktelėjo labai sparčiai, nominalas augo daugiau nei 10 proc. Toks augimas “atskiedžia” po krizės pirmus metus tik atsitiesiančių pajamų augimą.
Kitų boom-bust šalių – Graikijos, Ispanijos mokesčių pajamų kritimas irgi siekia 2 proc. BVP, nors ten ekonomika net nekrito taip staigiai kaip Baltic’ų.
kur yra seseline ekonomika, turi buti ir seseline vyriausybe. (kuria konservatoriai dabar ir kuria)
O tas kalbas apie 150 instituciju pradejo Kreivys su Simasium, bet whatever.
Jei is gyvenimo, reikia sutikti ir Sodra nespaude – sakydavo rodykit bent 1val/d o kita ne musu reikalas. Tiesa, su formu teikimu ten grieztai – iki 15d. Cia VMI daug liberalesne buvo.
Bet cia tik papudravimai, o kaip del verslo atleidimo, pirmais metais nuo mokesciu?
nominaliai gal jų ir buvo 150, kaip ir mokesčių sąraše – 25.Klausimas toks – kas iš tikrųjų svarbu didesniajai imčiai individų. Tikrai ne saugios laivybos inspekcija ir ne baltojo cukraus virškvočio mokestis. Todėl kontroliuojančių institucijų darže galiausiai ir buvo koncentruotasi į tas institucijas, kurių darbas turi įtakos jeigu ne visų, tai bent jau didžiosios dalies, ypač smulkiųjų verslų veiklos. Tai racionalus požiūris. Tuo tarpu pavienius nesusipratimus lengviau užkardyti juos individualiai sprendžiant “vietose”.
Įmonių atleidimas nuo mokesčių pirmais veiklos metais? Gal remiantis MAĮ sąrašu ir įsivaizduodamas naują nedidelę įmonę pirmaisiais veiklos metais pakonkretintumėt, kurie mokesčiai ją pjauna pirmais metais? Let me guess, tai bus sodra, nes kitų nesugalvoju: GPM yra darbuotojo mokestis, PVM registracija paprastai vyksta savanoriškai, o registracijos riba Lietuvoje turbūt trečia pagal aukštumą ES, nepaisant to, nauji mokėtojai patys siekia tapti PVM mokėtojais, be to, tai vartotojo mokestis, įmonė jį tik surenka ir perveda.
Tad, jeigu darbuotojai sutiks atleisti juos nuo pensijos, galbūt galima apie atleidimą nuo sodros pirmais metais kalbėti. Čia ironija. Realiai grįžtame prie to paties – darbo mokesčiai yra problema. Visa kita – urban legends, nurašius ką nors nuo kokios nors Vakarų valstybės, kur lankytasi su kamandirovke (“kaip įdomu, ten įmones pirmus metus nuo mokesčių atleidžia!!!! wow!!!), pamiršus pasidomėti, kokie toje šalyje apskritai taikomi mokesčiai.
PS šešėlinės ekonomikos ir šešėlinės vyriausybės sulyginimo klausimu kreipkitės į Delfio komentarus po straipsniais apie konservatorius, čia – briedui netinkama vieta.
negaliu uzgincyti, netik todel, jog ideja ne mano, bet ir jus kaip paprastai zingsniu priekyje. Bet ir siandien daznas darbuotojas sutinka buti atleistas nuo pensijos – paimdamas vokeli. Ir cia ne ironija..
O kaip del delspinigiu, parodant gera valia?
Bent jau kas liečia SoDrą, apie atleidimą nuo delspinigių ir baudų mokėjimo, taip pat jų (taip pat, VSD ir PSD įmokų) įsiskolinimo mokėjimo atidėjimą bei išdėstymą galite pasiskaityti čia (VIII, X, XI skyriai):
http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=437061&p_query=&p_tr2=2
Esu tikras, kad ir VMI turi panašias taisykles.
absoliučiai taip, ir VMI jos atsirado pirmiausia. Be to, yra dar deklaracija dėl pirmųjų verslo metų, kurios logika – išvegti situacijos, kai naujokam reikia taikyti sankcijas apskritai.
tiesa, vis pamirstu paklausti, kas buvusiai vyriausybei uzplauke (atsiprasau uz toki zodi) autorini mokesti nuo 15GPM pakelti iki kone 55 bendras. Kaip suprantu buvo ieskoma, kuo pakamsyti Sodra, bet vargu ar tai ja butu isgelbeje. OK krize, galima kelti tarkim iki 20GPM.. Bet dabar. Kiek girdejau smarkiai smuko surinkimas.. Beto ir A. Racas pakele bangas, kai paciam teko susimoketi 55 🙂
Apie zurnalistus/patentininkus tikriausiai nereik priminti
autorinis mokestis, t.y. GPM, kaip buvo 15 procentų, taip ir liko. Kas pasikeitė – pajamoms buvo “apsodrintos”, nes iki tol jos buvo apmokestinamos tik pajamų mokesčiu. Tokiu būdu tautoje buvo išsivystęs elemetarus fraud’as: alga lygu MMA ar net jos daliai, kad ligos atveju būtų galima kreiptis į polikliniką, kitos pajamos – autoriniais, o visos draudimo išmokos – pensijos, ligonlapis, motinystė – žinoma tik nuo tos MMA (ar jos dalies). Faktas, kad tokia schema susiklostė dėl skirtingo apmokestinimo ir užutot kiekvieu atveju įrodinėjus, kad tarp šalių yra susiklostę darbo satykiai ir spręsti visa tai daugybinių mokestinių ginčų keliu, buvo suvienodintas apmokestinimas (ir su pereinamuoju laikotarpiu). Požiūris į tokius pokyčius priklauso nuo požiūrio taško – leidėjai labai nepatenkinti, tuo tarpu žurnalistai – priešingai.
Freelaceriai, kurie neturi darbo santykių ir teikia savo paslaugas tai šen, tai ten, mokesčius moka kaip ir kiti freelaceriai- advokatai, apskaitininkai ar belenkokių kitų veiklų vykdytojai, išskyrus žemės ūkį, kuris tebeturi special treatment’ą, nors ir mažesnes išimtis, nei iki krizės, kai nemokėjo išvis nieko.
Žurnalistai patentinikai buvo dar viena fraud’o rūšis, dabar užkardyta, nes su verslo liudijimais teikti paslaugų juridiniams asmenims faktiškai nebegalima. Primint nereikia, ačiū.
Ka jau cia, keliu kepure pries jus – viskas butent taip ir yra. Taciau, kad zurnalistai liko labai patenkinti – dar vienas mitas. Jie juk nukencia finansiskai, nes padideja nasta darbdaviui, o sis ta nasta perkelia ant idomu ant ko?.
Bet klausimas filosofinis – arba,arba. Ar autorinius priskiriame paprastiems darbo santykiams ir apsodriname, ar pvz. vienkartinems ismokoms, kaip dividendai ir to nedarome? Jeigu rasytumet knyga, tai butu aktualu…
Gerb. ministre, gal galėtumėt pakomentuoti situaciją su skalūninių dujų išgavimo projektu?
Suprantu, kad tai nėra tiesiogiai jūsų sritis, tačiau atmetus ekologines sritis, o kalbant grynai ekonomiškai – ar Lietuvai naudingas modelis perleisti lenkams projektą, kuriam pasisekus būtų galima užtikrinti ilgalaikį gamtinių išteklių eksportą?
not sure, kad suprantu, apie ką klausiate. Apie žaliųjų, kurie kvepia arbūzais, bandymus tuo projektus numarinti ???
Ar galėtumėte pakomentuoti tokią statistiką ir LV skirtumus nuo LT? Kodėl jų biudžetas subalansuotas, o mūsų dar ne? Ar šiuos skirtumus lėmė skaudesnės jų taupymo priemonės? Aš darau būtent tokią prielaidą, tačiau būtų įdomu išgirsti profesionalo komentarą, plius konkrečių pavyzdžių apie tai lėmusius taupymo priemonių skirtumus. Jei tik turėsite laiko 🙂
“The Latvian state budget posted a surplus of 141 million lati, or 4.1% of revenue, in 2012. The State Treasury reported that main budget revenue totaled 3.41 billion lati and spending was 3.26 billion lati.”
The consolidated budget surplus was 19.1 million lati with revenue at 5.74 billion and spending of 5.72 billion.”
Na, su kitų šalių biudžetų raportavimais reikia būti atsargiems. Visų pirma reikia žinoti, ar raportuojama cash ar kaupimo principu, taipogi, ar konsoliduotas vaizdas ar atskiras biudžetas. Todėl lygintis geriausia, kai turime Eurostato verifikuotus skaičius pagal vienodą sąskaitybos sistemą. Juos turėsime balandį, kai Eurostatas paskelbs General Government deficit ir Generas Government Debt visose ES šalyse. Visgi, tas esmės nekeičia – Lietuvos ir Latvijos rezultatai labiausiai išsisyrė 2011 metais, kai Lietuvos rezultatas buvo 5.5 (apie 0,3 proc. punkto dėl vienkartinių veiksmų, kaip Geros valios kompensavimo įstatymas ir senų blogų valdiškų skolų nurašymai, bet vistiek 5.2), o Latvijos 3.4. Kodėl taip atsitiko? Reikia prisiminti, ką Lietuva darė papildomai mažindama biudžeto deficitą 2011 metais? Ogi nieko, išskyrus išlaidų nedidinimą. Mokesčiai didinami nebuvo, buvo suplanuotos pajamos iš jų administravimo pagerinimo (tautosakoje geriau žinomos kaip “milijardas iš šešėlio), kurios nemenka dalimi buvo surinktos, savo indėlį idėjo ir gera ekonomikos dinamika, ypač 2011 pirmą pusmetį. Čia atminties atšviežinimui tų, kurie kvaksi, kad Kubiliaus Vyriausybė tik viską pjaustė ir mokesčius didino. 2011 metais realiai buvo “pastatyta” ant ekonomikos augimo, nes du metai griežtos konsolidacijos ir vis dar didelis deficitas (kalbu apie 2009-2010) visus kiek nuvargino. Tuo tarpu Latvija tokiam “pastatymui” neturėjo jokios galimybės – ji turėjo tarptautinius kreditorius, kurie prižiūrėjo 2011 m. biudžeto rengimą ir neleido remtis “wishfull thinking’u”, kuriuo bent iš dalies rėmėmės mes. Taigi, tarp priemonių prisiminkime PVM didinimą vienu proc. punktu, akcizų didinimą, išlaidų mažinimas Latvijoje taipogi buvo didesnis nei pas mus ir tai ne kokių “biurokratų išlaidų”, o realių išlaidų socialinei ir sveikatos apsaugai. Kadangi mokesčių didinimas sutapo su palankia ūkio ciklo faze, nes 2011 augimas ėmėm spartėti, o pradėjusiais metais buvo Latvijos žvaigždių valanda, taip kaip mūsų valanda buvo 2011, mokesčių didinimas sutapęs su ciklo banga ir išlaidų mažinimas esmingai pagerino latvių balansą 2011 metais, kad jie iš esmės metais anksčiau priartėjo prie Mastrichto kriterijaus nei turėjo. Visą tą lėmė labiausiai tarptautinių kreditorių spaudimas, bet iš dalies, manau, ir pačios Latvijos Vyriausybės skaičiavimas, kad padidinus netiesioginius mokesčius, jeigu pasiseks su ūkio augimu, 2012 bus galima PVM pamažinti siekiant infliacijos kriterijaus, kurį antraip patenkinti augimui ėmus spartėti gali būti labai sunku. Taip ir atsitiko. Todėl visiems balamūtams, kurie dabar aiškina, kad kokia gera Latvijos Vyriausybė, nes mat mažino PVM reiktų prisiminti, kad ji mažino PVM iki mūsų lygio, nes pirma jį padidino. Jeigu mes būtume pasiryžę didinti PVM 2011 metais, situacija būtų identiška, nes 2011 metai mums buvo itin geri. Na, gal tik kokiu 0,5 procento BVP prastesnė, nes išlaidų mes nemažinom, o tik laikėm “plokščias”. Bet nesiryžome – manęs vos nesuėdė už tokią šventvagystę 2010 metų rudenį, ypač prisimenant, kad tai buvo pati eurozonos sumaišties tirštuma. Čia ir atsakymas. Tiesa, bus galima iki nukritimo ilgai ginčytis, kas rezultate buvo teisesnis: latviai konsoliduodami stipriai ir greit (bet jie nelabai turėjo pasirikinimo) ar mes, konsoliduodami lėčiau – fiskaliniai latvių rodikliai atrodo geria – deficitas atrodo geriau, 2012 m. Q3 skola – iš esmės vienodai, skolos aptarnavimo išlaidos – geriau. Tuo tarpu darbo rinkos rodikliai prastesni, atsigavimas grįžo vėliau, kita vertus ir nuosmūkis prasidėjo anksčiau, o disbalansai buvo didesni. Dargi ir TVF keistokai ėmė aiškinti, kad Latvija “perkonsolidavo”, nors spaudė ją tikrai netgi su grasinimais nutraukti paramą. Tai čia bus galima iki užkimimo ginčytis, ar teisi buvo Lietuva nesikreipusi į TVF ar ne. Dabar žinovų per akis, tik kažkodėl tie žinovai, kai turėjo galimybę priimti tokį sprendimą kratėsi jo kaip velnias kryžiaus.
A.Butkevičių išgąsdino dirbančiųjų skaičius 2021 m. I premjero rankas pateko vieno profesoriaus analize, 2021m. darbingo amziaus zmoniu sumazes 23 proc. pensijinio padauges 6 proc. Stai prie ko privede Kubiliaus politika, parasytu, koks nesusipratelis delfi komentatorius, (gerai, kad tokiu cia nera) Bet reiktu kazka daryti? Sodros imokas didinti, ar ka..
nu va, priėjo “vienas žmogus-profesorius” ir perdavė tam tikrą informaciją. Butkevičius turbūt iš dalies pašiurpo ir dabar tam tikriems specialistams perdavė šią tam tikrą informaciją, kad jie atliktų įvairią analizę ir pateiktų tam tikrus siūlymus, kaip kuriant tam tikras darbo vietas ir rūpinantis kai kuriais žmonėmis galima būtų atsižvelgti į šią informaciją ir pateikti darbo grupę, kaip pridrožti buratinų, kurie galėtų papildyti darbo jėgos gretas.
Šiaip yra toks dalykas, kaip visuomenės senėjimas ir vargu ar Lietuvą jis turi šanso aplenkti. Ar 2021 ar vėliau. Nežinau, kas čia poną taip nustebino? Gal baisu, kad kadencijos rezultatai nebus tokie žavūs, kaip norėtųsi 🙂 Ypač jeigu pasipainios ir ta antra.
Dar anas Seimas yra patvirtinęs, kad pensijų sistema turėtų būti pertvarkoma, antraip reikia iš karto žmonėms deklaruoti, kad garantuojama pakeitimo norma būsimiems pensininkams iš dabartinės PAYG bus labai nedidelė. Gal tam tikri specialistai pagaliau pasiūlys tam tikrai darbo grupei, kuri turi “išsiaškinti mokesčių sistemą”, kad visdėl to jos darbas – ne šaškes pastumdyti?
būčiau stačius viską, ką turiu ir turėsiu, kad identifikuoti vieną profesorių galėčiau iš vieno karto. Vualia, kaip sako anglai 🙂 Vyriausybės viršininkas maladec – gavo signalą ir signalizatorių paskyrė atsakingu už signalizuotos problemos sprendimą, užuot kaltinęs Kubilių. Tik kad Rudzkiui kartais užplaukia radikaliai dešinių (pagal turinį) idėjų dėl viešųjų sektorių pertvarkymo (paprastai pasakysiu – mažinimo). Imam popkorno ir sy vat hepenz
cia Butkevicius bande detektyva islauzti. Bet samoningai neparasiau pavardes, vienas profesorius – suskambejo daug geriau.
O ka cia spresti, importuosim pigia darbo jega is rytu, kurie ir uzdirbs mums ant pensiju.
Nors Rudzkio pagrindine ideja remiasi ‘ant lukesciu’. Jeigu zmones matys, jog gyvenimas turi perspektyva gereti – niekur nevaziuos. Isvada prie Kubiliaus tokios perspektyvos zmones nemate. Prie Butkeviciaus? Pagyvensim, pamatysim..
čia, žinot, priklauso nuo “lūkesčių” turinio. Kam lūkestis 1509, kurį kažkas turi “duoti”, whatever happens, tai jam vienaip atrodys. O to, kam lūkestis yra moderni, savim pasitikinti, atvira pasikeitimams visuomenė, švarios rankos ir skaidrus protas, lūkesčių įgyvendinimo tikimybė dabar gali atrodyti ir ne tokia didelė. Tik nepradėkit man rašyti apie Vitą Matuzą ar dar kokias istorijas, ką konservatoriai iš ko “pavogė” su liberalais. Visokių egzempliotrių buvo visur ir visada, deja, o aš vertinu per savo vidinę būseną, mat dirbau ir su vienais ir su kitais. Ir kadangi galiu palyginti, nes turiu visokeriopos patirties, tikėjimas, kad po žiauriai sunkių 2009-2010 turime šansą kitai kokybei buvo daug didesnis negu per “sočius” 2007-2008, kai visiems valdžioje norėjosi tik kažkaip “prasimudochinti” ir nieko nedaryti. Dabar vėl panašu, kad labiausiai bus norima “prasimudochinti”, kiekvieną geresnį skaičių pateikiant kaip savo didį nuopelną, o prastesnį – kaip anos Vyriausybės reliktą ir žabangas.
Čia matymo klausimas – matai toliau Vilkaviškio gaisrinės, ar ne. Patinka Jums, ar ne, bet, nors Andrius Kubilius nesukelia žmonėse gailesčio dėl savo tam nedėkingos fizionomijos, nes neatrodo, kaip “geras vaikas” (kuriam mokytoja iš gailesčio parašys ketvertuką (penkiabalėj sistemoj), nors jis nė velnio neraukia), jis yra ateities, o ne praeities lyderis. Turbūt todėl, kad jis skaitė ir skaito knygas (I mean KNYGAS, o ne bet kokį ketvirtainiškai supjaustytų lapų ryšulį a’ka Užkalnio apdainuotas kalendorius su mėlynių puoduku ant viršelio).
Ačiū už įdomų ir grąžų komentarą.
Turiu klausimą:
Nurodote, kad ” taikomi ir reikalavimai, kurie užtikrina, kad nebus superkamos nuostolingos įmonės prognozuojamam pelnui „neutralizuoti“”
Ar manote, kad dabartiniai reikalavimai yra pakankamai užtikrinantys tai, jog nebus piktnaudžiaujama daug nuostolių “prikaupusių” įmonių supirkimu?
Mano nuomone, įmonių grupėms, prognozuojančioms pelnus, yra naudinga įsigyti kad ir veiklos nevykdančią mokestinių nuostolių “prikaupusią” įmonę (pasistengus galima rasti ir be mokestinių nepriemokų) ir palaukti tuos dvejus metus, kad “neutralizuoti” pelną.
Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo požiūrio. Jeigu laikaisi nuostatos, kad įstatymai rašomi sąžiningiems žmonėms – taip, pakanka. Jeigu laikaisi priešingos nuostatos, tada imsi iš karto galvoti – o ką iš šios nuostatos gali bandyti padaryti sukčius?? Tada dėti užkardas, pro kurias sukčius vistiek ieškos landos, tuo tarpu sąžiningas su savo problema įstrigs. Labai charakteringa tuo požiūriu mūsų patirtis su PVM grobstymu – ir faktūros buvo su vandens ženklais, ir rekvizitų milijonai ir dar gyvo velnio, o kaip nepadėjo, taip nepadėjo, kol požiūris nepakito. Kai požiūris formalistinis – kad įstatymai rašomi žulikams ir viską reikia juose “užkardyti”, tada ir gauname situaciją, kai faktūroje ant vandens ženklų žulikas “parduos” rožinį dramblį su mėlynais taškeliais ar Eifelio bokštą. Bele visi rekvizitai tik būtų. Panašiai ir su turto deklaravimu.
Kol nepradėjome eiti vakarų valstybių keliu, kai mokesčių įstatymai apibrėžia pagrindines sąlygas, o žulikams yra viena bendra nuostata Mokesčių administravimo įstatyme apie turinio viršenybę prieš formą, tol ir plūkėmės ir gyvenime, ir ginčuose, ir teismuose.
Taigi, manau, kad to, ką turime dabar – visiškai pakanka civilizuotai šaliai su rule of law.
Taip, sutinku dėl to, jog nereikia bandyti visko “užkardyti” ir padaryti teisinį instrumentą nepatogų “naudotis”, kaip pavyzdžiui, dabar siūloma iniciatyva dėl vekselių, kurių sumą viršija 50 000 Lt” notarinį tvirtinimą…
Dar labai norėčiau iš Jūsų išgirsti dėl mokestinių nuostolių perdavimo: ar buvo vertinama kiek šis institutas bus naudingas (t.y. apytikriai kiek bendrovių grupių galėtų juo pasinaudoti), taip pat kodėl būtent buvo pasirinktas mokestinių nuostolių perdavimas, o ne apjungimo metodo (pooling) taikymas, kurį naudoja daugiau ES valstybių t.y. ar buvo svarstytos alternatyvos mokestinių nuostolių perdavimui?